Autoriaus Archyvai: U. M. Lizdeikaitė

U. M. Lizdeikaitė

uma.lizdeikaite@gmail.com

Jupiteris Skorpione ir kiti laiko ženklai

Norim to ar nenorim, bet laikas strimgalviais juda į priekį ir viskas kinta. Net jei užsispyrę tą neigsim, kas rytą jau daugybę metų virdami kavą ir kepdami kiaušinienę (žmogui reikia pastovumo), net jei mėginsime ištrūkti iš beprotiško pasaulio, lekiančio nežinia kur ir kodėl, pasislėpę miškuose ir užveisę sodą, net jei spjausim į viską nuostata „daryk ką nori – vis tiek gailėsies“, mes visi esame kosminio cikliškumo dalis. Perprasti kosmosą, suvokti betarpiškai laiką, erdvę, išnarplioti laiko judesio erdvėje mechanizmą, ko gero, žmonija (vis dar) nepajėgi. Gal tik transcendentiniu būdu (jei duota) gali tą pajusti, gal akimirkos blyksnis vos ne vos praveria didžiausios paslapties duris?

Bet mes ne bejėgiai tarp laiko girnų. Turime įrankį, kalbą – niekas nežino, kokiu būdu atsiradusią astrologiją – kuri, kaip ir visos kalbos, skirta ne tik komunikuoti (žmogui gauti laiko žinutę ir suprasti laiko judesio erdvėje pranešimą), bet ir mąstymui: kad apmąstytum save laike ir erdvėje, suvoktum aiškiau.

Pirmoji šį rudenį besikeičiančio laiko fono kregždė – spalio 10 d. iš Svarstyklių į Skorpiono ženklą perėjęs Jupiteris.

Jupiterio Skorpione padėtis yra įdomi, galbūt viena iš sudėtingesnių. Jupiteris simbolizuoja tiesos ir jos aukščiausios formos – išminties – paieškas. Jupiteris žymi visokį (fizinį, dvasinį, intelektualinį) augimą, plėtrą ir gausą. Visuomenėje jis „globoja“ dvasininkus (visų religijų, o taip pat ir sektų), filosofiją bei aristokratiją (tuos, kurie pakilę, išaugę virš visų), teisininkus (tiesos ir teisingumo ryšys), bankininkus, finansininkus, filantropus (nes Jupiterio gausa yra dosni). Tradiciškai ši planeta astrologijoje yra siejama su sėkme, šlove, apdovanojimais ir galimybėmis. Bet štai Jupiteris atsiduria Skorpiono – išbandymų, giliausios transformacijos bei kraštutinumų – ženkle.

Tiesą sakant, kad imtų po truputį aiškėti, ką iš tiesų tai reiškia ir reikš iki 2018 m. lapkričio 8 d., reikėjo palaukti iki spalio 26 – osios, kai įvyko kartą metuose vykstanti Saulės ir Jupiterio jungtis, sinodinio ciklo pradžia ir sėjos momentas.

Vilčiai ir optimizmui, kurį simbolizuoja Jupiteris – kad ir kas įvyktų, viskas tik į gera – Skorpiono ženkle kažkas nutinka. Išgaruoja naivus pozityvumas – tu viską gali, viskas priklauso tik nuo tavęs. Jupiteris Skorpione iš pradžių verčia aiškiai išvysti nuogą ir nepatogią tiesą. Tik susidūręs su nepagražinta realybe, perėjęs per išbandymus, gali tikėtis  pažadėtosios – turtingos ir džiaugsmingos – Jupiterio žemės. Išsklaidytos iliuzijos, griuvusios oro pilys, nukritę rožiniai akiniai, žlugusios nerealios viltys – štai tokia nemaloni patirtis Jupiterio Skorpione metu ir yra tiesus kelias į sėkmę, į nuostabias galimybes. Turi susidegint ir vėl pakilt iš pelenų lyg feniksas. Galų gale, turi pradėti vertinti vien tą faktą, kad esi gyvas.

Šiaip jau, Jupiterio Skorpione padėtis nėra taiki. Jei nėra kokių nors lengvinančių aplinkybių, tokiais metais, atvirkščiai nei tada, kai Jupiteris buvo Svarstyklėse, gerokai mažiau noro kalbėtis ir teisingo teismo, referendumų, konstitucinių keitimų siekio. Daugiau pjudymo, baimės atmosferos, įtarumo, menksta humanizmas. Skorpionas simbolizuoja mirtį ir atgimimą, tai katarsio – apsivalymo, dvasinio nušvitimo per kančią – ženklas.

Jupiteris Skorpione turi kažką bendro su plutokratijos stiprėjimu, su milžinišku „išrinktųjų“ turtėjimu ir galios siekiu. Štai 2005 – 2006 m. bei 1993 – 1994 m. Lietuvoje buvo statybų bumo bei privatizacijos pikas. Turtėjimas labai dažnai neatskiriamas nuo kriminalo. Jupiterio Skorpione metu realu tikėtis skambių kriminalinių naujienų antraščių, bet bus dar aiškiau, jei įsivaizduosime ledkalnį – išoriškai matoma tik maža dalis to, kas iš tiesų dedasi. Niekam, nors kiek besidominčiam astrologija, ne paslaptis, jog Skorpionas mėgsta slaptumą: pats būdamas godžiai smalsus, savo privačią erdvę ir būtį gina visomis išradingiausiomis priemonėmis. Turi būti tikrai ypatingas žmogus Skorpionui, kad jis imtų ir tau atsivertų. Kai Jupiteris keliauja Skorpiono ženklu, protus užvaldo paslaptys. Paslapčių daugėja, bet ir norinčių jas atskleisti jau nebestabdo jokie tabu. Prieš kelias dienas, spalio 26 – ąją, Jupiterio ir Saulės jungties metu, D. Trumpas pasirašė įsakymą, kuriuo įpareigojo paviešinti su J. F. Kennedžio nužudymu susijusius dokumentus. Tuo tarpu Lietuvoje užvirė tikra aistrų audra dėl skandalingų R. Vanagaitės naršymų po Tėvynės istoriją.

Joks kitas Zodiako ženklas taip nukrypti į kraštutinumus kaip Skorpionas, ieškodamas tiesos, nesugeba.  Tik Skorpionas gali taip žemai kristi ir taip aukštai pakilti, peržengti visas ribas. Ir tamsiausias okultizmas, gūdžiausias pesimizmas, ir šviesiausi mistiniai potyriai, giliausi intuityvūs pažinimai, ir melagingos sąmokslo teorijos, ir nuoširdžiausias bebaimis troškimas prisikasti prie tiesos, kad ir kiek tas kainuotų – visa tai būdinga Jupiteriui Skorpiono ženkle. Tik paviršutiniškumo, lengvumo jame nėra. Kova už (savo) tiesą nuožmi ir visa širdimi.

Dar viena skorpioniška tema, kuri jau, regis, įgavo pagreitį – seksualiniai nusikaltimai. Driokstelėjo skandalas dėl amerikiečių kino prodiuserio H. Weinsteino (koks sutapimas – Marsas jo horoskope yra Skorpiono ženkle) ir šiuo metu per pasaulį ritasi kovos prieš seksualinį išnaudojimą banga.

Tradiciškai Jupiteris Skorpiono ženkle yra palankus vandens ženklams – Skorpionui, Žuvims, Vėžiui. Tačiau ir jiems ta sėkmė labai dažnai ateina kartu su išbandymu, per didesnę ar mažesnę kančią. Ką daugmaž jums žada Jupiteris Skorpione geriausiai galite suvokti pasirausę savo atmintyje. Kokie jums buvo:

2005 – 2006 m.

1993 – 1994 m.

1981 – 1982 m.

1969 – 1970 m.

1946 – 1947 m.?

Dar daugiau aiškumo, kas tas Jupiteris Skorpione bus nuo lapkričio 7 d., kai Venera, visuomenės nuotaikų barometras, pereis į Skorpioną.

Gruodžio 20 d. iš Šaulio į Ožiaragį pereis kitas „didysis chronokratorius*“ – Saturnas. Kokių nebaigtų darbų dar liko? Lapkritį nebėra laiko atidėliojimui. Regis, staiga ir netikėtai sprendžiasi jau keletą mėnesių akmeniu ant kaklo kaboję klausimai. Prieš palikdamas Šaulio ženklą, lapkritį Saturnas jau trečią kartą sudarys trino aspektą su Uranu – palankų ekonomikos augimui, karo bei sunkiosios pramonės klestėjimui, JAV dominavimui ir galios didėjimui. Vis dar išlieka tikimybė, jog JAV, spręsdamos jau įsisenėjusius, nacionaliniam saugumui grėsmę keliančius, klausimus, gali imtis radikalių veiksmų (2003 m. Saturno – Urano trino metu kilo Irako karas), tačiau lapkričio pabaigoje prasidėsiantis Jupiterio ir Neptūno – taiką, laikinas paliaubas ar bent jau ryžtingą pasipriešinimą karo veiksmams žadantis – trinas siunčia viltį, jog blogiausiam scenarijui bus pasipriešinta.

Apskritai lapkritis geras veikliems ir trykštantiems idėjomis. Vertingas idėjas paversti „kūnu“ dabar lengviau. Tačiau tik tuo atveju, jei per paskutinius dvejus su puse metų pavyko bent iš tolo pajusti Saturno Šaulyje siunčiamą žinią. Saturnas Šaulyje jau toks – jei iš pradžių buvo gerokai daugiau pasitikėjimo savimi, galbūt net užplūsdavo naivus jausmas, jog žinai viską, tai dabar esi dėkingas už suteiktą malonę nuolat ir be atvangos mokytis.

 

 

*„Didžiaisiais chronokratoriais“ arba „amžiaus (istorinio) valdytojais“ vadinami Jupiteris ir Saturnas. Beveik iki XX a. astrologijoje vien pagal jų judėjimą buvo prognozuojami istoriniai pokyčiai.

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

 

Rugpjūčio užtemimai

Šį mėnesį du užtemimai. Po penkių dienų, rugpjūčio 7 – ąją, dalinis Mėnulio užtemimas Vandenio ženkle (maksimumas 21:12 val.), rugpjūčio 21 d. pilnas Saulės užtemimas Liūto ženkle (maksimumas 21:30 val.). Saulės užtemimo matomumo juosta šį kartą eis per Jungtines Amerikos Valstijas, kirs (padalins) jas pusiau – nuo Oregono iki Šiaurės Karolinos. Jungtines Valstijas paskutinį kartą pilnas Saulės užtemimas temdė 1979 – aisiais, bet į matomumo juostą tuomet pakliuvo berods trys valstijos (užtemimas labiau kliudė Kanadą). Taip, kad eitų per visą JAV, buvo tik 1918 – aisiais birželio 8 – ąją, bet ir tuomet pilniausio užtemimo taškas buvo ne žemyne, o kažkur Ramiajame vandenyne. Žodžiu, rugpjūčio 21 – oji šiais metais ne šiaip sau diena, užtemimas jau pramintas „Didžiuoju Jungtinių Amerikos Valstijų užtemimu“. Tiesą sakant, isterija baisi ir nenusileidžia toms iš senovės laikų, kai žmonės įtikėdavo, kad jau visai netrukus užgims Antikristas ar ateis Dievo Karalystė, arba ir viena, ir kita tuo pačiu metu. Štai ir dabar juk vis grėsmingiau dreba Jeloustouno supervulkanas, gal tikrai jau pasaulio pabaiga? Gal neišsigelbės net turčiai iš Silicio slėnio, bunkerius išsikasę vandenynams neprieinamose vietose – Montanoje, Kanzase, abiejose Dakotose? Kad Donaldui Trumpui jau garsiai ir melodingai skambina varpai, tai čia juk visiems aišku. Atstatydins jį. Ne, nudės. Savi. O gal rusai?

Saulės užtemimo matomumo juosta dalina Jungtines Amerikos Valstijas pusiau

Apskritai ką mes žinome apie užtemimus? Visi yra girdėję – Saulė užtemsta visada per jaunatį, o Mėnulis per pilnatį. Žemė, Saulė ir Mėnulis kartais taip išsirikiuoja, jog Mėnulis atsiduria tarp Žemės ir Saulės – tada, savaime suprantama, būna Saulės užtemimas. Saulė didesnė už Mėnulį keturis šimtus kartų.  Bet Mėnulis keturis šimtus kartų arčiau Žemės nei Saulė, todėl ir įmanomas toks reiškinys – Saulės užtemimas.  Kai Mėnulis patenka į Žemės mestą šešėlį – tai Mėnulio užtemimas.

Skaičių žaidimą galima tęsti toliau:  tarp Saulės ir Žemės telpa maždaug šimtas aštuonios saulės, tarp Žemės ir Mėnulio – maždaug (su tam tikra paklaida dėl Mėnulio judėjimo elipsine orbita) šimtas aštuoni mėnuliai. Įdomu tai, kad užtemimai vyksta ciklais. Taip vadinamas Saras – laiko tarpas, kuriam praėjus, dangaus sferoje apytiksliai kartojasi (vis paslinkdama 11 laipsnių) Saulės, Mėnulio ir jo orbitos mazgų (užtemimai visada vyksta netoli Mėnulio mazgų) tarpusavio padėtis. Periodo trukmė 18 metų 11 dienų ir 8 valandos. Šis Saulės užtemimas priklauso 145 – ajai Saro ciklo serijai. Paskutinį kartą 145 – osios Saro ciklo serijos užtemimas įvyko 1999 m. rugpjūčio 11 d. 119 – asis Mėnulio užtemimas Saro cikle (kaip ir įvyksiantis rugpjūčio 7 d.) buvo 1999 m. liepos 28 d.

Kitas labai svarbus ciklas, kalbant apie užtemimus, yra Metono. Jis trunka 19 metų arba 235 sinodinius (Mėnulio) mėnesius, t.y. kas 19 metų užtemimai vyksta tame pačiame Zodiako ženkle ir laipsnyje. Paskutinis Saulės užtemimas, kuris įvyko 28 – ąjame Liūto laipsnyje buvo 1998 m. rugpjūčio 21 d. Paskutinis Mėnulio 15 – ąjame Vandenio laipsnyje buvo 1998 m. rugpjūčio 8 d.

Mėnulis užtems didžiajai pasaulio daliai

Čia taip gan kruopščiai vardinu datas ir skaičius, nes dar Johanas Kepleris sakė, jog žiūrėk, kas buvo, žinosi, kas bus. Nors istorija nesikartoja ir labai tiksliai neįmanoma visko numatyti, bet, įdėmiau panagrinėjus, giluminės reiškinių, įvykių temos tos pačios. Kas dėjosi jūsų gyvenime 1998 – 1999 metais? Džiaugsmingas tai buvo laikas ar priešingai? Su kokiais iššūkiais susidūrėte? Ar tai buvo savotiškas lūžio momentas, ar palaimingai tūnojote pavėsyje ir šešėlyje? Kur yra Liūto ir Vandenio ženklai jūsų gimimo brėžinyje, kokie šviesuliai ten? Gal Venera? Tuomet, ko gero, jūsų laukia kažkokia pabaiga santykiuose arba naujo ir reikšmingo ryšio pradžia. Štai Dalios Grybauskaitės Jupiteris ir Plutonas Liūto ženkle – išbandymas valdžia, kova dėl valdžios, galios žaidimai. 1999 m. buvo reikšmingi D. Grybauskaitės karjeroje – baigėsi jos darbas JAV ambasadoje įgaliotąja ministre, ji pradėjo eiti naujas LR finansų viceministrės pareigas. Užtemimas turėtų būti svarbus ir Ramūnui Karbauskiui (vis tie patys trukdžiai eiti į priekį, įgyvendinti tą, kas sumanyta), ir Aurelijui Verygai, kurio gimimo diena rugpjūčio 8 – oji – beveik sutampa su Mėnulio užtemimu. Apie Aurelijų Verygą iki 2000 m. dėl jauno jo amžiaus informacijos nedaug, bet vieną įrašą pavyko rasti – 1999 m. Veryga išklausė, ko gero, labai svarbų, galbūt apsisprendimui ir pagrindinei gyvenimo kovai įtakos turėjusį kursą „Alkoholis ir kiti narkotikai. Teorija, gydymas ir profilaktika“ Vytauto Didžiojo universitete. Užtemimas lyg vartai, lyg durys, kurios atsidaro ir plūsteli stiprus vėjas – nupūs jus per ateinantį pusmetį, pasuks fatališkai klaidinga ar teisinga linkme? Tai kertinis momentas gyvenime, jei gimimo brėžinyje yra tą patvirtinantys ženklai. Sauliui Skverneliui bent jau šis Mėnulio užtemimas taip pat neeilinis – ar išsilaikys jis poste, ar teks jam naujas ir nelengvas išbandymas?

Lietuvoje 1998 – 1999 m. nebuvo lengvi, skausmingai smogė krizė Rusijoje. Kaimynų sukelta bėda, iš užsienio ateinantys išbandymai – štai ką mums reiškia šie rugpjūčio užtemimai. Turbūt nė neverta kartot, jog įvykęs užtemimas „aktyvus“ mažiausiai pusmetį.

Jei panagrinėtume Saro ciklą, tai 145 – osios serijos pradžia buvo 1639 – aisiais. Sakoma, jog pradžios momentas „pasėja sėklą“ – ta pati tema įvairiais pavidalais bei formomis vėl ir vėl kartosis ateityje. Kas dėjosi Vilniuje 1639 – aisiais? Buvo neramūs metai, sako istorikai. Atmosfera tarp skirtingų tikėjimų atstovų buvo įkaitusi, pliekėsi kalvinistai ir katalikai. Viskas baigėsi riaušėmis – pažeista viešoji tvarka, dužo langai, katalikai nusiaubė evangelikų liuteronų bažnyčią, mokyklą ir špitolę. Štai jums ir prašom. Susiskaldymas, pažiūrų skirtumai, nesusikalbėjimas ir netolerancija. Ir šiandien tas pats. Kritinis laikas šitai Vyriausybei bus rugpjūčio pabaigoj – rugsėjo pradžioj. Gal naujas ir rimtas skandalas,  o gal koalicijos skilimas.

119 – oji (Mėnulio užtemimų) Saro serija prasidėjo labai seniai – 935 m. spalio 14 – ąją. Nėra žinoma, kas iš tiesų tuomet dėjosi dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Yra išlikusi tokia miglota informacija, kad 935 metais (galbūt) norvegų vikingai Egilis ir Thorolfas plėšikavo kuršių žemėse. Egilis buvo paimtas į nelaisvę, bet išsivadavo. Ko gero, tai nieko nereiškia net simboliškai, per menka informacija kokioms nors išvadoms. Bet vis dėlto, tolima ir netvirta 1998 – ųjų ir 935 – ųjų sąsaja – provokacija, bėda iš užsienio, kaimynų siautėjimas, nuostoliai per juos.

Apskritai Saulės užtemimas Liūte, ugnies stichijoje, konjunkcijoje su Regulu  – tai, be abejo, lyderystės tema. „Nelaimė karaliui, karaliaus mirtis“ – sakydavo senovės astrologai. Mėnulis Vandenyje – revoliucijos, genialumo ir pamišimo, staigaus proveržio ir žlugimo ženkle. Be abejo, aktyviausiai šios temos rutuliosis tuose kraštuose, kuriuose bus matomas Saulės užtemimas. Visų pirma, Jungtinėse Valstijose, taip pat ir Vakarų Europoje, Šiaurinėje Pietų Amerikos dalyje, Vakarų Afrikoje. Saulės užtemimas palies ir Rusijos Tolimuosius Rytus.

Donaldo Trumpo gimimo brėžinyje ryškūs įspėjantys, nerimą keliantys, ženklai. Ir iš tiesų 145 – osios Saro serijos Saulės užtemimas temdė Jungtines Valstijas (matomumo juosta buvo Kanadoje) 1963 – iaisiais, kai buvo nušautas Džonas Fidžeraldas Kenedis. Tačiau mirties tema – tokia artima užtemimams, nes juk sena turi mirti, kad atlaisvintų kelią naujam – nebūtinai pildysis tiesiogiai. Tai tiesiog svarbi lūžio akimirka („akimirkos“ trukmė – maždaug pusmetis), kai tvyranti įtampa pasieks viršūnę, kai atmosfera įkais iki geležies raudonumo ir bus kažkokia atomazga. Neptūno keliamas žmonių susiskaldymas, vis ryškesnis ir radikalesnis pasidalinimas į priešingas stovyklas – Jungtinėse Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Rusijoje ir net pas mus – dar vienas šių rugpjūčio užtemimų leitmotyvas.

Vladimirui Putinui 1998 – 1999 m. buvo be galo reikšmingi. Per tuos metus jis iškilo į valdžią, tapo prezidentu. Ir štai dabar vėl tie patys užtemimai lyg Tarasas Bulba grėsmingai šnabžda į ausį: „Я тебя породил – я тебя и убью!“* Kaip išlaikyti valdžią rankose? Kaip išvengti įtūžusios minios ir išdavikų artimiausiame rate? Ko griebtis?

Žodžiu, nors ir ne pasaulio pabaiga, bet laikas tikrai neramus. Baugu dar ir dėl to, kad rugpjūtį didesnė teroristinių išpuolių tikimybė.

 

*Аš tave pagimdžiau, aš tave ir užmušiu.

 

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

 

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

 

Kas yra magija ir kodėl Džordanas Bruno buvo gyvas sudegintas?

