Kai pasaulį paliko paskutinė didžiųjų astrologų plejada – Galilėjo Galilėjus, Johanas Kepleris, Tycho Brahė ir Džonas Partridžas – mokslas, kuris, pagal to meto supratimą, dar buvo mokslas, pamažu silpo ir XVIII – XIX a. išgyveno tą, ką sąlyginai būtų galima pavadinti priešmirtine būsena. Tokio nuosmukio per visą savo gyvavimo laikotarpį Vakarų astrologija nebuvo patyrusi. Vatikanas astrologams dar nuožmiau grūmojo raktais nuo pragaro vartų, naujai sukurto mokslo mokslininkai, apsvaiginti pozityvizmo filosofijos žavesio, paniekinamai šaipėsi, tačiau tai nebuvo blogiausia – tragedija buvo ta, kad pats astrologijos mokslas prarado kryptį, užsižaidė, besistengdamas sudėtingus dalykus priartinti prie paprasto žmogaus, nesąmoningai nutraukė paskutines sąsajas su graikiškuoju dvasingumu. XVIII – XIX a. sandūroje astrologija didžiąja dalimi gyvavo palaikoma tik rozenkreicerių brolijos narių bei pavienių entuziastų. Nereikia nė sakyti, kaip gausiai tuo metu klestėjo šarlatanizmas.

Pirmi astrologijos atgimimo daigai pasirodė XIX a. antroje pusėje. Buvo pasėtos dvi naujos kryptys, kurias simboliškai galima įvardinti kaip menininkų ir mokslininkų. Naujosios mokslinės astrologijos atmaina, kurios pradininkas buvo anglas Alfred John Pearce`as (1840 – 1923), tęsė tą darbą, kurio nepavyko nuveikti XVII a., t.y. bandė priartinti astrologiją prie šiuolaikinio mokslo. Nepavyko tai ir XIX a. Ko gero, pagrindinė klaida buvo užsispyrimas atitikti ir įtikti mokslo reikalavimams, bet kokia kaina tapti „mokslininkais“, vietoj to, kad, atsiribojus nuo pozityvistinio vajaus, aiškintis, o kas gi ta astrologija iš tiesų yra. Bet kokiu atveju, tarp astrologų iki šiol gajus įsitikinimas, kad didžiausia astrologijos problema ne jos tariamas „nemoksliškumas“, o religinė ir ideologinė priešprieša.

Astrologijos menininkų krypties pradžia buvo teosofinis sąjūdis, siejamas su J. Blavatskajos 1875 m. Niujorke įkurta Teosofų draugija. Teosofija kaip dvasinis kelias, dvasinis mokymas vertinama prieštaringai, tačiau teosofai, pasitelkdami skolinius iš Rytų religijų, padarė gerą darbą – iš dalies atgaivino, perteikė vėlyvojo neoplatonizmo idėjas, nutiesė kelią tolimesnei dvasinės astrologijos evoliucijai. Reikalas tas, kad Viduramžių astrologija* buvo tokia praktiška, taip nukreipta į rezultatą, kad galėjai pagalvoti, jog astrologija, jos esmė – prognozė ir tik prognozė. Toks ribotas ir primityvus dalyko suvokimas pasiekė apogėjų XVIII – XIX a., kai graikiškosios simbolikos prasmė buvo galutinai užmiršta.

Garsiausias iš teosofų – astrologų, vienas garsiausių XX a. astrologų buvo Dane Rudhyar (tikr. Daniel Chennevière), gimęs 1895 m. kovo 23 d. Paryžiuje, jo paties žodžiais, 00:42 val. Žinote, pasitaiko žmonių, kurie taip gamtos apdovanoti, kad gyvenime sugeba nuveikti labai daug ir, svarbiausia, labai kokybiškai. Deiną Rudhyar`ą, tuomet dar tik Danielį iš Paryžiaus, žvaigždės pažymėjo nuo gimimo – buvo itin talentingas. Šešiolikos metų Sorbonos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Anksti pradėjo kurti muziką ir, kaip pats vėliau sakė, maždaug šešiolikos metų intuityviai pažino ir suformulavo idėjas, kurias vėliau teliko tik įgyvendinti. Būtent tada, anot Rudhyar`o, jis suprato, kad laikas yra cikliškas, ciklai valdo civilizacijas bei egzistenciją. Kad Vakarų civilizacija artėja prie to, ką simboliškai būtų galima pavadinti jos gyvavimo rudens faze. Abejoju, ar tokios mintys tikrai buvo savarankiškos ir nepriklausomos. Gal tai labiau laikmečio, amžių sandūros, kolektyvinės Europos atmosferos, intelektualios aplinkos Paryžiuje bei F. Nyčės įtakos natūrali išdava. Vienaip ar kitaip, jau 1913 m. Rudhyar`o nusivylimas Europa buvo toks didelis, kad tvirtai apsisprendė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Nieko keisto, žinant, kad gimė po drąsiu Avino ženklu, Mėnulis buvo Vandenyje (revoliucionierių, reformatorių, humanistų, idealistų, o ir šiaip originalų ženkle), Ascendentas naujų horizontų amžinai ištroškusiame Šaulyje. Užsidegęs palikti mirštančią, sugedusią Europą ir pasėti save (būtent pasėti, „žmogus – sėkla“ – taip save vadino) Naujajame Pasaulyje, aštuoniolikmetis dar spėjo išleisti knygą apie Claude`ą Debussy**, padirbėti Auguste`o Rodin`o sekretoriumi, sukurti La Métachorie – „visiškos menų sintezės“ projektą, kartu su Paryžiaus salonų žvaigždėmis, garsiais to meto menininkais (nors tas žodis čia per siauras) Valentine de Saint – Point ir Vivian Postel Du Mas. Išvažiavo tik 1916 m., išvengęs šaukimo į karą (buvo silpnos sveikatos, trylikos metų jam išoperavo inkstą).

Norint trumpai parašyti apie Rudhyar`ą, tenka rinktis, apie ką kalbėti – muziką, literatūrą, filosofiją, dailę ar astrologiją? Jis buvo pakankamai reikšmingas amerikietiškojo modernizmo muzikoje (1920 – 1930 m.) atstovas, daugiau nei 40 knygų ir krūvos straipsnių autorius (astrologijos, filosofijos, muzikologijos veikalai, poezija, romanai), neblogas tapytojas abstrakcionistas. Tačiau, ko gero, didžiausias jo gyvenimo nuopelnas buvo milžiniškas indėlis į XX a. astrologiją.

Tuo metu, kai Rudhyar`as prisijungė prie teosofų draugijos***, astrologai ten jau aktyviai darbavosi. Maždaug dešimt metų jis studijavo astrologiją, kalbama, kad ir praktikavo, bet tik draugų ir artimųjų rate. Didysis proveržis, nušvitimas, giluminės prasmės atsivėrimas įvyko sutikus savęs vertą mokytoją – Marc`ą Edmund`ą Jones`ą (1888 – 1980), vieną pirmųjų astrologijos reformatorių, kurio paskaitos buvo kur kas gilesnės, kur kas labiau filosofinės nei visa tai, ką anksčiau buvo girdėjęs. Vėliau, studijuodamas prancūzų filosofą A. Bergsoną jau kitomis akimis (su jo kūryba buvo susipažinęs dar Paryžiuje), K. G. Jungo veikalus, Rudhyar`as svarstė galimybę apjungti astrologiją ir analitinę psichologiją. 1936 m. pasirodė jį išgarsinusi knyga „Asmenybės astrologija“, kurią P. Clancy (garsus to meto amerikiečių astrologas) pavadino „didžiausiu šuoliu į priekį nuo Ptolemėjaus laikų“.

Rudhyar`as buvo naujos krypties, kurią iš pradžių pavadino harmonine astrologija, vėliau praplėtė iki humanistinės ir transpersonalinės astrologijos, pradininkas. Jis atmetė įsigalėjusį suvokimą, kad astrologija yra vien tik prognozės įrankis, teigė, kad tai yra simbolinė kalba, kuri gali padėti suvokti psichologines jėgas, veikiančias žmogaus asmenybę. Jo dėmesys buvo nukreiptas į vidinius žmogaus išgyvenimus, jo dvasinį augimą, savęs pažinimą, į laisvos valios problemą.

Yra nuomonė, kad Rudhyar`o požiūris, nors ir neabejotinai savarankiškas jo paties nuopelnas, nebuvo naujas astrologijoje. Gimimo horoskopas kaip mandala, o pats „transpersonalinis procesas“ – kaip žmogaus sąmonės laipsniškas nušvitimas, transcendentinės jėgos perėjimas į žmogų turėjo būti užkoduotas senojoje astrologijoje, tačiau dėl konkrečios, praktinės naudos nebuvimo toks orientyras amžių glūdumoje degradavo ir nunyko.

1969 m. Rudhyar`as įsteigė Tarptautinės humanistinės astrologijos komitetą, kurio tikslas buvo populiarinti kitokią gimimo brėžinių traktuotę, atsietą nuo primityvaus pranašavimo  bei plintančių pastangų paversti astrologiją „garbinga“ ir dėstoma universitetuose. 1969 – 1979 m. buvo be galo produktyvus metas, kai pavyko pakloti pamatus naujai astrologijos šakai – „transpersonalinei astrologijai“. Nors žodį „transpersonalinis“ Rudhyar`as vartojo nuo 1930 – ųjų, tačiau tik septyniasdešimtaisiais transpersonalinė astrologija galutinai susikristalizavo kaip pakitusių ir pakylėtų sąmonės būsenų tyrimas.

Deinas Rudhyar`as išgyveno 90 metų, mirė savo namuose San Fransiske 1985 m. rugsėjo 13 d.

1972 m. Rudhyar`as prognozavo, kad Vandenio era prasidės 2062 m.

 

*Rašydama „Viduramžių astrologija“, turiu omeny labai ilgą laikotarpį, aprėpiantį ir Renesansą – esmė ta, kad Viduramžiais susiformavę principai skyrėsi nuo graikiškosios, helenistinės astrologijos.

** Originalus knygos pavadinimas buvo „Claude Debussy ir muzikinės civilizacijos ciklas“, bet leidėjas – senas, nesupratingas krienas – išbraukė visą filosofinę dalį ir paliko tik Debussy.

***Apie 1920 m., nors gal ir dar anksčiau. Kai kuriuose biografiniuose šaltiniuose, kaip lūžio taškas, minimi 1917 m. – tuo metu aktyviai studijavo Rytų filosofiją ir religijas, keitė vardą („Rudhyar“ iš sansk. Rudra – naikinimo ir griovimo, audrų, vėjų ir medžioklės dievas).

 

 

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

 

Kai pradėjau nagrinėti LR natalinį* brėžinį, svarbiausia man buvo įsitikinti, ar jis iš tiesų veikia. Ar jame atsispindi įvykiai, ar pagal jį galima prognozuoti valstybės ateitį? Kaip žinia, valstybės gimimo brėžinys arba net brėžiniai (daugiskaita, sic!) yra nepalyginamai sudėtingesnis reikalas nei žmogaus horoskopas. Ar patikimas yra 1990 m. kovo 11 d. horoskopas, o gal reiktų atsigręžti ir tikslinti 1918 m. vasario 16 d. brėžinį, o gal dar įtraukti ir 2004 m. gegužės 1 d., kai prisijungėme prie Europos Sąjungos?

Tuo noru įsitikinti, surasti teisingą variantą, ir toliau degu, puikiai suprasdama, kokia tai bravūra, kokia didelė klaidos tikimybė beieškant. Iki šiol tas, ką prognozavau ir kas jau spėjo išsipildyti, nebuvo klaidinga, bet to dar smarkiai per mažai, kad galėtume daryti kokias nors išvadas. Iš 1990 m. brėžinio tiksliai pavyko nustatyti, kad „karo grėsmės nuotaikos“, kaip jas tada, š.m. kovo 11 d., pavadinau, vėl sustiprės nuo š.m. liepos vidurio (taip ir atsitiko, kai liepos 17 d. buvo numuštas „Malaysia Airlines“ lėktuvas), be to, aiškiai matėsi (rašiau apie tai kovą), jog „šiokia tokia valdžios krizė“ bus birželio ir rugpjūčio mėnesiais. Dėl birželio buvo akivaizdu ir be brėžinio, mat rinkimai, bet kad rugpjūtį laukia peripetijos dėl lenkų – jau šioks toks įrodymas, kad brėžinys nėra iš piršto laužtas. Tiesą sakant, kaip astrologei, man reikšminga ir tai, jog brėžinyje matėsi birželio mėnuo, jog buvo ženklas, kad laukia (nedidelė) krizė. Paprastam žmogui tai joks ne atradimas, bet astrologui – aha, matosi, veikia!

Tai kas gi bus toliau? Dabar spalis, laikas tarp dviejų užtemimų. Vienas ką tik buvo – spalio 8 d. visiškas Mėnulio. Spalio 24 d. dar laukia dalinis Saulės. Abu užtemimai Lietuvoje nematomi, todėl, pagal seną astrologų įsitikinimą, nebus mūsų valstybei labai reikšmingi. Vis dėlto tokia išvada pernelyg paviršutiniška. Paprastai užtemimo jaunaties ar pilnaties momentui (Saulės užtemimai vyksta visada per jaunatį, Mėnulio per pilnatį) dar brėžiamas brėžinys, žiūrima, į kokį Zodiako ženklą ir laipsnį jis papuola. Tačiau, nors braižo, ko gero, visi astrologai visame pasaulyje, bet rimtesniems mundaninės astrologijos tyrimams trūksta motyvacijos. Kas iš to, kad ką nors atrasi svarbaus? Kur neši tą savo atradimą ir kam jis rūpės? Štai, pavyzdžiui, labai įdomus vaizdas buvo per 2013 m. lapkričio 3 d. Saulės užtemimą. Visai šalia Saulės ir Mėnulio jungties, nutolęs per pusantro laipsnio, buvo Saturnas. Saturnas tradicinėje viduramžių astrologijoje, trumpai tariant, yra „didysis kenkėjas“, mirties simbolis. Savaime suprantama, tuo metu greita išvada buvo tokia, kad pasaulyje reikia laukti Saturno energijos (jei tą galima taip pavadinti, gal tiksliau būtų – Saturno simbolio) proveržio – didelio mirtingumo, didelės bėdos. Bet tąkart konkrečiau niekas nieko, ko gero, nesiaiškino. O ir jokių fatališkų pokyčių, visų nuostabai, nei lapkritį, nei gruodį neįvyko. Tačiau kiek vėliau (2014 m. kovo pabaigoje), prasidėjus kalboms apie Ebolos protrūkį, kažkam iš astrologų bendruomenės dašuto pažiūrėti įdėmiau, panagrinėti žemėlapį, o kurgi vis dėlto, kuriai pasaulio vietai, valstybei, tas lapkričio užtemimas buvo pragaištingas. Koks buvo bingo! jausmas, kai Gvinėjos Respublikos sostinės Konakrio brėžinyje, braižytame 2013 m. lapkričio 3 d. jaunaties momentui, Saulės/Mėnulio/Saturno jungtis tiksliai sutapo su Medium Coeli (X namo viršūne). Užtemimas toje Afrikos dalyje buvo matomas. Labai tikėtina, kad pirmi faktiniai, nors ir nefiksuoti, neskelbti, vėl pasirodžiusios ligos protrūkio atvejai buvo 2013 m. lapkritį – gruodį. Po rimtesnės analizės (ne tik užtemimo fakto) 2014 m. balandžio pradžioje amerikiečių astrologai jau šaukė, kad virusas plis, kad pasieks JAV. Toliau tyrinėjant paaiškėjo, kad Dalase (JAV), kuriame buvo užfiksuotas pirmas ligos atvejis Amerikoje, užtemimo maksimumo metu (jis buvo matomas toje pasaulio dalyje) Saulės/Mėnulio/Saturno jungtis tiksliai sutapo su Ascendentu. Užtemimo brėžiniai niekada nėra vieninteliai prognozės šaltiniai, jie nenupiešia pilno vaizdo, tačiau gali užvesti ant kelio, lyg pirmas ženklas, ką ir kur reikėtų kapstyti giliau.

Šis spalio 8 d. Mėnulio užtemimas vyko 15 – ame Avino laipsnyje, tikslioje Mėnulio konjunkcijoje su Uranu. Užtenka atsiversti Rafaelį** ir bus aišku, kad Mėnulio užtemimai, vykstantys antrame Avino dekanate***, žymi epidemiją. Jei dar konjunkcija su Uranu – neišvengiamas staigus plitimas. Užtemimas buvo matomas Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Mėnulio jungtis su Uranu taip pat žada padidėjusią agresiją, masinius neramumus, tautos kolektyvinės pasąmonės revoliucinį nusiteikimą. Urano simbolis taip pat siejamas su technika (pvz.: kompiuteriais).

Kitas užtemimas bus Saulės, spalio 24 d. (maksimumas 00:56 val. Vilniaus laiku) pirmame Skorpiono laipsnyje, tiksli konjunkcija su Venera. Pagal Rafaelį, Saulės užtemimas pirmame Skorpiono dekanate gali reikšti karą, neramumus, riaušes, skerdynes, nelaisvę, išdavystę. Užtemimas bus matomas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje. Kas yra tiksliai su Mėnuliu/Saule susijungsianti Venera Skorpiono ženkle? Visų pirma Venera mundaninėje sferoje simbolizuoja beveik viską, kas susiję su pinigais, pinigų cirkuliacija, jų kontrole. Tai ir kaina, ir uždarbis, ir skola. Bankai ir įvairios finansinės machinacijos. Taip pat Venera reiškia visuomenę. Venera Skorpione – visuomenės smurtas, žiaurumas arba smurtas prieš visuomenę. Venera yra ir moterys kaip visuma, kaip visuomenės dalis. Užtemimo metu (spalį, lapkritį, o dar ir gruodį) gali užaštrėti, nešti nesantaiką su Veneros simboliu siejami klausimai. Kaip ir su Ebolos virusu, nebūtinai tai bus akivaizdu iš karto.

Lietuvoje Saulės užtemimas gali užaštrinti ir taip jau, ko gero, sudėtingą situaciją lapkritį. Jau kažkada užsiminiau, kad spalio pabaigoje, lapkritį realu tikėtis problemų Vyriausybėje,  šalies politinėje erdvėje. Reikalas tas, kad lapkritį tranzitinis Marsas Ožiaragyje jungsis su brėžinyje esančiu Uranu (lapkričio 5 – 9 d.), vėliau su Neptūnu (lapkričio 13 – 16 d.), o taip pat šalia viso to labai arti bus Plutonas (tranzitinių Marso ir Plutono konjunkcija lapkričio 10 – 13 d.), taip pat lapkričio pabaigoje laukia Marso jungtis su Saturnu. Panaši padėtis jau buvo, ji kartojasi maždaug kas dvejus metus. 2012 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje aktyviai formavosi valdančioji koalicija ir vyriausybė (prisiekė gruodžio 13 d.), 2010 m. gruodį pasikeitė Vilniaus meras, nežmoniškai užkilo degalų kainos bei buvo pranešta, kad Lietuvai nepavyko išrinkti strateginio investuotojo atominei elektrinei statyti. Žodžiu iš to, kas buvo, matyti, jog, ko gero, tai bus metas, kai gali staiga, netikėtai kilti karštų diskusijų, yra pavojus žengti klaidingą žingsnį, priimti netikusį sprendimą, sulaukti liūdnų žinių iš užsienio arba, atvirkščiai, išardžius seną struktūrą, formuoti naują, valstybės ateičiai  reikšmingą, darinį. Tačiau šį kartą, iš esamų papildomų ženklų, aišku, jog ateinančio lapkričio įvykiai turėtų kirsti stipresne jėga nei anksčiau, jų pasekmės bus svarbesnės, nors tas svarbumas ir ne iš karto gali būti suvoktas.

 

*Natalinis (iš lotynų k. nātālis – gimimo) brėžinys yra žmogaus ar valstybės gimimo momentui brėžiamas astrologinis brėžinys, t.p. „horoskopas“, „radiksas“, „kosmograma“, „vitasfera“ ar tiesiog „brėžinys“.

**Apie tai anglų astrologo Robert Thomas Cross (1850 – 1923 m., slapyvardis „Raphael“) knygoje „Raphael`s mundane astrology or the effects of the planets and signs upon the nations and countries of the world“. XIX a. astrologai buvo pamišę dėl mandrų slapyvardžių – Raphael, Zadkiel, Sepharial…

***Dekanatas – astrologinis terminas, reiškiantis Zodiako ženklo dalinimą į tris lygias dalis, po dešimt laipsnių.

 

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė