Ilgai galvojau, kaip toliau pasakoti apie Ibn Arabio metafiziką. Po pirmos dalies sulaukiau maždaug tokių atsiliepimų: „Lizdeikaite, apie koncentrines sferas tai jau geriau paukšteliams paporink – jie tave išklausys ir gal net supras.“ Žodžiu, nieko nesukramtyto šiais laikais negali parašyt. O geriau išvis nerašyt, geriau paišyt komiksus. Kad aišku ir suprantama būtų.

Nors, tiesą sakant, astrologai dėl to, kad jų šnekos neva pernelyg sudėtingos, neturėtų kaltinti šių laikų. Jau rašiau, jog astrologija visais laikais buvo elitinis, negausiam išrinktųjų ratui prieinamas, užsiėmimas, astrologo paslaugos paprastam žmogui buvo nepasiekiamos, o jei pasiekiamos, tai dažniausiai jos buvo ne astrologo, o šarlatano. Tačiau XVIII a. pradžioje pseudo-racionalizmo vardan pačiame astrologijos moksle įvyko lūžis – nevykusiai, o kartais ir tragiškai nesėkmingai, imta siekti supaprastinti tą, kas sudėtinga. Tas siekis truko iki ~ 1950 m. ir vos nepribaigė mokslo galutinai, ir negrįžtamai. Reikalas tas, kad astrologija šiaip jau yra savotiška kalba, lingvistinė sistema. Visi, kurie bent paviršutiniškai susipažinę su tradicine viduramžių Europos bei islamo, helenistine, indų astrologija, puikiai žino, kad tai nelengvai suvokiamos lingvistinių ženklų sistemos, bet jos daug tikslesnės už šiuolaikinę „kalbą“, jos duoda konkretų atsakymą. Moderniosios astrologijos kalba (supaprastinta, aiški visiems) labai nuklydo nuo tikslumo, tapo apytikslė („Ar šis žmogus nusižudys? Na, yra ženklų, kad galbūt jis yra linkęs į savižudybę, bet mes negalime tiksliai pasakyti, viskas priklauso nuo jo paties.“ ir t.t.). Pasidarė beveik neįmanoma sukurti hipotezę (pvz.: savižudybės „mechanizmo“ gimimo brėžinyje) ir ją patikrinti.*

Štai jums ir dilema: kaip kalbėti – aiškiai, suprantamai, paprastais žodžiais, bet pametant mintį ir nuklystant į lankas ar tiksliai perduodant mintį, nors ją perskaitys ir supras pusantro žmogaus? Ne viską pasaulyje galima supaprastinti.

Ibn Arabis, kaip ir kiti šviesiausi islamo aukso amžiaus žmonės (pvz.: Avicena, Al Gazali), taip pat negalvojo, kad sudėtingi dalykai turi būti prieinami visiems. Pvz.: jie buvo eretiškai įsitikinę, kad neišprusėliams, paprastiems žmonėms yra skirtas Koranas. Panašia pažiūra apie Naująjį Testamentą labai atsargiai bendraminčių rate dalijosi ir krikščionių mistikai. Ibn Arabis, priešiškas religiniam fanatizmui, manė, kad mokytiems skirtas kitoks – intelektualus, gerokai tobulesnis – dievoieškos kelias, per tiesioginį epifanijos potyrį. Sufijai tvirtino, kad toks kelias, t.y. sufizmas, kaip visybės bei anapusybės pažinimo būdas, egzistavo visais laikais, tik, priklausomai nuo laiko, vietos ir praktikuojančio žmogaus, vis įgaudavo skirtingą formą.

Ibn Arabio kosmologinė teorija, o taip pat ir jo mokymas apskritai, įtakota persiškosios neoplatonizmo modifikacijos, hermetizmo, jo paties vizijų, žinių, gautų iš įšventintųjų į slaptuosius mokslus, dėl savo sudėtingumo tapo prieinama tik intelektualiniam elitui. Juk vien tam, kad sugertų esminę Ibn Arabio misticizmo tezę, jog kiekvienoje būtybėje yra Dievas, amžininkams (XII – XIII a.) reikėjo kruopštaus filosofinio pasirengimo:

Dievo esybė persmelkia kūrinio kūną. Todėl kūrinys yra dieviškas, o Dievas yra tai, kas pastebima įsivaizduojamame pasaulyje. Dievas yra juslėse, o pasaulis yra tai, iš ko galima daryti išvadas. Tikintys ir nušvitę mato Dievą tokiu būdu, likusiems Dievas yra pažinus, o pasaulis tai, ką galima regėti akimis ir atpažinti.

Toliau kalbant apie koncentrines sferas (net jei tos kalbos tik paukšteliams), mano manymu, vienas svarbiausių Ibn Arabio teiginių yra užakcentuotas glaudus ir, be jokios abejonės, realus ryšys tarp regimos (astronominės) ir neregimos (transcendentinės, metafizinės) realybės. Matomo ir nematomo dangaus sąsaja egzistuoja, net jei toks pareiškimas tėra tik orientalistinės simbolikos sąvoka. Metafizinės apraiškos sferos – dieviškosios papėdės bei dieviškojo sosto – vadinamos „nematomuoju pasauliu“ (‘âlam al – ghaϊb**) ir simbolizuoja analogiją tarp žodžių „nematomas“ ir „transcendentinis“.

Dangus be žvaigždžių (al-falak al-atlas) taip pat yra dvylikos Zodiako „bokštų‘ (burûj) arba „ženklų“ dangus – dangus, kuris yra protu pažinaus pasaulio pati pabaiga, kuriame reziduoja archetipai. Šie bokštai nėra tapatūs dvylikai Zodiako žvaigždynų, esančių fiksuotų žvaigždžių danguje (falak al-manâzil), o tik simbolizuoja pagrindines dangaus erdvės kryptis, kurios nėra kaip nors išskirtos, išskyrus per jų ryšį su fiksuotų žvaigždžių danguje*** esančių planetinių „namų“ (manâzil) projekcija. Planetų judėjimas, pagal Ibn Arabį, yra fiksuotų žvaigždžių dangaus projekcija. Septynios planetos, kurios šiuo atveju reprezentuoja kosminę tarpinę grandį tarp nekintamo archetipų pasaulio ir žemiškojo centro, vaizduoja kosminius ryšius ,faktiškai esančius begalinėje riboto dangaus sferoje, sferoje, kuri yra ne kas kita, o erdvės krypčių visuma, visatos (orbis universum) atvaizdas.

Erdvės krypčių visuma puikiai iliustruoja dieviškųjų savybių prigimtį. Kaip ir šių savybių, kurios yra pirmosios gyvosios būtybės apraiškos, erdvės krypčių yra nesuskaičiuojama daugybė, jų visumos neįmanoma apibrėžti, o beribė sfera – loginė jų spinduliavimo forma – yra tik protui primestas simbolis, kurį nežinia kaip įrodyti. Tačiau, kai tik viena iš dieviškųjų savybių ar erdvės krypčių yra „įvardinama“, kitos gali būti nustatytos pagal jų santykį su ja – tai ir yra Būties Unikalumo išraiška.

Dieviškųjų savybių centras yra žmogus, visi Žemėje gyvenantys žmonės. T.y. centrų yra gausybė – atvirkštinė analogija dangaus kryptims. Dvasia esanti žmoguje yra ir dieviškasis centras, kuris spinduliuoja dangiškąsias savybes ir ribota sfera, kurioje pastarosios sintetinamos. Tačiau dvasią, pagal Ibn Arabį, atakuoja ir konvergenciniai dangaus skliauto spinduliai, kadangi žmogus, tiesą sakant, netapatinamas su jame esančiu nesukurtu (amžinu) centru, o paklūsta Dvasios visybei kaip realybei arba savo išoriniam likimui. Tokiu būdu dangus veikia santykinį individo prigimties išskirtinumą, kuris simboliškai išreikštas „subjektyviomis“ erdvės kryptimis gimimo metu.

Pasaulis, Mokytojo (Muhyiidin) akimis, susideda iš Suvienyto Vienybės (ahadiyad-al-majmû), o Dieviškoji Nepriklausomybė yra Unikumo Vienybėje (ahadiyad-al-wâhid). Tačiau Unikalumas atsispindi suvienytos daugybės paviršiuje, kiekvieno gautojo vienaskaitoje, lygiai taip, kaip vyksta erdvės krypčių sintezė: vaikas yra savo motinos ir tėvo charakterių sintezė, bet tuo pačiu jis yra unikali ir nauja būtybė, kurios unikalumas yra tikroji jos egzistencijos priežastis.

 

 

*Mintis ne mano, o vieno garsiausių nūdienos astrologų – Robert Hand.

**Žodis ghaϊb reiškia viską, kas yra nematoma, už regimybės ribų.

***Visi tie „namai“ arba „būstai“, visos tos „fiksuotos žvaigždės“ yra astrologiniai terminai – aiškūs ar bent jau pažįstami visiems pradedantiesiems astrologams. Jei netyčia tekstą skaitytų nesusipažinę su astrologijos pradmenimis, tai Vikipedijoje – house (astrology), fixed stars.

 

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė