Istorija nesikartoja. O jei kartojasi, tai čia jau ne istorija, o astrologija.

Nuo seniausių laikų astrologų galvas apsėdusi mintis, jog istorija kartojasi ciklais, pasaulio ir kosmoso gyvybės tėkmė yra ritmiška. XIX a. antroje pusėje mintis apie laiko cikliškumą, apie periodinį istorijos pasikartojimą epizodiškai atgimė F. Nyčės, H. Heinės darbuose, XX a. ją pasigavo A. Toinbis, O. Špengleris, A. Enšteinas ir kiti ciklinės istorijos, ekonomikos, kosmologijos ir t.t. šalininkai. Tačiau būtent astrologija yra motininė ciklinio požiūrio į Visatą nešėja. Astrologija iš esmės tiria gyvenimą kaip ciklinį fenomeną.

Norėdama bent paviršutiniškai apžvelgti pagrindinius astrologinius ciklus, turėsiu juos dalinti į makro ir mikro. Makrociklai aprėpia dešimtis tūkstančių ir daugiau metų, yra teoriniai, protu sunkiai suvokiami ir nepatikrinami, todėl dalies žmonių iš karto atmetami. Kita vertus, jie bene visiems viena ausimi girdėti. Nežinau, ar galiu pasitikėti tuo, ko negaliu pažinti protu. Bet, ar protas, intelektas, kuris yra asmenybės instrumentas, yra vienintelė žmogui pavaldi pažinimo priemonė? O jei asmenybė yra tik tam tikras sąmonės laipsnis, kuris gali mokytis tik per daiktiškumą, kurį riboja daiktiškumas, ar pasikliaudamas vien intelektu žmogus savęs neriboja? Visi žino apie kiekviename iš mūsų paslėptą intuiciją, tačiau žmogus, kuris remiasi vien intelektu, jos niekada savyje nesuras. Todėl, manau, makrociklai iš tiesų yra įdomūs tik pažinimą jausmu įvaldžiusiems. Kitas reikalas – mikrociklai. Jie praktiški, patikrinami, pritaikomi, jų išmanymas yra ta trūkstama grandis valstybės valdyme, ekonominėse prognozėse, žmogaus gyvenime. Tie ciklai pakankamai plačiai, gal tik ne visada talentingai, taikomi (paprastai nutylint šaltinį). Turbūt didžiausia klaida, kokią gali įvelti (ir dažnai velia) astrologas, yra nagrinėti ne ciklų visumą, o keletą ištrauktų iš konteksto, izoliuotų nuo bendro paveikslo.

Astrologijoje laiko ir ciklo samprata yra kertinis akmuo – didžiausia paslaptis ir aiškiausia suprantamybė. Zodiakas simbolizuoja laiką ir erdvę. Laiko reiškinys egzistuoja erdvės, Visybės arenoje (o Visybė iš bet kokio matomumo taško – rutulys), jis yra įvykių, kurie vyksta cikliška seka, trukmė. Visybė išsiskleidžia laike per tarpusavyje susijusių idėjų ciklų hierarchiją (idėjų platoniška prasme). Šitoje schemoje kiekvienas ciklas turi savo unikalią, racionalią ir neatsitiktinę vietą bei tikslą. Bet kas vis dėlto yra ciklai ir laikas, kuriame jie reiškiasi? Gal, tam tikra prasme, ciklai ir laikas yra vienas ir tas pats? Aiškaus atsakymo nėra, tačiau astrologams ir toliau artimiausias išlieka Platono aiškinimas. Nors daugelis antikinės filosofijos mokyklų tyrinėjo astrologiją, tačiau ko gero nesuklysiu sakydama, jog bene visi šiuolaikiniai astrologai širdyje prijaučia neoplatonikams ir stoikams (kiekvienas tiek giliai, kiek savo daugiau ar mažiau ribotu protu ir intuicija pajėgūs tos išminties pasemti). Pagal Platoną, kiekvienas daiktas turi savo idėją, rymančią antlaikinėje (viršlaikinėje) plotmėje, kurioje visa laiko ašis susitraukia į bematį tašką, todėl visa, kas yra, kas egzistuoja laike, visiškai vienodai projektuojasi tiek į praeitį, tiek į dabartį, tiek į ateitį – nieko nėra atsitiktinio. Laikas – toks, kokį patiriame – iliuzija, tačiau būtina Visybės išraiškai, t.y. terpė, kurioje tai, kas amžina (idėjos, būnančios viršlaikinėje plotmėje savo tyroje, tobuloje būsenoje) gali rastis, atsiskleisti. Laikas yra būtina tapsmo proceso dalis. Turint tą omeny, ciklą galima apibrėžti kaip nuoseklų tam tikros idėjos ar idėjų visumos, glūdinčios antlaikinėje plotmėje, atsiskleidimą ir pasireiškimą erdvėje – kaip augalas, kuris išsiskleidžia per eilę fazių iki pilno sužydėjimo ir vaisingumo, o po to, vysdamas, vėl grįžta į sėklos formą. Astrologinį ciklo principą geriausiai iliustruoja Mėnulio fazės – jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia. Tačiau, norint suvokti ciklą, būtina atmesti žmogui būdingą skirstymą į teigiamą ir neigiamą, atmesti jausminį vertinimą, kai gimimas ir augimas yra „gerai“, o vytimas ir mirtis yra „blogai“, nes kiekvienas egzistencijos momentas laiko savyje užkoduotas visas, vėliau laike išsiskleisiančias, kitimo stadijas.

Ko gero pirmieji postulatai apie stambius Visatos ciklus formavosi ~ 4000 – ~ 1000 m. pr. m. e. Jau babiloniečiai ir senovės graikai tvirtai tikėjo, kad egzistuoja pasikartojantys, iš anksto nulemtų ciklų modeliai.

Asirai

Rašydama asirai, turiu galvoje Naująją Asirijos karalystę, egzistavusią 934 – 609 m. pr. m. e. Didžiųjų metų samprata, kuri šiais laikais tarsi atgimė Vandenio epochos, Aukso amžiaus, Satja jugos laukime bei iš dalies 2012 metų psichozėje, kildinama iš asirų, tačiau ko gero tik dėl to, kad šiokias tokias žinias apie to meto astrologijos praktikavimą išsaugojo graikai. Regis, ta samprata yra gerokai ankstesnė, nors tą įrodančių duomenų nėra išlikę. Asirai paveldėjo dviejų tūkstantmečių civilizaciją ir matematinę sistemą, prilygstančią Renesanso laikų europinei. Išlikusios žinios apie to meto astrologiją, ko gero yra tik likučiai bendros Indijos, Mesopotamijos ir Vakarų Europos astrologinių žinių visumos.

Asirai buvo įsitikinę, kad Visata miršta ir vėl atgimsta, lygiai taip pat, kaip po žiemos būtinai ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas. Jie teigė, kad kritiniai momentai Žemėje stoja, kai visos septynios planetos jungiasi Vėžio arba Ožiaragio ženkle (t.y. saulėgrįžos taškuose). Tokiu metu pasaulis nebeišlaiko pusiausvyros ir žlunga civilizacija: konjunkcijai įvykus Ožiaragio ženkle ji sunaikinama vandeniu, o Vėžio ženkle – ugnimi.

Vėžio ir Ožiaragio priešprieša, tos pačios ašies skirtingi poliai, simbolizuoja nuolatinį pasaulio svyravimą tarp Kovos ir Meilės, dualizmą, kuris kinų filosofijoje ir metafizikoje išsivystė į in ir jang teoriją, hermetizmo filosofijoje (arba tame, kas iš jos liko) žymi poliariškumo principą, padėjo pagrindą mitams apie Nojų ir Gilgamešą, Europoje formavo dualistinę religiją ir dialektinį mąstymą. Aplamai, idėja, jog pasaulis turi išgyventi kolektyvinę mirtį tam, kad atgimtų iš naujo (fenikso simbolis), buvo ir yra ypač stipri Europos minties istorijoje.

Asirų chronologinė sistema buvo skirta išmatuoti didįjį Visatos gyvenimo ciklą. Mažiausias vienetas buvo lygus žmogaus kvėptelėjimui – keturioms sekundėms. Kvėptelėjimas yra ne tik laiko vienetas, bet ir neginčijamas įrodymas, kad Visata taip pat yra kvėpavimas. Iš čia kyla, kad mažiausias laiko periodas yra keturios sekundės, dvi valandos kart dvylika sudaro parą, vienas dekanas yra dešimt dienų, mėnuo – 30 dienų, metai turėjo simbolines 360 dienas, sosas – 60 metų, neras – 600 metų, saras – 3600 (60×60) metų, Didysis saras – 216 000 (60x60x60) metų – simbolizavo Visatos įkvėpimą. Visatos įkvėpimas ir iškvėpimas (t.y. pilnas ciklas) – 432 000 metų. Pats stambiausias mitinis laikotarpis buvo 12 960 000 metų ir, matyt, simbolizavo Kūrėjo gyvenimo trukmę.

Ko gero asirams priklauso dar vienas astrologinis laimėjimas. Jie suprato, kad laikas ir erdvė yra vieno ir to paties tarpusavyje susijusio būties srauto dalis. Manoma, kad jie pirmieji pradėjo dalinti ratą į 360 laipsnių (vienas laipsnis simbolizavo vieną dieną). Dangų buvo padalinę į 36 sektorius, grupuojamus į tris zonas po dvylika sektorių.

Literatūra:

Nicholas Campion, „The Great Year: Astrology, Millenarianism and History in the Western Tradition“ (Arkana/Penguin Books, 1994)

Platonas, „Timajas. Kritijas“, (Aidai, 1995)

Kai Vatikanas 2013 m. vasario 11 d. išplatino žinią, jog popiežius Benediktas XVI atsistatydina (2013 m. vasario 11 d. 7:00 UTC, Vatikanas), jau buvo stojusi jaunatis (2013 m. vasario 10 d. 7:21 UTC) ir Naujieji Gyvatės metai pagal kinų kalendorių, kurie sutampa su jaunatimi. Bet kuris astrologas pasakys, kad reikšmingus darbus geriausia pradėti (jei nėra sunkinančių aplinkybių) praėjus maždaug parai ar dviem po jaunaties. Oficialiai Benediktas XVI atsistatydino vasario 28 d. 19:00 UTC Vatikane.

Svarbios žinios skelbimas iš karto po jaunaties – gali būti sutapimas ir atsitiktinumas. Tačiau ta jaunatis buvo ypatinga – vasario 11 d. lygiai aštuntos valandos ryto (vietos laiku) brėžinio konfigūracija šaukte šaukė: dabar pats laikas skleisti žinią apie permainas didelėje, izoliuotoje, vienuolijos ir brolijos organizacijoje, kuri galbūt susijusi su gigantiškomis paslaptimis ir okultizmu – taip galima ištraktuoti astrologinius simbolius, nagrinėjant žinios paskelbimo brėžinį. Permainos reikalingos tam, kad organizacija būtų reformuota ir tokiu būdu būtų paveiktos žmonių  masės. Vasario 28 d. 19:00 UTC įvyko retas reiškinys – Veneros Žuvų ženkle (egzaltacija) konjunkcija su Neptūnu Žuvų ženkle (buveinė). Žuvys simbolizuoja krikščionybę. Venera ir Neptūnas – be kita ko, dvasingumą simbolizuojančios planetos. Lyg Veneros ir Neptūno konjunkcijos būtų maža, Žuvyse tuo metu buvo visas šviesulių steliumas (sankaupa) – Saulė, Merkurijus, Marsas, Neptūnas, Venera, o taip pat ir Chironas. Nėra abejonių, kad šita data buvo neatsitiktinė, planuota iš anksto. Popiežiaus Benedikto XVI sveikata nebuvo tikrasis pretekstas šiam žingsniui.

Ko siekia Vatikano astrologai (?) šiuo išskirtiniu žingsniu? Žinodami apie neišvengiamą religijos gyvavimo baigtį, matyt, mėgina pristabdyti, sulėtinti irimą, kuo ilgiau išlikti, kiek įmanoma pratęsti tą, kam nenumaldomai artėja galiojimo laiko pabaiga, lyg duoti šviežią startą, naują pradžią. Niekam ne paslaptis, kad, kaip ir visi reiškiniai Žemėje, bet kuri religija turi pradžią ir pabaigą. Krikščionybė, siejama su Žuvų epocha, trukusia ~ 2100 metų, Vandenio epochoje nyks ir trauksis, dvasingumas įgaus kitas formas. Kiekvienas pats sau popiežius, humanistiniai idealai tampa svarbiausi – tokie Vandenio epochos bruožai. Epochų sandūra, kurioje dabar gyvename, ženklina naujo ir seno kovą – seno bandymą išlikti, naujo troškimą įsitvirtinti.

Popiežius Pranciškus elgiasi taip teisingai, pagal laiko dvasią, kad iš jo galėtų mokytis visi, kuriems rūpi šiuo metu ateiti, būti ir likti valdžioje. Jis yra maištininkas, savotiškas revoliucionierius, vertina paprastumą ir neturtą, nevergavimą pinigams, valo savo organizaciją nuo sukčių. Matote, dabar tokie laikai, kad liberaliai, į kapitalizmą orientuotai politikai atėjo lyg ir badmetis, o neokomunistinės sąjungos sulaukia visuomenės paramos (rašau apskritai apie pasaulį, ne apie konkrečią valstybę). Tačiau Bažnyčios laivas vis tiek iš lėto skęsta. Ir paskandins tą laivą, matyt, ne nusikalstama dvasininkų veikla (lytiniai ir finansiniai nusikaltimai), bet paslaptys apie Bažnyčios mokymą (pvz.: daug šimtmečių skelbta netiesa), kurios laikui bėgant turėtų pradėti plaukti į dienos šviesą.

Rašau šitą tekstą, nes man pasirodė įdomus toks, regis, akivaizdus astrologijos technikos naudojimas šiandieniniame Vatikane. Juk oficialiai lyg ir nepritaria, lyg ir neigia. Tačiau iš tiesų Bažnyčios požiūris į astrologiją yra sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikalas tas, kad dar Klaudijus Ptolemėjas (~ 90 – ~168 m.) – gigantiška figūra astrologijos, astronomijos, geografijos srityse iki ~ 1500 metų – bandydamas įvesti tam tikrą tvarką, susisteminti žinias, astronomiją atskyrė nuo astrologijos, vadindamas jas tos pačios motinos dukromis. Astrologiją jis padalino į natalinę ir mundaninę. Toks padalinimas įnešė daugiau aiškumo, tačiau laikui bėgant privedė prie šių dviejų astrologijos atšakų, kurios anksčiau tebuvo to paties dalyko skirtingi taikymai, atskyrimo. Natalinė astrologija yra astrologijos sistema, kuri remiasi koncepcija, jog kiekvieno individo asmenybę ir gyvenimo kelią galima įžvelgti bei apibrėžti, sudarius jo tikslaus gimimo laiko, datos ir vietos brėžinį (horoskopą). Mundaninė astrologija skirta prognozuoti ir tirti pasaulietinius reikalus, t.y. politinius, ekonominius reiškinius, istorinius procesus, prognozuoti masines katastrofas, nelaimes ir t.t. Ilgus šimtmečius krikščionių teologai, tarp kurių buvo nemažai puikių astrologų (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Rodžeris Beikonas, Linkolno vyskupas Robertas Grosetestas ir kt.), karštai diskutavo, kiek iš tiesų žmogui duota laisvos valios ir kiek yra nulemta bei kokia astrologijos sritis krikščioniui būtų legitimi. Pvz.: XIII amžiuje Tomas Akvinietis tvirtino, jog žmogus yra intelektuali būtybė, o jo siela nemari, tačiau taip pat jis yra sensualus, geidulių valdomas. Būtent dėl pastarosios priežasties ir tik tiek žmogus yra veikiamas dangaus kūnų. Pranciškonas Rodžeris Beikonas nesutiko su tokia išvada, tvirtino, jog poveikis platesnis, tačiau žinojimas (t.y. astrologijos praktikavimas) gali padėti išsaugoti laisvą valią, netapti likimo įkaitu. Disputą, deja, laimėjo Tomas Akvinietis ir tokiu būdu krikščionys teoriškai atmetė natalinę, pripažino tik mundaninę astrologiją (nes žmonių masės valdomos aistrų ir kuo didesnė ta žmonių masė, tuo mažesnė laisva valia).

Tačiau, nors teoriškai kažkas ten kažką atmetė, kažko nepripažino, praktiškai viskas buvo naudojama, darbas virė. Garsus XVI a. astrologas Luka Gauriko išprognozavo Alesandrui Farnese, jog tasai taps popiežiumi. Kai Alesandras tapo Pauliumi III, jis ne tik atsilygino Gaurikui, įšventinęs jį į Giffoni (vietovė Salerno provincijoje) vyskupus, bet ir pavertė popiežiaus rūmus to meto astrologiniu centru. Tas pats Gauriko išprognozavo penkiolikamečiui Džiovaniui de Mediči, kad jo laukia Šventasis sostas – 1513 m. de Mediči tapo  Leonu X. Mišelis Nostradamas kukliam vienuoliui Felisui Peretti tiksliai išpranašavo, kad ruoštųsi tapti popiežiumi. Įdomu tai, kad tapęs Sikstu V, Felisas suskubo išleisti popiežiaus bulę, draudžiančią astrologiją (išskyrus taikomą medicinoje ir meteorologiniams reiškiniams prognozuoti). Tačiau, nepaisant tradicinės bažnytinės nuostatos smerkti astrologiją, popiežiaus rūmai galų gale tapo visų astrologijos šakų centru. Paulius III, Leonas X, Adrianas VI palaikė astrologus. Aleksandras VI naudojo astrologines žinias savo karinėms operacijoms, o Julijaus II oficialios popiežiškosios tarnystės pradžios laikas buvo parinktas astrologiškai. Inocentas VIII braižė horarinius brėžinius spręsdamas savo santykius su Milano hercogu, nors radikalieji krikščionys horarinę astrologiją vertino dar griežčiau už natalinę. Tačiau tokia padėtis netruko ilgai – po kontrreformacijos popiežiai ėmė rastis šventesnio proto ir uždraudė astrologiją. Astrologijos šalininkai tvirtino, kad tos popiežių bulės – viena Siksto V 1586 m., kita Urbono VIII 1631 m., iš esmės buvo nukreiptos prieš pranašystes, o astrologija (natalinė ir visos kitos jos rūšys) nebuvo draudžiamos. Tiesą sakant, ne kažin ką galėjai padaryt tuo metu, kad išsivaduotum nuo astrologų. Juk susirgęs ir daktarą iškvietęs žmogus, tuo pačiu dažniausiai iškviesdavo ir astrologą – labai ilgai tos profesijos ėjo koja kojon.

Nors dauguma reformatų (Martinas Liuteris, Jonas Kalvinas), o taip pat ir kontrreformatų į astrologiją žvelgė rūsčiai, tačiau buvo tarp jų ir įtakingų šalininkų, pvz.: Pilypas Melanchtonas, o Anglijos protestantų lyderiai pasitikėjo šia technika ne mažiau nei Šventuoju Raštu. Tačiau tamsūs debesys vis tirščiau kaupėsi virš astrologijos. Popiežiaus nurodymu Prancūzijoje 1619 m. gegužę astrologijos mokslas buvo ištrenktas iš Sorbonos universiteto. Jau beveik 400 metų apie astrologijos praktikavimą popiežiaus aplinkoje sklando tik gandai, faktais nepatvirtintos nuogirdos. Kai kurie tvirtina, jog ji ten nuolat studijuojama ir taikoma. Po to, kai 2008 metais vyriausiasis popiežiaus astronomas pripažino, kad ateiviai gali egzistuoti ir, kad Vatikanas pasirengęs juos pakrikštyti, jei tie netyčia pasirodytų, 2011 metų paskalos, jog netrukus bus sukurtas (ar bent jau tam buvo ruošiamasi) astrologinis Vatikano tinklalapis, nebeatrodo tokios keistos ir nepatikimos. Kad ir kaip ten būtų, Vatikano bibliotekoje yra saugoma didžiausia pasaulyje astrologinių veikalų kolekcija.