Nelabai seniai, 2009 ir 2014 m., kino teatrų ekranus pasiekė du holivudiniai filmai. Abu daug uždirbo, ypač pirmasis, ir buvo nominuoti „Oskarams“, regis, net ir gavo keletą. Ir vienas, ir kitas buvo priskirti mokslinės fantastikos žanrui bei lūžo nuo įspūdingų vaizdo efektų. Tiesą sakant, nepaisant griausmingo reklaminio triukšmo, tie filmai ne šedevrai, tikriems kino gurmanams didelio įspūdžio nepaliko. Nebūtų įdomūs ir man, jei ne vienas, dėmesį atkreipęs ir iš daugybės kitų išskyręs, „bet“. Kalbu apie Jameso Camerono „Įsikūnijimą“ („Avatar“) ir Christopherio Nolano „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“).
Būna tokių ypatingų laiko momentų, kuriuos senovės graikai vadino kairos ir vaizdžiai lygino su ta akimirka, kai lankininkas įtempia lanką ir iššauna strėlę. Štai ji – dievų metamorfozės, simbolių ir svarbiausių principų kaitos pradžia! Kairos yra kritinis, kažkam (sunaikinimui ir atgimimui) labai tinkamas, palankus laiko tarpas. Jis gali būti sąmoningai parinktas, tačiau daug dažniau įvyksta be žmogaus įsikišimo. Jautrus ir atidus žmogus gali tik stebėti pamažu visa apimančią nuotaiką, atmosferą, kuri lyg galinga jėga skverbiasi ir braunasi visur – į politiką, visuomenę, filosofiją, kasdienybę. Žmogus stebi tol, kol jo paties neįtraukia, kol jis pats netampia aktyvia arba pasyvia vyksmo dalimi. Tiesa ir ta, kad laikas stebėjimui ne visada duotas.
Mes dabar gyvename grandiozinio kairos metu. Jis prasidėjo, kai dar nebuvome gimę, ir pabaigos tam nematyti, pokyčio įtampa tik auga. Apie tai daug rašyta ir kalbėta ne kartą, jog iki mūsų, per visą rašytinę žmonijos istoriją, panašių savo svarba laikotarpių buvo du: VIII – IV a. pr. Kr. bei Renesansas. Grandiozinis kairos – lyg sudėtingas rytietiškas ornamentas, į kurį gali stengtis žvelgti iš tolo ir matyti bendrą vaizdą, bet taip pat ir iš arti nagrinėti detales.
Viena tokių svarbių „detalių“, kurios vyksmo ženklų apstu akademiniuose sluoksniuose jau nuo praėjusio amžiaus vidurio, intelektualiausiomis ir banaliausiomis apraiškomis aktyviai veržiasi ir į populiariąją kultūrą bei masių protus. Aukščiau minėti filmai yra ryškūs, bet toli gražu ne vieninteliai pavyzdžiai.
Kuo trumpiau tariant, „Įsikūnijime“ pasakojama apie ateitį po daugiau nei šimto metų, kai Žemėje, be jokios abejonės, trūks gamtinių išteklių, o technologijos bus tiek pažengusios, kad nuskristi į tolimą planetą už Saulės sistemos ribų bus beveik vieni juokai. Korporacija „RDA“ organizuoja reto ir labai reikalingo mineralo gavybą Pandoros planetoje ir jo transportavimą į Žemę. Kolonizuoti planetos atvykstama su visu žmonijos pažangos svoriu – daugybe tonų visokios važiuojančios, skraidančios, plaukiančios ir, žinoma, žudančios geležies, o taip pat mokslininkų bei mankurtiškų kariškių ekipažu. O štai Pandoros planeta yra visiška „Žemės po šimto metų“ priešingybė – ji turtinga gamtiniais ištekliais ir vešlia tropikų augmenija. Joje gyvena 3 metrų ūgio humanoidai, kurie brangina pirmapradę harmoniją su gamta, jaučia savo tamprią ir gyvą sąsają su ja, laiko save jos dalimi, garbina deivę – motiną ir, nors karingi laukiniai, tausoja bet kokią gyvybę.
Po šimto metų Žemėje taip nebus, teigia „Įsikūnijimo“ kūrėjai
„Tarp žvaigždžių“ taip pat porinama, jog visai netrukus Žemėje bus labai blogai, žmonijai nenumaldomai artės galas. Tačiau, skirtingai nei „Įsikūnijime“, optimizmo, dėl skrydžių į kitas planetas ir dėl tų planetų pakenčiamo tinkamumo žmonėms, gerokai mažiau. Apskritai optimizmo beveik nėra. Filmo siužetas sudėtingas, dviem sakiniais neatpasakosi, bet jei reikėtų, tai kalbėčiau apie stingdantį kosmoso šaltį ir žmogaus vienatvę, jo apleistumą. Net filmo pradžioje išsakyta hipotezė, jog galbūt egzistuoja aukštesnė civilizacija, kuriai rūpime, vėliau paneigiama – ženklai, pasirodo, buvo pačių žmonių palikti. Niekas nepasirūpins žmogumi, tik jis pats. Ir jis klups, ir klys, moksliškai eksperimentuodamas, ir bus daug to eksperimentavimo aukų. Aplinkui nėra nieko gyvo ir sąmoningo. Tik svetimas, priešiškas kosmosas, kuriame žmonija atsirado atsitiktinumo dėka. Žmogus yra vienas tarp negailestingų atšiaurios realybės girnų.
Šaltis ir vienatvė
Tradiciškai egzistuoja dvi didžios istorinės vizijos, dvi paradigmos, dvi H. K. Anderseno kūrybą pranokusios pasakos, kuriomis iki šiol tiki suaugę žmonės. Ir jos nėra tik naivi iliuzija, kolektyvinė fantazija, nežalingas paklydimas, bet tvirtos archetipinės struktūros, kurios taip giliai įsišaknijusios kolektyvinėje psichikoje, jog formuoja mūsų įsitikinimus, savivoką, vaizduotę. Jos yra pagrindas tam, ką imsime laikyti faktu, o ką atmesime, padėsime į lentyną su užrašu „nesąmonė“.
Pirmoji pasaka – paradigma, kuria visi buvome viliojami mokyklose, o taip pat ir universitetuose, yra apie žmogaus proto evoliuciją, ilgą jo herojiško progreso kelionę iš tamsaus, primityvaus, prietarų, kančių ir vargo pasaulio į gerokai šviesesnę, modernią, laisvės, gerovės ir vis tobulėjančio mokslo dabartį. Senovės žmogus buvo tamsuolis, jis nežinojo. Dabarties žmogus yra tobulesnis – jis žino. Didinga pažangos trajektorija įvyko ir tebevyksta dėl pastovaus žmogaus proto vystymosi ir, svarbiausia, dėl šiuolaikinio, modernaus proto gimimo. Dar visai neseniai ši paradigma taip tvirtai laikėsi ant pjedestalo, buvo tokia visuotinai priimta, kad suabejoti buvo tolygu pasmerkti save nuožmiai pajuokai. Puiki jos iliustracija yra S. Kubricko „2001 metų kosminės odisėjos“ pradžia, skambant herojiškai R. Strausso „Also sprach Zarathustra, Op. 30“.
Antroji viską porina atvirkščiai. Visa žmonijos istorija ir žmogaus sąmonės evoliucija, pagal ją, tėra tragiška rauda apie žmonijos laipsnišką, bet nesustabdomą regresą, desakralizaciją – atsiskyrimą, atitolimą nuo pirmapradės vienybės su gamta ir visa apimančios dvasios būties.
Šių dviejų pasakų – paradigmų įvairių variacijų ir kombinacijų vis dar pilna viešoji erdvė. Jos kol kas yra ta nematoma dirva diskusijoms apie globalizaciją, multikultūralizmą, fundamentalizmą, feminizmą ir patriarchatą, evoliuciją bei istoriją. Tačiau, kairos! – lūžis įvyko ir vis mažiau jomis besąlygiškai tikinčių, retėja ir sensta ištikimiausiųjų išpažinėjų gretos. Vis daugiau tokių, kurie suvokia, jog jau pasiektas kritinis taškas, senosios paradigmos akivaizdžiai nėra teisingos, o tai reiškia, kad ir didžioji dalis mūsų įsitikinimų. Juos būtina apmąstyti iš naujo.
Ketvirtas iš septynių Hermetinių principų – Poliariškumo principas – teigia, jog visi pasireiškiantys reiškiniai turi dvi puses, du aspektus, du polius, priešybių porą su laipsnių gausa tarp šių dviejų kraštutinumų. Labai panašiai tvirtino fizikas, Nobelio premijos laureatas, Nielsas Bohras: „Fakto priešybė yra netiesa, bet vienos gilios tiesos priešybė gali būti kita gili tiesa.“ Labai gali būti, jog jeigu tarsime, kad abi pasakos – paradigmos tėra dvi priešingos, bet viena be kitos egzistuoti negalinčios, vienos tiesos pusės, būsime arti teisybės. Bet gyvename įdomiais laikais, kai vis didesnio bei garsesnio palaikymo sulaukia dar vienas – trečias požiūris į žmonijos istoriją arba nauja paradigma. Ji neigia abi aukščiau išvardintas. Tiksliau, teigia, jog nėra tokios vienos – iš tiesų objektyvios, laisvos nuo žmogaus interpretacijos. Jeigu ir matosi kažkoks bendras istorinis vaizdas, tai tas vaizdas yra tiesiog socialinių, ekonominių, kultūrinių, politinių aplinkybių paveikto žmogaus proto projekcija. Pagal šį požiūrį, istorijos žinios, kaip ir bet kokios kitos, yra nuolat tarsi pakibusios ore, prisitaikančios prie laiko momento, nepastovios, neturinčios patikimo objektyvios realybės pamato. „Nėra vienos tiesos“, „visi turime savo nuomonę ir visų ta nuomonė vienodai vertinga“, „netikiu niekuo, visi klysta!“ – šaukia postmodernistai. Panašu, jog ši naujoji paradigma yra lyg pokyčio būtinybės impulsas kolektyvinėje pasąmonėje, lyg „didžiųjų geografinių atradimų“ žmonijos minties gaublyje išvakarės.
Iš tikrųjų, vienas svarbiausių skirtumų tarp modernaus ir pirmykščio pasaulio, tarp dabarties ir senovės žmogaus yra prasmės šaltinis. Pirmykščiame nėra ribos tarp žmogaus ir Visatos, viskas tarpusavyje glaudžiai susiję, sąmonė – ne vien išimtinė žmogaus privilegija. Modernus žmogus brėžia labai griežtą ir tvirtą liniją, skiriančią jį, jo protą ir Visatą bei pasaulį apskritai. Tiesa, toks atsiskyrimas prasidėjo gerokai anksčiau (pagal Karlą Jaspersą – I tūkstantmetyje pr. m. e.) nei išaušo Apšvieta. Tačiau radikalus lūžis, spartus, bekompromisis pokytis įvyko tik po Koperniko revoliucijos. Kosmosas šiandien – beprasmis, besielis vakuumas, toks, koks vaizduojamas „Tarp žvaigždžių“. Modernusis kosmosas nėra sielos namai. Žmogaus statusas kosmose yra giliai keistas – jis vienišas jame, atsiradęs atsitiktinai, nepaaiškinamai. O jei kosmosas iš tiesų abejingas žmogui, jei visa įmanoma prasmė kyla tik iš išcentruoto ir atsitiktinai atsiradusio žmogaus proto, tai „prasmingas pasaulis“ tėra viso labo naivi žmogaus vilties projekcija. Koperniko revoliucija padėjo tvirtus šiuolaikinės pasaulėžiūros pagrindus, su visomis iš jos išplaukiančiomis liūdnomis pasekmėmis. Toji „objektyvi“ Visata bet kokį dvasinį idealą ar tikėjimą paverčia subjektyvia drąsa, lengvai sutraiškoma tarp modernaus proto girnų.
Jeigu Mikalojus Kopernikas (1473 – 1543) ir jį palaikę astrologai (J. Kepleris, G. Galilėjus, K. Heidonas, o taip pat Dž. Bruno ir kt.) būtų žinoję, kuo visa tai baigsis, jeigu būtų bent pamėginę numatyti, ko gero, neabejodami būtų palaidoję šitą idėją Torūnės kapinėse. Bet juk pati savaime heliocentrinė sistema nereiškia nė dalies to, ką ji ėmė reikšti po revoliucijos. Apskritai heliocentrizmo idėja nebuvo nauja. Apie ją jau kalbėjo Aristarchas Samietis (apie 310–230 m. pr. m. e.), nors, regis, net ir jis ne pirmas.
Mikalojau, ką tu padarei?
Koperniko sistemos pirmtakė – geocentrinė Ptolemėjaus sistema – kuri pradėjo formuotis likus dviem šimtams metų iki mūsų eros ir baigė maždaug du šimtaisiais mūsų eros metais, puikiai tiko žvaigždžių ir planetų padėčių nustatymui. Būtent planetų padėčių prognozavimui Ptolemėjaus sistema ir šiandien tinka ne ką mažiau nei Koperniko. Bet štai precesijos taip tiksliai apskaičiuoti nepavykdavo, Koperniko sistema šiuo atveju veikė kur kas tiksliau. T.y. Koperniko revoliucija kilo ieškant naujų kelių, kaip išspręsti technines brandaus mokslo (kokiu jau tada buvo astronomija) problemas, o ne dėl idėjinės „kovos prieš viduramžių tamsą“. Tuomet ne pasaulėžiūros tai buvo reikalas. Tačiau, laikui bėgant, „techninis klausimas“ virto tikra sniego lavina, kuri negrįžtamai pakeitė ne tik išorinio kosmoso suvokimą, bet ir žmogaus vidinį dangų. Mūsų pasaulėžiūra nėra vien tik požiūris į pasaulį, ji įsismelkia į mūsų esybę, reguliuoja psichinę ir somatinę patirtį, jausmus, žinojimą, sąveiką su pasauliu.
Koperniko revoliucija, viena ranka išlaisvinusi, atvėrusi naują horizontą, kita pagimdė narcizišką, didybės manijos apsėstą Žmogų – nelaimingą dėl savo vienatvės bei prasmės nebuvimo, bet kartu apimtą kosminių matmenų arogancijos, įsivaizduojantį, jog tai jis, jo protas yra išskirtinis prasmės ir tikslo šaltinis visame kosmose, jog kūrinys (jo protas) pranoksta kūrėją (kosmosą), jog kūrėjui trūksta to, ką turi jis, kūrinys. Labai gali būti, kad Koperniko revoliucija paspartino ne tik radikalų žmogaus ir jį supančios Visatos atsiskyrimą, bet ir sutapo su žmogaus ilgosios atminties nykimo, atrofijos procesu. Ilgoji atmintis yra paslaptingas dalykas, laikais iki Apšvietos skatintas, žadintas įvairiais būdais ir technika (mnemonika). Platonas teigė, kad egzistuoja žinojimas, kilęs ne iš mūsų jausminio patyrimo, kad žmogaus atmintyje yra išsaugoti, užkoduoti idėjų, kurias siela žinojo dar prieš įsikūnydama, šablonai. Po Koperniko revoliucijos panašūs teiginiai kėlė tik atlaidžią šypseną.
Vienaip ar kitaip, dabarties kairos metu, vis daugiau pritariančių austrų filosofo Paulo Feyerabendo kadaise išsakytam pastebėjimui, jog Apšvietos metu kilęs asketiškasis racionalizmas ir empirizmas, anuomet tarnavę proto išlaisvinimui, dabar nelanksčia, seniai atgyvenusia forma vis dar dominuoja šiuolaikinėje intelektualinėje erdvėje ir savo trumparegyste bei vienašališkumu rimtai riboja mūsų suvokimą ir įžvalgą.
© 2013 – 2018 U. M. Lizdeikaitė