Kai tik užeina abstrakti inteligentiška kalba „kur ritasi šis pasaulis“, žiūrėk, atsiranda tokių, kurie mini visur tvyrant beprasmybės jausmą, beprasmes bet kokios prasmės paieškas, o kiti ima dūsauti, jog grandiozinis mokslo ir technikos progresas taip ir neišsklaidė žmonių tamsumo, ikimokslinio, maginio pasaulėvaizdžio . Pasaulis skęsta iracionalumo liūne ir galo tam nematyti. Juk tikėjimas magija ir antgamtiniais reiškiniais šiais neramiais laikais ne menkesnis nei Adomui Mickevičiui gyvam esant, nepaisant to, kad krikščioniškame pasaulyje nusivylimas religija tik auga. Tai kur mes einame ir kur nueisime? Tiems, kurie turi bent šiokį tokį supratimą, kas iš tiesų buvo ir yra magija bei maginis pasaulėvaizdis, daug didesnę sumaištį ir painiavą turėtų kelti jau valandom, o ne dienom, keista kryptimi besikeičiantis mokslas: gravitacinių bangų aptikimas, bent penkios rimtos paralelinių visatų teorijos, neuromokslininkų konstatavimas, jog šiandien apie pasąmonę mes vis dar nieko nežinome, apskritai nežinome, kas mus valdo – genai, psichosomatinis tipas ar krūva kitų dalykų? Smegenys kaukolėje, sako mokslininkai, nėra „mūsų“ – tai paslaptingas ir galingas daiktas, daug galingesnis už mus pačius. Jos nusprendžia likus 30 sekundžių iki žmogus ta sprendimą suvokia – tai kas nusprendžia, žmogus ar jo smegenys?
Tiesa sakant, „magija“ jau seniai užėmė garbingą vietą diskredituotų ir iškraipytos prasmės žodžių žodyne. Labai įdomus ir ganėtinai storas būtų šis žodynas, jei kada nors jį kas publikuotų. Paklauskit šiandien, kas yra magija? Geriausiu atveju išgirsite ką nors panašaus į „kitokį, subjektyvų pasaulio matymą“, nors, ko gero, daug dažniau jums atsakys, jog magija yra „nesąmonė, kvailystė“. Jei ir kitoks tai pasaulio matymas, tai tas matymas yra primityviosios, daugiau ar mažiau atsilikusios žmonijos dalies. Negali kaltint taip manančių – ar matė jie kada nors tikrą magą, ar tik šarlatanų sąskrydžius televizijos ekranuose ir jų laužavietes populiariojoje spaudoje?
Karnavalas tėra akių dūmimas.
Ėjo 1486 – tieji Viešpaties metai, kai Piko dela Mirandola (1463 – 1494) parašė „Kalbą apie žmogaus orumą“ – tikro mago manifestą, dėl kurio popiežiui Inocentui VIII trūko šventoji kantrybė ir teko sudaryti Inkvizicijos darbo grupę, bet ne tai svarbu. Šis trumputis manifestas – lyg siūlo galas, kuris padeda vynioti milžinišką magijos, maginės pasaulėžiūros kamuolį. Tarp kitų dalykų, jame teigiama, jog mirties nėra. Kūrėjas žmogui davė viską ir tuo pačiu nieko – pirmapradis žmogus neturi nei formos, nei jam skirtos vietos, nei paskirties, tačiau turi milžinišką kūrybos jėgą savyje ir dievo duotą teisę būti laisvu, pačiam sau skirti ir vietą, ir formą, ir paskirtį. Pirmapradis žmogus sąmoningai gali atgimti žemesnėse gyvybės formose, o taip pat ir dieviškose, nes tam jam yra suteiktos visos reikalingos sėklos ir daigai. Žmogus gali valdyti ką panorėjęs ir būti kuo tik nori. Ko gero, svarbiausias momentas – žmogaus, dieviškosios kūrybos viršūnės, nusileidimas į materiją, į mirtingą, gamtišką formą yra ne dėl prigimtinės nuodėmės, ne dėl išvarymo, kaip skelbia Bažnyčia, o jo paties, pirmapradžio žmogaus, žygdarbis, sąmoningas pasirinkimas. Taip pat sąmoningai jis gali grįžti atgal, į dieviškąjį būvį ir, susijungęs su Dievu Tėvu, pakilti virš visko.
Taigi, 1486 – tais, likus daugmaž keturiems šimtams metų iki Frydricho Nyčės, kalbama apie Antžmogį, apie Dievui prilygstantį Žmogų. Ta lygybė glūdi aukštesniajame prote, mens. Prote yra Visybės atspindys.
Iš kur Piko dela Mirandola traukė šitas erezijas? Kaip sveiko proto žmogus gali viešai skelbti tokias fantazijas Vatikano pašonėje laikais, kai Lietuvą ir Lenkiją dar valdė Kazimieras Jogailaitis?
Turbūt nedaug tokių, kurie bent viena ausimi nebūtų girdėję apie Hermį Trismegistą. Aišku, kad iš tiesų tai tokio nebuvo. O gal buvo? Piko dela Mirandola ir jo amžininkai šventai tikėjo, kad egiptiečio Hermio autorystei priskiriami veikalai „Asklepijas“, „Poimandras“ bei „Smaragdo lentelė“ (Tabula Smaragdina Hermetica) buvo parašyti Mozės laikais, o gal ir dar anksčiau. Šiandien tvirtinama, kad „Asklepijas“ ir „Poimandras“ sukurti helėniškuoju laikotarpiu, maždaug II – IV a. pr. m. e., nors dar prieš kelis dešimtmečius istorikai datą buvo pavėlinę net iki II – IV a. (mūsų eros). Lyg ir neabejojama, kad hermetizmo srovė smarkiai įtakojo neoplatonizmą, helenistinę astrologiją, gnosticizmą, ankstyvąją krikščionybę, kabalos tradiciją, o gal ir pati viso to buvo įtakojama. Žodžiu, miglotos ir paslaptingos yra šio mokymo ištakos. Tačiau, jei reikėtų pasakyti, kas padarė didesnę įtaką Vakarų civilizacijos minčiai, kas stovėjo lyg mūras kitoje upės pusėje nei Aristotelis (tas, kuris viduramžiškasis, o ne tas, kuris tikras), kas jam labiausiai priešinosi ir buvo rimčiausia opozicija – Platonas ar tris kart didis Hermis, Mercurius ter Maximus, tai, manyčiau, jog pastarasis. Marsilijus Fičinas (1433 – 1499) jau buvo ėmęs versti Platoną į lotynų kalba, kai jo rankose atsidūrė Kozimo de Mediči agentų atgabenti hermetiniai rankraščiai graikų kalba – metęs (laikinai atidėjęs) Platoną, Marsilijus, lyg akis išdegęs, godžiai puolė prie Hermio.

Mes nežinome, kaip atrodė Hermis Trismegistas

 

Nežinome, ar jis iš viso buvo


Kaip galėjo padorus, dievobaimingas krikščionis ir puikus astrologas (kas tais laikais vienas kitam netrukdė) Marsilijus Fičinas imti versti atvirai eretišką, magijos ir didelių paslapčių pilną traktatą? Jame teigiama, kad Visata yra vientisas organizmas, kurio atskiros dalys susijusios ypač sudėtinga tarpusavio saitų arba kitaip – maginių ryšių – sistema. Magas tas, kuris žino, kaip įsiskverbti į tą sistemą, kaip išnaudoti ryšius. Pasaulio Siela hermetizme – ne abstrakcija, ne poetinė metafora, o konkreti fizikinė savybė, kurią galima pajungti žmogaus reikmėms. Dialogo forma sukurtame traktate „Asklepijas“ Hermis Trismegistas (kurio nebuvo, bet gal jis ir buvo) pasakoja Asklepijui, jog žmogus pats gali kurti dievybes. Egipte, tais šviesaus klestėjimo, kosmoso religijos viešpatavimo laikais, žmones mokėjo kurti stabus, į kuriuos pritraukdavo antgamtines jėgas. Stabai kalbėjo ir judėjo. Jie gydė ir pranašavo.
Kai skaitau panašius dalykus, mano skepsio suluošinta proto dalis tuoj įsivaizduoja kažkokią suktybę, bando įžvelgti apgaulę, mulkinimą. Kita vertus, niekada nepamiršiu mėgstamiausios vaikystės knygos – Turo Hejerdalo „Aku aku“. Ten ne Egiptas, ten apie Velykų salą, o autorius rimtas skeptikas, ateistas, ne lengvatikis jokiu būdu. „Jos pačios ėjo“ – nenuilsdami ir be ironijos tvirtino vietiniai ilgaausių palikuonys keliautojui Turui, kai šis atkakliai, nors ir nesėkmingai, bandė aiškintis, kokiu būdu Velykų salos moai – daug tonų sveriančios akmeninės statulos – iš jų kaldinimo vietos patekdavo į pakrantę.

Jos pačios ėjo


Vienaip ar kitaip, Hermis Trismegistas (kad ir kas jis būtų) tvirtino, jog stabų kūrimo pagrindas buvo matematika, nieko daugiau. Origeno, vieno iš Bažnyčios tėvų, raštuose yra vieta, kurioje jis, cituodamas Celsą, aprašo sceną, kai pagonis kaltina krikščionį, jog tas išjuokia egiptiečius, kurie juk atvėrė daugelį giliausių paslapčių ir aiškina, jog šis kultas (maginė egiptiečių religija) yra nematomų idėjų, o ne mirtingų gyvūnų ar stabų, garbinimas. Maginės jėgos pripildyti stabai – tik fasadas religijos, kuri iš tiesų yra proto religija, Vienio, kuris slypi už Visko, garbinimas. Adeptai garbinimą suvokia kaip kilimą, lipimą laiptais, pradedant keistomis įvairiausių dievybių formomis, į kurias manipuliacijomis elementų ir dangiškame pasaulyje įkvėpta gyvybė, iki konceptualaus pasaulio arba Idėjų dieviškame prote (mens). Aukščiausias mago pasiekimas – magas žynys, atveriantis kelius į Visatos sąrangos suvokimą.
„Kodėl Meilę vadina magija?“ – klausia M. Fičinas. – Todėl, kad visa magijos jėga glūdi Meilėje. Maginis veiksmas yra savotiška vieno objekto trauka kitam, kuri atsiranda dėl natūralaus panašumo. Visos šito pasaulio dalys, panašiai kaip gyvos būtybės kūno dalys, priklauso vien nuo Meilės ir yra susiliejusios į bendrą vienybės samplaiką. Iš šios samplaikos gimsta bendra Meilė, o iš šios Meilės gimsta visuotine tarpusavio trauka. Tai ir yra tikroji magija.“
Vis dėlto Marsilijus Fičinas buvo labai atsargus magas, nevaikščiojo peilio ašmenimis. Tai ne Džordano Bruno, kuris liepsnojančia širdimi, dėl iš tiesų laiką pralenkusių įsitikinimų, tiesiogine to žodžio prasme nuėjo į ugnį. Fičino magija nė iš tolo nepriminė Čeko d`Askoli (pelnytai supleškėjusio) juodo nekromantinio raganavimo, jis nemaišė visokių šlykščių mikstūrų iš garsiosios, maurų Ispanijoje parašytos, „Pikatriks“ . Jo naktys nebuvo tokios įspūdingos kaip Izaoko Niutono. Gerai žinoma, kad jis praktikavo talismaninę magiją -sudėtingą astrologinį meną. Teisingai pagaminti talismanai, t.y. manipuliacija vaizdu, turėjo savybę pritraukti reikalingas gamtos jėgas. Rimti talismanai – tai ne tik mago dirbtuvių gaminiai. Ko gero, niekada nepagalvotumėt, kad pvz.: Sandro Botticelli „Pavasaris“ – Veneros simbolio talismanas, o Albrechto Diurerio „Melancholija“ – Saturno.
Yra hermetiniuose raštuose kai kas, kas kelis šimtmečius Bažnyčią išlaikė savotiškame pakantume, o retkarčiais (XVI – XVII a.) netgi atvirame flirte su šiuo mokymu. Teigiama, jog Hermis Trismegistas išpranašavo ir Egipto kosmoso religijos nuosmukį, ir užgimsiančią krikščionybę. Apologetas Laktancijus, kuris Hermį Trismegistą taip pat nukelia į gūdžiausius senovės laikus (gal net prieš patį Mozę), pabrėžia, jog Hermis, didis asmuo ir šventasis, išpranašavo Jėzaus atėjimą ir tvirtina, jog šiaip jau (atmetus magiją) hermetizmas labai artimas krikščionybei. Marsilijus Fičinas, remdamasis Laktancijumi, bandė sukurti saugią, nekenksmingą krikščionišką magiją. Jei susipažintumėt su jo patarimais, ko gero, susidarytų įspūdis, jog skaitote Renesanso laikų psichoterapeuto, o ne mago raštus.

 

Sienos katedra

Hermis Trismegistas Sienos katedroje


Bet M. Fičinas – vienas lauke karys. Net artimiausias mokinys Džiovanis Piko dela Mirandola jo „saugiosios magijos“ nepalaikė. Priežastis paprasta – saugi magija neveiksminga. Piko sako, neveiksminga be nuodugnaus praktinės kabalos išmanymo. Džiovanis Piko ir Marsilijus kartu nuveikė milžinišką darbą: grąžino magijai aukščiausios intelektualinės tradicijos vietą, abu kovojo už magijos – gerosios ir blogosios – griežtą atskyrimą, kalbėjo apie mago moralinio tyrumo būtinybę. Tačiau Džiovanis Piko priešinosi „jaukiosios, nepavojingos, naminės“ magijos idėjai. Jo magija eina koja kojon su praktine kabala (ankstyvoji kabala, kaip žinia, buvo smarkiai veikiama gnostikų). Dar toliau pažengė magų magas Džordanas Bruno (1548 – 1600), kuris tvirtino, jog būtina atsisakyti krikščionybės ir pilnai grįžti prie egiptietiškos maginės religijos, už ką ir buvo gyvas sudegintas.
Magas, išmanantis gamtinę filosofiją, matematiką bei mechaniką, gali kurti stebuklus, sako raganius Kornelius Agripa. Maža to, šiuos mokslus magui tiesiog privalu išmanyti, jei tas nori pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Šiandien jau aišku, kad Švietimo epochos bei naujojo mokslo šerdis glūdi Renesanso magijoje. Hermio citatos Mikalojaus Koperniko raštuose, Izaoko Niutono panirimas į okultizmą ir, galbūt, priklausymas rozenkreiceriams (jei tikrai, kaip atsargiai mini šaltiniai, rocenkreiceriai išaugo iš džordanistų sektos, įkurtos Dž. Bruno jo buvimo Vokietijoje metu) – lengviau pasakyti, kas iš Apšvietos šauklių nebuvo susijęs su hermetizmu. Vienas tokių, ko gero, mažiau susijusių – Johanas Kepleris. Tačiau jis buvo astrologas.
Kyla natūralus klausimas – kodėl Naujasis (mokslo) amžius išaušo taip vėlai? Juk pagrindas jai buvo paklotas jau helenizmo laikotarpiu. Graikai, puikūs matematikai ir mokslininkai, daug atrado mechanikoje ir kituose taikomuosiuose moksluose, tačiau kodėl taip ir nežengė svarbiausio žingsnio, neperėjo nuo teorijos link praktikos, kodėl, sukaupę šitiek žinių, nepradėjo veikti? Garsi mokslininkė F. Yates darė prielaidą, kad tiesiog…. nenorėjo. Iš esmės, graikai nenorėjo veikti. Praktinė veikla juk toks miesčioniškas, amatininkiškas užsiėmimas. Praktika yra Nuopuolis palyginus su vienintele žmogaus orumo nežeidžiančia veikla – filosofine kontempliacija. Viduramžiais ši nuostata įgavo panašią formą: filosofijos viršūnė yra teologija, o tikrasis žmogaus tikslas – kontempliacija. Bet koks noras veikti (paveikti, pakeisti, įtakoti) gamtą gali kilti tik nuo velnio.
Tačiau Apšvieta, kaip ir Bažnyčia, naujai prikeltą Hermį Trismegistą ir jo magų plejadą priėmė tik iš dalies. Nepaisant to, kad XVI – XVII a. religinės nesantaikos draskomoje Europoje buvo rimtai svarstoma religinį hermetizmą (išlaisvintą nuo magijos ir apribotą troškime pažinti Visybę ir save) priimti kaip naują taikos kelią, išvaduosiantį nuo pjautynių, o Apšvietos mokslo pradžia buvo pastatyta ant magų triūso, grynasis hermetizmas liko pogrindyje, toliau kultivuojamas tik rozenkreicerių, masonų, iš dalies astrologų. Kodėl taip nutiko – atskira ir ilga kalba. Tik užsiminsiu, kad, ko gero, negalima kalbėti apie vienalytį Renesanso humanizmą. Buvo dvi, viena kitai visiškai prieštaraujančios ir besipjaunančios tarpusavyje, humanizmo tradicijos. Tos dvi tradicijos taip nesuprato viena kitos, kaip ir šiandien yra žmonių negebančių skaityti tarp eilučių, suvokti simbolio, pagauti ironijos. Formos, o ne turinio ir prasmės garbintojai, iškraipytojo Aristotelio mylėtojai, „gramatikos pedantai“, kaip niekinamai juos vadino Džordanas Bruno. Ir kita grupė, kuri pati apdovanota minėtais gebėjimais, nuoširdžiai nesuvokia pirmųjų neįgalumo.
Filosofiniai hermetiniai raštai remiasi helenistine astrologija ir astraline magija. Džovanis Piko dela Mirandola yra parašęs „Prieštaravimus dieviškajai astrologijai“ – tekstą, kuris iš pirmo žvilgsnio yra baisi kritikos strėlė astrologijai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Jei įdėmiai perskaitytumėt garsųjį manifestą „Apie žmogaus orumą“ – ten kalbama apie Antžmogį, apie žemiškojo ir mirtingojo žmogaus pakilimą virš materijos, savo prigimtinės kūrybinės jėgos susigrąžinimą, grįžimą į tobulą idėjų būvį. Antžmogio, atvirkščiai nei į materiją nugrimzdusio žmogaus, nebeveikia šviesuliai, nebereikia astrologijos, jis nepaklūsta dangui, jis pats yra dangus.
Kaip pasiekti tokia būseną? Kaip tapti Antžmogiu? Vienintelis kelias, sako hermetikai, yra per protą. Yra tokia praktika, vadinasi ji „mnemonika“ – atminties menas. Šiaip jau, mnemonikos istorija ilga, ji aktyviai buvo praktikuojama ir Antikoje, ir Viduramžiais – nebūtinai maginiais tikslais. Tačiau hermetikai mnemonikos techniką ėmė naudoti tam, kad išgautų Visatos atspindį prote, kad suaktyvintų savo aukštesnįjį protą, o taip pat, nugalėtų ydų žvėrį (666) savyje.

Nežudyk gyvūno. Nužudyk žvėrį savyje.

Mnemonikos principas paprastas, tačiau kuo toliau į mišką, tuo ten daugiau malkų. Pvz.: jei Antikos laikų oratoriui reikėjo įsiminti, atmintinai išmokti ilgą tekstą, tai kokiame nors pastate jis kabindavo simbolinius, teksto punktus primenančius, vaizdus. Sakydamas kalbą, oratorius mintimis „eidavo“ per tą pastatą ir, „regėdamas“ vaizdus, atsimindavo tolimesnes teksto pastraipas. Hermetikai šitą metodą ištobulino iki begalybės – archetipinius ir magiškai aktualizuotus vaizdus atstojo zodiakas, o taip pat žvaigždynai, Antikinė mitologija (kurios prasmė iki šių dienų neva „pamesta“). Jie siekė visiško aukštesniojo proto išlaisvinimo, kad susijungtų su dieviškuoju Protu. Ko gero, tai ir yra pagrindine magijos idėja – visiška žmogaus transformacija. Teoriškai modernioji astrologija, kuri pagrindine savo užduotimi taip pat laiko žmogaus virsmą (tik ne į Antžmogį, bet disharmoniją versdama harmonija) – žvelgiant šiuo požiūriu, taip pat yra magija.
XI a. maurų Ispanijoje atsiradusiame manuskripte „Pikatriks“ (autorius nežinomas, galbūt jų keli) yra tokia labai įdomi simbolinė ištrauka, kuri, sakyčiau, vainikuoja magijos temą. Pasakojama, kad kadaise, be galo seniai, Egipte stūksojo idealus miestas Adocentinas (al Ašmunain), kuriame gyveno šviesos visuomenė*. Jį valdė išmintingasis filosofas Hermis Trismegistas, kuris ten pastatė Saulės šventyklą ir gyveno joje nematomas. Adocentinas buvo suplanuotas remiantis astrologine logika. Jo centre – tvirtovė su keturiais vartais. Rytų vartus puošė Erelis, vakarų – Jautis, pietų – Liūtas, šiaurės – Šuo. Figūros saugojo tvirtovę nuo nekviestų svečių. Aplink miestą Hermis išdėstė maginius vaizdus taip, kad jų veikiami žmones tapo dori ir apsaugoti nuo pikto.
Ateis laikas, sako Hermis, kai žmonija pasieks visišką dugną. Tuomet sukils Žemę globojantys dievai ir ims karaliauti pačiame Egipto pakrašty. Ten, saulėlydžio pusėje, bus įkurtas miestas ir visi mirtingieji vandeniu ir sausuma į jį skubės.


Kas ten žino, gal tai tik alegorija. Bet, jei pasitvirtino Hermio pranašystė apie Egipto religijos nuosmukį ir krikščionybės aušrą, gal kada nors išsipildys ir ši.

*Įkvėpti Hermio, Tomazas Kampanela parašė „Saulės miestą“, o Tomas Moras „Utopiją“.

 

 

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

 

Laiko ženklai

 

Pažiūrėkite į paveikslėlį. Nekreipkite dėmesio, jog nelabai kokybiškas, ranka ir skubotai pieštas, fotografuotas greitomis. Šiuo atveju, svarbu ne forma, o turinys. Jei norime suvokti planetų ciklą, o tuo pačiu ir šį, be galo sudėtingą, laikmetį – dabartį, praeitį ir ateitį, apskritai quo vadis? – turime aiškiai įsivaizduoti, kaip viskas vyksta, kaip tiksi mechanizmas. Taigi, tarkime, kad:

  1. Apskritimas yra laiko tarpas.
  2. Apskritimas dalijamas į 360 laipsnių.

Dvi planetos  susijungia Žemės stebėtojo atžvilgiu. Atstumas tarp planetų, žvelgiant iš Žemės, lygus nuliui laipsnių. Tai yra vadinama konjunkcija – gimimas, pradžia, istorinio judėjimo užuomazga, sėklos sėjimas ir sudygimas, svarbiausias momentas.

Laikas slenka ir dvi planetos, žvelgiant iš Žemės, formuoja kampą, aspektą. Pirmas reikšmingas aspektas yra sekstilis, šešiasdešimties laipsnių kampas. Jis pozityvus. Pasėtas augalas auga, matomi apčiuopiami, realūs užsimezgusio istorinio judėjimo įvykiai, statybų laikas.

Vėliau, kvadratūra – devyniasdešimt laipsnių, pirma krizė. Konfliktas, nukrypimas nuo kurso, negatyvaus lūžio akimirka. Išryškėja idėjos, pasėtos konjukcijos metu, trūkumai.

Šimtas dvidešimt laipsnių – trinas – labai pozityvi, konstruktyvi fazė, pasiekimas, vystymas. Aktyvios plėtros, ekspansijos laikas.

Šimtas aštuoniasdešimt laipsnių – opozicija – vidinis arba išorės konfliktas. Nesutarimai, nuomonių išsiskyrimai, išbandymų metas, silpnėjimas, nuosmukis, saulėlydis.

Du šimtai keturiasdešimt laipsnių yra dukart po šimtą dvidešimt, arba antrasis trinas. Po krizės ateina atsigavimas, padėtis normalizuojasi. Gynybos priemonės. Asociatyvi fazė.

Du šimtai septyniasdešimt laipsnių arba antroji kvadratūra – vėl krizė. Pusiausvyra, nusistovėjusi trino metu, braška per visas siūles.

Trys šimtai trisdešimt laipsnių, antrasis sekstilis – atsigavimas, palengvėjimas, atkūrimas, pagyvėjimas jau naujose sąlygose.

Trys šimtai šešiasdešimt arba vėl nulis laipsnių, nauja konjunkcija – patirties pabaiga, metamorfozė, perėjimas į naują lygmenį, pakilimas spiraliniame judėjime.

Štai tokios yra pagrindinės kiekvieno planetų ciklo fazės. Dar yra nepagrindinių, jos kartkartėmis taip pat gali reikšmingai įtakoti įvykių eigą, tačiau, kad susivoktum laike, ko gero, pakanka žinoti svarbiausias.

GEGUŽĖ

Gegužę jau visu smarkumu imsime justi Saturno – Urano triną. Ciklas prasidėjo 1988 metais įvykusia konjunkcija, o baigsis 2032 – ais. Tai bus antrasis trinas (žr. aukščiau), vadinasi, reikia tikėtis šiokio tokio atsigavimo po krizės. Tačiau kas, tikėtina, turėtų atsigauti?

Saturno – Urano ciklas politinėje astrologijoje yra siejamas su dešiniąja pakraipa (taip pat ir ultra dešiniąja), autoritarine, konservatyvia „tvarkos politika“, imperializmu, kapitalizmu, sunkiąja, karo pramone.

Paskutinė šio ciklo krizės fazė buvo 2007 – 2011 metų opozicija (žr. aukščiau). Siautė arabų pavasaris. Bankuose ūžė krizė. 2008 – ais Jungtinės Valstijos ir Izraelis įtarė, jog Šiaurės Korėja padeda Sirijai statyti branduolinį reaktorių, skirtą branduoliniam ginklui kurti. Pačioje Šiaurės Korėjoje 2009 m. vėl buvo požeminiai branduolinio ginklo bandymai ir krūvos pažadų prisigaminti dar daugiau plutonio.

2017 – ais, ypač gegužę, o vėliau dar ir rudenį, – Jungtinių Valstijų dominavimo laikas, galimybė išspręsti bent jau dalį opozicijos (2007 – 2011) metu susikaupusių problemų, stabilizuoti ekonominę ir politinę padėtį. Tačiau nėra jokios garantijos, kad tie sprendimai išeis į gera. 2021 – 2022 m. vėl laukia krizinis periodas (antroji kvadratūra, žr. aukščiau), kai pasimatys viskas, kas 2017 – ais buvo padaryta negerai. 2003 m. (pirmojo trino, žr. aukščiau) Dž. Bušas jaunesnysis pradėjo Irako karą, kuris truko ilgai, o jo pasekmių pabaigos artimiausiu metu nematyti. Šių metų rugpjūtį įvyksiantis visiškas Saulės užtemimas Liūto ženkle (jungsis su Regulo žvaigžde), kuris bus matomas Jungtinėse Valstijose, yra dar vienas ženklas, sufleruojantis, jog, ko gero, šis Urano – Saturno trinas, nesibaigs vien pagąsdinimais, karo laivų paplaukiojimais, kad galima tikėtis, jog bus imtasi realių karinių veiksmų.

Šiaurinio ir Pietinio Mėnulio mazgų „mechanizmas“

Gegužės 10 d. įvyks dar vienas reikšmingas astrologinis įvykis – Mėnulio mazgai (ekliptikos ir Mėnulio orbitos susikirtimo taškai) keičia ženklus, iš Mergelės/Žuvų ašies pereina į Liūto/Vandenio. Šiaurinis ir Pietinis (arba kitaip – Rachu ir Ketu) Mėnulio mazgai vienoje ženklų ašyje išbūna maždaug pusantrų metų ir simbolizuoja kolektyvines nuotaikas, kolektyvinį emocionalumą. Kai mazgai keliavo per Mergelės/Žuvų ženklus bendrą atmosferą galima buvo apibūdinti kaip sumaišties, eskapizmo, vidinių pergyvenimų, prisiminimų bangos apie išgyventas traumas, bet tuo pačiu ir savęs gydymo, pagalbos kitiems. Tų laikų, kai Mėnulio mazgai buvo (dar vis yra) Mergelėje/Žuvyse herojus buvo mažas žmogus, siauros specializacijos specialistas, kurio jėga – ne charizma, ne išskirtinumas ar unikalumas, o kolektyvinės „žingsnis po žingsnio“ pastangos. Ir Mergelė, ir Žuvys yra moteriški ženklai. Ir štai dabar, nuo gegužės 10 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. Šiaurinis Mėnulio mazgas atsidurs vyriškame Liūto ženkle, o Pietinis pereis į Vandenį. Kolektyvinės nuotaikos keičiasi ir jei jas reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai sakyčiau, jog tai kūrybos ir ekspresijos laikas – individualios ir grupinės.

Politikoje Mėnulio mazgai Liūte/Vandenyje simbolizuoja autoritarizmo ir demokratijos priešpriešą. XX amžiuje nebuvo ramu, kai Rachu atsidurdavo Liūte, o Ketu Vandenyje. Štai 1942 – tais buvo pradėtas garsusis Manheteno projektas – mokslininkai kūrė atominę bombą. 1962 – tais, Karibų krizės metu, bombos vos nebuvo pradėtos mėtyti, o 2001 – tais vietoj bombų buvo lėktuvai. Įdomu, jog Vladimiras Putinas 2000 – taisiais pirmą kartą tapo prezidentu, jo paties gimimo brėžinyje Rachu Liūte, Ketu Vandenyje, o tai reiškia, kad 2018 – taisiais baigiasi jo 18.5 metų ciklas – tai gali būti valdžios pabaigos metai arba perėjimas į visiškai kitą lygmenį, diktatūros stiprinimą visomis įmanomomis priemonėmis. Rachu Liūte, Ketu Vandenyje taip pat turi ir Barakas Obama bei turėjo Mahatma Gandis. Ryškūs poliai – arba vedi savo šalį autokratijos keliu (V. Putinas), arba, atvirkščiai, esi humanizmo bei demokratijos šauklys (B. Obama, M. Gandis).  Arba valdžia tai caro valdžia, valdžia vardan valdžios, arba valdžia (Liūtas) tik priemonė idėjoms, būtinai humanistinėms, progresyvioms,  (Vandenis) įgyvendinti. Tačiau priešingi poliai yra kartu, jie neatskirti, o susiję. Todėl regimybė  – geras valdovas, blogas valdovas – visada turi šešėlinę, priešingo poliaus pusę.

Iki gegužės 4 d. Merkurijus vis dar retrogradinis. Nuo gegužės 4 d. iki 21 d. Merkurijaus judėjimas bus „šešėlinis“, t.y. jau judėdamas tiesiai jis pamažu grįš į tą patį 4 Jaučio laipsnį, nuo kurio balandžio 9 d. ėmė judėti atatupstas. Kai Merkurijus juda atbulai, paprastai patariama nespręsti nieko labai svarbaus, kadangi labai tikėtina, jog turima informacija yra nepilna. Taip pat abejotinos yra ir tuo metu atliekamos sociologinės apklausos, įvairūs skambūs pareiškimai, rinkimų kampanijos. Šešėlinio judėjimo metu paprastai išryškėja visos retrogradinio periodo klaidos, blogi sprendimai, atidumo trūkumas. Tačiau gegužės pirma pusė bus retas ir neįtikėtinai svarbus momentas mokslo sferai, atradimams, progresui – „nuostabaus proto“, genialių minčių konfigūracija danguje!

 

O TUO METU LIETUVOJE….

 

Nyčė Lietuvoje nesuprastų

Frydrichas Nyčė 2016 – 2017 metų Lietuvoje nesuprastų. Nyčė, pašaipiai vertindamas platoniškąją metafiziką, kadaise rašė:

„Kaip galėtų kažkas atsirasti iš savo priešybės? Pavyzdžiui, tiesa iš suklydimo? Arba tiesos valia iš apgaulės valios? Arba pasiaukojamas iš savanaudiškumo? Arba saulėta išminčiaus žiūra iš godumo? Ne, tai neįmanoma, o kas apie tai svajoja, yra kvailys ar dar blogiau. Patys vertingiausi dalykai turi turėti kitą, savo kilmę. Jų neįmanoma kildinti iš šio niekingo, nepastovaus, pilno pagundų ir apgaulės pasaulio, iš šios iliuzijų ir geidulių maišaties. Priešingai, jų šaltinis – būties gelmė, amžinybė, neregimas Dievas, „daiktas pats savaime“: čia, o ne kitur slypi jų pagrindas!“– Toks samprotavimo būdas – tipiškas prietaras: iš jo galima atpažinti visų laikų metafizikus. Toks vertinimas yra visų jų loginių procedūrų prielaida: remdamiesi šiuo „tikėjimu“, jie bando pasiekti „žinojimą“, kurį galop iškilmingai paskelbia „tiesa“ (Nietzsche 1991 [1886]: 319–320).

Tikrai nieko nesuprastų Nyčė Lietuvoje, kuri ką tik išgyveno sunkų ir slogų Mėnulio mazgų Mergelės/Žuvų ženkluose laikotarpį bei Neptūno jungtį su Immum Coeli (labai svarbiu tašku astrologiniame brėžinyje). Kaip įmanoma šimtmečiais skriausti savo vaikus, iš kartos į kartą traumuoti vieniems kitus ir staiga, įvykus keliems baisiems, tačiau įprastiems savo prigimtimi, nusikaltimams, visiems kartu raudoti? Lyg apsivalymas koks, lyg kolektyvinė atgaila. Kaip čia taip įmanoma, kad vienas (svarbiausias) mūsų simbolis sostinės širdyje griūna, o kitą (svarbiausią) mistiškai parneša vienas romantizmo dvasios nepraradęs mūsiškis? Kaip įmanoma vienu metu ir norėti išnykti, ir išsaugoti save ir savo Tėvynę?

Tačiau gegužė keis nuotaikas ir Lietuvoje. Nors kolektyvinės depresinės nuotaikos, su mažomis pertraukomis, laikysis iki metų pabaigos, besikeičiančią šviesulių padėtį, ugninę aktyvią, drąsos ir entuziazmo energiją, pajusime ir mes. Gegužė geras laikas svarbioms reformoms (bet tik tuo atveju, jei jos racionalios, idealistiniai svaičiojimai duš į šipulius). Tačiau liepos vidurys, rugpjūtis, rugsėjis (ypač rugpjūčio pabaiga – rugsėjo pradžia) – didesnė valdžios krizės bei skandalų tikimybė. Ir dėl to neramu, nes artėjant rugsėjo 14 – 20 d. Rusijos karinėms pratyboms „Zapad“, gerai būtų susitelkusi ir vieninga valdžia.

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

 

 

Ar astrologija yra magija?

Didžiausias ir pagrindinis priekaištas astrologijai, lyg neperžengiama kliūtis, skirianti tą, kas visuotinai priimta ir autoritetų patvirtinta nuo fantazijų, išsigalvojimo, tuščių sapnų ir bepročių kliedesių, buvo 1975 – ais žurnale „The Humanist“ padaryta išvada, jog astrologija tolygi magijai, jog tai yra magija.  Minėta išvada nebuvo niekuo paremta, mokslininkai net nepamėgino nors trumpai apibrėžti, kodėl jie taip mano.

Jeigu paklausite krikščionių, ypač fanatiškai tikinčiųjų, nuomonės, išgirsite panašų priekaištą – burtai, raganavimas ir astrologija yra vienas ir tas pats ir (nes) kyla iš to paties, labai negero, šaltinio, todėl doras krikščionis atmeta visa tai. Ar išsižadi piktosios dvasios? Taip!

Tačiau tais retais atvejais, kai, Apšvietos laikais, taip pat ir vėliau, mokslo vyrui kildavo noras iš esmės, nuodugniai pakritikuoti, išreikšti skeptišką požiūrį į astrologiją ne vienu sakiniu, o gal net keliolika, jis griebdavosi vienintelio įkvėpimo šaltinio – Renesanso mago ir kabalisto Džovanio Piko dela Mirandolos „Prieštaravimų dieviškajai astrologijai“ (1494 m.)

Magija yra nesąmonė (mokslininkams), blogis (tikintiesiems), bet magais, esant reikalui, galima ir kliautis, pasitikėti (Piko dela Mirandola).

Nežinau, kaip jums, bet man šioje vietoje labai norėtųsi paklausti – kas yra magija?

Akivaizdu, jog nekalbama apie teatrą – „maginius“ cirko triukus, iliuziją, skirtą publikai linksminti, pramogą. Savaime suprantama ir tai, jog, ko gero, negali būti vieno ir tikslaus magijos apibrėžimo. Be abejo, magijos suvokimas ir požiūris į ją tampriai susijęs su vienokia ar kitokia kultūra, tradicijomis. Iš lietuviškų pasakų žinome apie piktąsias ir gerąsias raganas, baltąją ir juodąją magiją. Esame girdėję ir apie XVI a., ko gero, realiai gyvenusį magą Tvardauską, kuris, jei tikėtume padavimu, gedinčiam ir ramybės nerandančiam Žygimantui Augustui buvo iškvietęs Barboros Radvilaitės vėlę. Be to, magas Tvardauskas, kaip ir garsusis Džonas Dee, esą turėjo magišką veidrodį. O taip pat jis parašė kažin kokią baugią knygą ir ją užkeikė. Nei knyga, nei veidrodis (atvirkščiai nei turėtas Džono Dee) neišliko. Tačiau visi žinome, jog burtai gali būti ir kitokie, burti (bent jau orus) gali kiekvienas – gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti, avys bliauna prieš didžiuosius šalčius, o skrendantys paukščiai neša žinią. Tai tokia magija, kai aplinka stebima pasyviai, nesikišama savo valia, nebandoma įtakoti.

Vis dėlto, ta magija, kurią suprantame kaip tikrą (blogį, jei esame krikščionių fanatikai, nesąmonę, jei scientistai) reiškia aktyvų proto ir valios veiksmą, aktyvią iš ko nors kylančią jėgą.  „Ceremoninė (arba aukštoji) magija yra senovinis dvasių užkeikimo ir jų valdymo menas, moksliškai taikant tam tikras formules“ – kadaise rašė Manly Palmer Hall. Aleister Crowley mokinė Dion Fortune pažengė toliau ir magiją apibrėžė kaip „ meną keisti sąmonę valios pagalba“.

Jei tik panorėsite, apibrėžimų rasite ir daugiau. Bet, nepaisant to, kaip gudriai jie bus surašyti, visus juos vienys tai, kad apibrėžiamas dalykas yra neįmanomas Visatoje, kuri veikia pagal tradicinio mokslo modelį, pagal jo principus. Juk kalbama, kad magija turi reikalą su antgamtiniu pasauliu, o tai lyg ir reiškia, kad ji priešinga mokslo nustatytiems gamtos dėsniams. Tiesą sakant, vargu ar tai rimtas priekaištas, nes jokioje kultūroje „nustatyti gamtos dėsniai“ nebuvo ir nėra pilnai suvokta bei visa aprėpianti tiesa.

Ko gero, labiausiai mokslinę nuo maginės pasaulėžiūros skiria magų įsitikinimas, jog be regimosios gamtos, kuri yra mokslo tiriamasis laukas ir kuriuo mokslas, bent jau iki šiol, apsiribojo, egzistuoja paraleliniai pasauliai, sferos, kurios galbūt yra „aukštesnės“, „tobulesnės“ už mus supančią regimybę. Tokiu būdu, nors didžiąją daugumą reiškinių, kuriuos patiriame ir regime, galima paaiškinti moksliniu būdu, kartkartėmis susiduriame su tuo, ko moksliškai nepaaiškinsi, nes giliausios šaknys to „nepaaiškinamo“ glūdi ne regimajame (tiriamajame) pasaulyje, o regimojo ir neregimojo pasaulių sąveikoje.

Maginis mąstymas žengia dar toliau ir teigia, jog sąmonė yra egzistencijos šerdis. O magija yra sąmonės technologija (gebėjimas valdyti, keisti sąmonę). Neurologiniai (moksliniai) tyrimai gi atvirkščiai – sąmonę traktuoja tiesiog kaip gamtinį fenomeną, kurį galima suvokti ir iki galo ištirti, pasitelkus chemiją ir fiziką.

Ką bendro turi magija ir astrologija? Jeigu apsiribosime tuo, kad magija yra valios ir sąmonės aktas, skirtas priversti ką nors įvykti, turint omeny, jog tas „kas nors“ galbūt nėra regimojo pasaulio būtybė, galbūt tai net nėra gyva būtybė – tokiu atveju, ko gero, astrologija gali pasitarnauti tik laiko, kuris būtų palankiausias tokiam aktui, parinkimui. Iš esmės, vien astrologijos pagalba neįmanoma nei dvasių iššaukti, nei šventųjų prisikviesti, nei, tuo labiau, liepti kokiam demonui nudirbti darbą.

Magiją ir astrologiją galbūt galima gretinti pagal tai, jog teiginys „paralelinės sferos egzistuoja“ nei vienai, nei kitai nėra svetimas. Maža to, ir vienai, ir kitai būdinga tvirtinti, jog Visybė (kartu su visais įmanomais paraleliniais pasauliais) turi sąmonę, jog ji yra gyva.

Magijoje pabrėžiama sąmonės pokyčio būtinybė, kurios pagalba galima pasiekti paralelines sferas. Tam, kad sąmonė pakistų, reikia ne tik valios, reikia tam tikros technologijos – formulių, kalbos. Štai šiame taške, astrologija ir magija, regis, turi daugiausia bendrystės. Kai magas kalba užkeikimus (kurie gali būti skirti ir piktajai, ir gerajai dvasiai), jis naudoja kalbą, tam tikras kalbines formuluotes. Kai paprasti tikintieji suplūsta į šv. Mišias, jie kalbos pagalba siekia ryšio su Dievu, t.y. su antgamtiniu, paraleliniu pasauliu. Būrys žmonių vienoje vietoje tuo pačiu metu kartojantys tuos pačius žodžius (maldą lyg magai užkeikimą) – kas tai, jei ne magija? Nors astrologijoje nėra nei užkeikimo, nei maldos, tačiau pati astrologija yra kalba, sudėtinga kalbos sistema, panaši ir į programavimo kalbą (ir vienoje, ir kitoje – tik pamėginkit šiek tiek suklyst!), ir į simbolio skaitymą, kuriame yra vietos ir metaforai, ir vaizduotei, ir poezijai. Astrologija (kaip iš dalies ir magija) skirta gauti ir perskaityti žinutę, kuri siunčiama (ar nuolat esti) tam tikrą – žmogaus gimimo ar apskritai bet kokios pradžios – akimirką. Kas siunčia tą žinutę, iš kokių sferų, per dangaus šviesulių išsidėstymą, kuris tik tarpininkas, ji mus pasiekia? Ar užtenka vien tik astrologinės kalbos jai perskaityti, ar astrologo sąmonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį?  Kai XV – tame amžiuje Piko dela Mirandola pliekė astrologiją, jis jau buvo gerai susipažinęs su XII – XIII a. mąstytojų Aristotelio traktavimu – platoniškosios idėjos, formos, esmės gali egzistuoti tik prote, o kas prote, tas netikra, tikra (reali) yra tik regimybė. Nors pats Aristotelis šito neteigė, Viduramžiais jo tekstas šitaip buvo suprastas, vėliau, net tokių gabių žmonių kaip Džovanis Piko dela Mirandola, pakartotas, todėl klausimas iš kokių sferų per astrologinę kalbą mus pasiekia žinutė – absurdiškas. Juk siela ir dvasia yra labiau fantazija nei realybė, o gyvenimas ir sąmonė tėra „tikiu tuo, ką matau“, paviršiniai reiškiniai.

Magija ir astrologija galbūt tėra tai, kas realiai egzistuoja, bet mokslo kol kas nesuvokta, neperprasta. Šiuo požiūriu iš tiesų magija ir astrologija yra vienoje barikadų pusėje. Kita vertus, yra dar ir moralės klausimas. Juk dažnai teigiama (ypač giliai tikinčių), jog magija, o taip pat ir astrologija, yra pavojingi užsiėmimai. Tačiau ar ne tokie patys pavojai glūdi mokslo ir technologijų sferoje? Jei žmogus neturės išminties, vidinio lakmuso popierėlio, dvasinio sąmoningumo, tai ar branduolinė fizika, ar magija – tas pats nelabasis.

 

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

Apie du didžiausius smūgius astrologijai per visą rašytinę istoriją

Nors astrologija jau daugelį šimtmečių skinasi kelią lydima nuolat burnojančių skeptikų būrio, tačiau iš tiesų rimtų – pakenkusių, sukrėtusių –  išpuolių prieš ją per gerus du tūkstantmečius tebuvo du. Pirmasis nutiko XV – ame amžiuje, gerokai prieš patekant Apšvietos žvaigždei. Tiesą sakant, net neišeina tvirtinti, jog išpuolis buvo sumanytas skeptiko.

Tik atvykęs į Florenciją jaunas, išsilavinęs (jau spėjęs gerai pastudijuoti Kabalą, išmokti lotynų, graikų, arabų ir hebrajų kalbas), nepaprastai talentingas italas Piko dela Mirandola (g. 1463) sutiko ne tokį jauną, bet ne mažiau talentingą italą Marsilijų Fičiną ir netrukus tapo jo mokiniu, vienu mėgstamiausių mokinių, kurį švelniai vadino „tauriuoju Saturno sūnumi“. Nors tarp mokytojo ir mokinio buvo trisdešimties metų amžiaus skirtumas bei šiokie tokie, normalūs tėvo – vaiko santykiams, pasaulėžiūros skirtumai, abu buvo didūs Magijos ir Mistikos amžiaus žmonės. Marsilijus Fičinas, kurį mūsų lietuviška Vikipedija kažkodėl vadina „humanistu, filosofu, teologu ir vertėju“, iš tiesų, o gal visų pirma ir svarbiausia, buvo genialus Renesanso astrologas. Jau gerokai vėliau paaiškėjo, kad M. Fičinas (kaip ir Piko iš Mirandolos) buvo vienas iš tų, kurie keitė epochos intelektualinį klimatą, įkūnijo Renesanso mago archetipą. Tačiau tie skambūs žodžiai nieko nesakys, jei nebandysime įsivaizduoti XV – to amžiaus atmosferos – silpsta maurai Ispanijoje, griūna Bizantija, senovinių rankraščių graikų kalba prigrūstą Konstantinopolį užkariauja osmanai. Į turtingą Florencijos miestą vis užklysta keisti, viešumos privengiantys svetimšaliai nešini paslaptingomis knygomis, kurių vertė esą didesnė nei auksas, brangakmeniai ir užjūrių prieskoniai. Medičių materialiai globojamas Fičinas verčia į lotynų kalbą iš pradžių „Corpus Hermeticum“, kurį įsivaizdavo esant seniausių laikų mokslo darbą, parašytą dar prieš egiptiečius, gal net prieš patį Mozę, vėliau Platoną, Plotiną, Jamblichą, orfikų himnus ir t.t. Įgudusiai akiai nesunku pastebėti, kad visi M. Fičino vertimai – neatsitiktiniai, susiję tarpusavyje viena mistine tradicija. Ko gero, nebus klaida teigti, kad Fičino versti raštai– filosofinis pagrindas to, ką šiandien vadiname „helenistine astrologija“.

Kalbėti tais laikais (kaip ir bet kuriais laikais) reikėjo atsargiai. Įžeisti Bažnyčią lengva, eretiku tapti dar lengviau. Į melancholiją linkęs (Saturno konjunkcija su Ascendentu) M. Fičinas nebuvo kovotojas, tiksliau, mėgo elgtis apdairiai (Merkurijus Skorpione, Mėnulis Ožiaragyje). Drąsiausias (nors iš esmės medicinos astrologijai skirtas) jo darbas  „Trys knygos apie gyvenimą“ (De vita libri tres) išvydo dienos šviesą likus metams iki mirties. Nors bažnyčia knygą griežtai kritikavo, bet tie „metai iki mirties“, ko gero, padėjo išvengti ar bent jau sumažinti pragaro kančias, kurioms pasmerktas, ilgus metus kruopščiai dirbęs ir šventai tikėjęs savo idėjų prasmingumu, pjudomas autorius. Mirė astrologas svajonių mirtimi – savo namuose, patogiai įsitaisęs krėsle, skaitydamas Platoną.

 

Dievas žino, kaip būtų pasisukę reikalai, jei Marsilijus Fičinas bent prieš mirtį ryžtųsi atvirai ir gyvai diskusijai su amžininkais, jei būtų išdėstęs neoplatonistinius astrologijos apmąstymus platesnei auditorijai. Iš De vita libri tres įžanginių skirsnių ir kitų M. Fičino tekstų aišku, kad kosmoso Visybę jis suvokė kaip gyvą, įdvasintą, ką jo paties žodžiais įrodo ne tik platonikų argumentai, bet ir „arabų astrologų liudijimai“. Astrologijos mechanizmo pamatas glūdi Pasaulio Sieloje (Anima Mundi), kuri talpina savyje „daiktų priežastis sėklos pavidale“. Tos priežastys atsispindi arba atitinka Idėjas dieviškajame Prote. Tačiau tam, kad Idėja įgytų materialinę išraišką, ji turi vystytis Pasaulio Sielos gimdoje ir užgimti iš jos. Ji yra visų dalykų motina ir veikia per planetų bei žvaigždžių judėjimo ypatybes. Žmonija nėra vien pasyvi šio proceso stebėtoja – išmanydama astrologijos meną, ji gali priimti dangaus dovanas, o ne būti jo įkaite (nes nebeskendi tamsiame nežinojime). Apskritai tai buvo M. Fičino konflikto su kolegomis amžininkais esmė – vietoj determinizmo astrologijoje, jis pakankamai griežtai laikėsi pozicijos, kad astrologijos menas skirtas sielos ir kūno gydymui. T.y. laisva valia nukreipta prieš fatalizmą, prieš nuosprendį (lygiai taip tvirtino ir Plotinas savo laiku).

 

Fičinui astrologija nėra mokslas. Tiksliau, astrologija negali būti suvokta pagal viduramžių (nepainioti su autentiškuoju) Aristotelio logiką, nes tai yra poetinė metafora, tai simbolių ir ženklų menas. Kabalistas ir magas, bet neturintis pakankamai žinių, o tuo labiau praktikos, astrologijoje, Piko dela Mirandola neįsigilina į aukščiau paminėtą M. Fičino mintį ir ima taršyti, kedenti, dulkinti, krėsti astrologiją pagal madingąjį viduramžių Aristotelį, visiškai „pamiršęs“ simbolį, ženklą ir vaizduotę.

Tačiau garsiajame P. dela Mirandolos veikale „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ (Disputationes adversus astrologiam divinatricem, 1493 – 1494 m.)  nėra jokių ženklų, kurie aiškiai ar neaiškiai rodytų, jog Piko neigia M. Fičino astrologiją. Tai tiesiog nuožmi deterministinės viduramžių astrologijos kritika, pasitelkiant Aristotelio logikos ginklus.

Nors P. dela Mirandolos ir M. Fičino polemikos šaknys neabejotinai glūdi neoplatoniškame maginiame – religiniame humanizme, „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ paklojo tvirtą pamatą, tiesą sakant, buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis vėlesniems, racionalistų, pozityvistų, scientistų rengtiems, antpuoliams.

Bet tai dar gerai, kad ta knyga viskas ir baigtųsi. Tačiau buvo dar kai kas, kas astrologams ir šiandien neduoda ramybės. Reikalas tas, kad Luka Gauriko „Traktate“ (1539), o taip pat ir kituose šaltiniuose teigiama, kad trys astrologai (kitur minima, jog „keletas“), dar prieš pasirodant garsiajam veikalui, išprognozavo Džovaniui Piko, Mirandolos grafui, jog jis mirs nesulaukęs 33 – ejų. Taip ir nutiko, mirė neaiškiomis aplinkybėmis (lyg nunuodytas), būdamas 31 – erių metų 1494 m. laprkičio 7 d. Taip pat rašyta, jog akivaizdžią Piko nemeilę astrologams išprovokavo būtent šios prognozės.

Jei atidžiai panagrinėsite Piko horoskopą, pamatysite visus ankstyvos ir smurtinės mirties ženklus. Ne taip jau ir svarbu, ar prognozuota prieš jam kylant į kovą su astrologais, ar tuomet, kai veikalas buvo parašytas. Pats fakto konstatavimas, fatališkas ir baisus nuosprendis jaunam žmogui kelia nemalonų jausmą, jog, nors ženklai gimimo brėžinyje ir akivaizdūs, astrologai linkėjo, kad prognozė išsipildytų. Kad ir kaip ten būtų, Piko iš Mirandolos mirties aplinkybes gaubia tamsi paslaptis ir vargas astrologijai, jei paaiškėtų, kad o vis dėlto legenda apie prognozes yra istoriškai teisinga. Karma negailestinga – galbūt astrologai keršydami netiesiogiai nužudė talentingąjį magą Piko, tuo pačiu pasmerkdami save, savo dieviškąją discipliną šimtmečių pjudymui.

Antrasis išpuolis prieš astrologiją neprilygsta pirmajam. Buvo daug triukšmo, tačiau, jei pirmuoju atveju kalbame apie intelektualią polemiką, apie labai rimtos diskusijos užuomazgas, tai antruoju – tik apie autoriteto jėgą ir poveikį.

1975 metais amerikiečių žurnalas „The Humanist“ publikavo „Nepritarimą astrologijai“ (Objections to astrology), trumputį tekstą, kuriame be kita ko sakoma, kad „nėra mokslinio patvirtinimo“, „senovėje astrologija buvo maginio pasaulėvaizdžio dalis, tačiau šiandien, kai mes galime apskaičiuoti atstumą nuo Žemės iki žvaigždžių ir planetų….“, „šiomis dienomis, kai Apšvietos idėjos plačiai pasklidusios ir išsilavinimas prieinamas, būtina demaskuoti tikėjimą, kuris remiasi magija ir prietarais“. Praėjo penki šimtai metų nuo tada, kai Piko „davė į snukį“ astrologams, tačiau jų rašliava vis dar „įsibrovusi visur“ ir verčia mokslo vyrus jausti nerimą.

Tekstą pasirašė 186 gerbiami mokslininkai (daugiausiai iš JAV), iš kurių 18 buvo Nobelio premijos laureatai. Tiesa, 1975 – ųjų publikacijoje nutylėta, kad 114 gerbiamų mokslininkų, tarp kurių taip pat buvo Nobelio premijos laureatų, puolimą pasirašyti atsisakė. Nė vienas iš pasirašiusiųjų nebuvo kaip nors susijęs su astrologija – jos anksčiau nestudijavo, netyrė.

Jei atidžiau panagrinėsite abu išpuolius, nesunkiai pastebėsite, kad juos vienija žodis „magija“. Piko dela Mirandola buvo magas ir kabalistas, kuris kritikavo viduramžių astrologiją remdamasis maginiu – religiniu neoplatonizmu. XX a. mokslo autoritetai nervinasi, kad magija ir prietarai, kurie nesuderinami su mokslu (tokiu mokslu, kokį jie pažįsta, koks jis buvo 1975 – ais), vis dar egzistuoja. Bet kas yra magija? Ar astrologija yra magija?

Laukite tęsinio.

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Vasario užtemimai

Ir štai atėjo vasaris. Jei jums atrodo, kad laikas bėga greitai, galbūt greičiau nei visada, juk ką tik Kalėdos, o jau vasaris, jei jus, dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai, jau dabar apima nenatūralus jūsų amžiui beprotiško laiko greitėjimo jausmas, tai palaukite kitų metų vasario. Ilgai laukti neteks, vai prabėgs nebegrįš šie metai nesveikai sparčiai. Net 2016 – ieji, palyginus, ėjo vėžlio žingsniu.

Šį vasarį du užtemimai. Vasario 11 d. Mėnulio pusšešėlinis, o vasario 26 d. Saulės žiedinis. Abu svarbūs, bet mums, mūsų valstybei, itin reikšmingas vasario 26 – tosios, Saulės. Tai trečias užtemimas Žuvų ženkle per pastaruosius metus. Pirmasis įvyko 2016 m. kovo 9 d., antrasis rugsėjo 16 – tąją. Mūsų valstybė „gimusi“ po Žuvų ženklu, jame yra Saulė, Merkurijus ir labai svarbus taškas – Immum Coeli. Priešingas jam – Medium Coeli – Mergelės ženkle, kuriame LR gimimo brėžinyje dar ir Mėnulis. Užtemimas Mergelės ženkle, 9 – tame laipsnyje, tikslioje konjunkcijoje su Medium Coeli, buvo 2016 m.  rugsėjo 1 d. Ten pat tuo metu buvo ir Šiaurinis Mėnulio mazgas (pietinis, žinoma, Žuvyse). Visus metus, tai šiek tiek pirmyn, tai šiek tiek atgal, bet vis maždaug ties 9 – tuoju Žuvų laipsniu slankiojo tranzitinis Neptūnas. Vasario 26 d. Saulės užtemimas įvyks 8 – tame Žuvų laipsnyje, t.y. tikslioje ar beveik tikslioje konjunkcijoje su Immum Coeli.

Žvelgiant astrologo akimis, jau gerus metus Lietuvoje trunka ir dar gerą pusmetį truks ypatinga, reikšminga, išskirtinė padėtis. Per šį laiką pasikeitė valdžia, tradicinėms partijoms prigeso rampų šviesos. Tačiau tai ne viskas. Visus praėjusius metus laužiau galvą, kas gi mus, lietuvius, kolektyviai, nepaisant išsilavinimo, pažiūrų skirtumų, vienija. Nes tą, kas mus vienija, mūsų bendras šaknis, mūsų giliausią tradiciją, dabar turime progą apmąstyti, įvertinti iš naujo, koreguoti, taisyti, pasukti nauju keliu. Ne taip dažnai ir ne taip lengvai taisomos kolektyvinės, tautos tradicijos, kylama į aukštesnę sąmoningumo pakopą.

Ką simbolizuoja Žuvys ir jas „valdantis“ Neptūnas? Jei nagrinėtume politinės astrologijos kontekste, kalbėtume apie socializmą, humanitarinę pagalbą, utopines idėjas, neramumus, suirutę ir panašiai. Tačiau įprastai tai yra pasąmonės (to, kas už sąmonės ribų) simbolis, tas, ko negalime kontroliuoti, kas yra stichiška, o taip pat instinktai. Kadangi viskas yra dvejopa, viskas turi savo priešybę, savo polius, tai narpliodami šiuos ženklus, viena vertus, svarstytume traumą, kentėjimą, beprasmę kančią ir auką, besąlyginės meilės trūkumą, melą, alkoholizmą, narkomaniją ir begalinį žiaurumą silpnesniam už save, kuriam jokio paaiškinimo nėra. Tai ir prarastojo rojaus – gilaus liūdesio, nevilties, melancholijos – tema. Kaip priešybė išvardintam – empatija, tikėjimas, pasišventimas, gilus prasmės jausmas, aukščiausias dvasingumas (ir to paslaptis), besąlyginė meilė.

Pastarųjų metų ir dienų aukos mums vėl ir vėl, lyg tie baisūs, hipertrofuoti, atgiję „viduramžiški“ ženklai, rodo, kokia gili, kokia didelė mūsų tautos trauma. Kodėl mes tokie nelaimingi, kodėl mes žudomės, pasiduodame, nekovojame, sergame. Štai kur tikrosios šaknys, pasirodo.

Tačiau šie metai realiai gali būti lūžio. Kol kas dar vis verkiame ir gedime, daugelis vaikome sunkius pačių prisiminimus, tačiau jau vasario 4 d. Venera pereis į kovingą Avino ženklą, jame taip pat jau yra ir Marsas, Uranas. Nuotaikos iš skausmingai, empatiškai beviltiškų pereis į karines, vardan teisingumo, vardan to, kad apgintume. Vasario mėnuo, nors dėl užtemimų nepaprastai įtemptas ir slogus, geras rimtiems pokyčiams. Tiesa, dar geresnis laikas reformai bus š. m. gegužę. Vis dėlto, reikia turėti omeny, jog Jupiteriui keliaujant Svarstyklių ženklu, nors apskritai tai puikus metas rimtam įstatymų keitimui/priėmimui, visada išlieka demagogijos pavojus. Šiuo atveju labai tinka sena ir nuvalkiota patarlė „gerais norais kelias į pragarą grįstas“. Norėjome tik uždrausti smurtauti prieš vaikus, bet darbo griebėmės iš paties ir jau kad padirbėjome, tai pvz.: ir žodžio laisvę apribojome. Vasarį, ypač antroje pusėje, didesnė naujo valdžios skandalo ar krizės tikimybė. Užtemimai žada įtampą ir D. Grybauskaitei (aktyvesnė opozicija, nauji ar seni priešai, gali kiek smukti žmonių pasitikėjimas), ir R. Karbauskiui. Ir per šį užtemimą, deja, galime netekti garsių, žinomų žmonių.

Vasario 11 d. naktį Mėnulis užtems Liūto ženkle. Saulė, savaime suprantama, bus Vandenyje (priminsiu, kad Mėnulio užtemimai visuomet vyksta pilnaties, t. y. Saulės ir Mėnulio opozicijos, metu). Pietinis Mėnulio mazgas bus jungtyje su Formalhauto žvaigžde, simbolizuojančia aukščiausią lyderystę. Šis užtemimas – lyg riboženklis, žymintis laiko ženklo pokytį. Vieną temą, keičia kita ir, nors Mėnulio mazgai paliks viktimizacines Mergelę/Žuvis ir pereis į Liūtą/Vandenį tik gegužės 10 d., bet jau dabar vis stipriau imsime justi, kad keičiasi „laikų herojus“. Tai jau ne „siauros specializacijos specialistas“, ne „mažas sraigtelis didelėje organizacijoje“, o lyderis, individualistas, kūrybiška asmenybė, autoritetas. Vienaip ar kitaip, šis užtemimas nepalankus V. Putinui ir tai gan pavojinga, turint omeny, kad per praėjusius keletą metų, kai tik jam nepalanku, tai griežtėja politika kieno nors atžvilgiu (Ukrainos, artimiausio rato, partijos ir t.t). D. Trumpo laukia nepaprastai sunkus užtemimas rugpjūtį, iki jo, ko gero, prasilaikys. Abu vasario užtemimai nepalankūs NATO – tai reiškia arba struktūros silpnėjimą, jos silpninimą, arba provokacijas, kurias organizacija privalės atremti.

Visą vasarį, bet ypač antroje pusėje – didesnė aviakatastrofų bei gamtinių nelaimių tikimybė.

Po užtemimų vis smarkiau imsime justi, kad daugėja ugnies elemento. Ore tvyros aktyvumas, kūryba, naujos galimybės, nuo kovo iki spalio – gimimo, pradėjimo, ekspansijos, judėjimo į priekį laikas. Galima (ir net reikia) rizikuoti, imtis ko nors naujo, įgyvendinti drąsias idėjas, tačiau būtina turėti omeny, kad labai greitai (net, sakyčiau, nenormaliai greitai) ateis 2018 – tieji, o po to 2019 -tieji, kuomet ugnies elementą pakeis žemė, o „žemė“ tai realybė, tai „revizorius“, tikslūs skaičiai, nepriekaištinga buhalterija. Kuo blaivesnė ir apdairesnė bus 2017 – ųjų rizika, tuo daugiau bus optimizmo 2018 – tais.

Kovo 4 d. Venera ima judėti reversu Avino ženkle ir taip judės iki balandžio 15 d. Nuo sausio 31 d. jau esame „šešėliniame“ retrogradinės Veneros periode. Pilnai šitas procesas baigsis gegužės 18 d., kai Venera grįš į tą patį laipsnį, nuo kurio kovo 4 d. ėmė judėti atbulai. Venerai judant reversu paprastai patariama labai apdairiai investuoti. Neinvestuoti į tą, kas populiaru, į ką visi investuoja. Reiktų atsargiai vertinti jausmus. Didelė tikimybė impulsyviai susižavėti, skubotai. Kai tik Venera pereis į savo šešėlinę fazę (t.y. nuo balandžio 15 d.), tokie greiti įsimylėjimai išblės. Tiesa, tiems, kurių jausmai užgimė dar prieš Venerai pasukant atbulai, retrogradinis periodas gali būti tam tikro „lūžio“ taškas gerąja prasme. Apskritaii Venera Avine – aistringo ir kūrybiško kovotojo, aktyvisto simbolis.

Lietuvoje nuo kovo iki spalio (bet ypač gegužę) tokia palanki padėtis spręsti vaikų problemas, pradėti rimtas reformas vaiko teisių apsaugoje, kad kito tokio laiko teks ilgai palaukti. Šį kartą turėtume nebijoti novatoriškų idėjų, naujų kelių. Galbūt galėtume kalbėti ne tik apie tai, kaip pažaboti dabartinių suaugusių smurtą, bet ir apie ateities tėvų, t.y. mažų vaikų psichiką. Kaip juos išmokyti valdyti emocijas, kaip kelti jų emocinį intelektą, ugdyti empatiją mokyklose? Kaip nuraminti protą ir jausmus, išmokti atsipalaiduoti? Didelė dalis suaugusių žino, koks nuostabus vaistas yra meditacija, bet kaip įtikinti dirbančius švietimo sistemoje, kad proto treniruotė ne mažiau svarbi nei kūno?

f6d87e0e67f323e4d3102d64face1ecf

 

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Astrologinė 2017 – ųjų metų prognozė

Šie chaoso pilni metai baigiasi taip, kaip jiems ir priklauso. Jokios ramybės, jokio tylaus, cukrinio, užliūliuojančio džiaugsmo! Tolimoje, miglotoje praeityje liko nuobodus pasaulis su aiškiomis, regis, niekada nesikeisiančiomis taisyklėmis. Įvykis veja įvykį ir jei kas prieš dešimt metų būtų pasakęs, kad iki to bus prieita, geriausiu atveju būtų sulaukęs tik atlaidaus paplekšnojimo per petį.

Paskutinių dienų šiuose metuose žvaigždės iškalbingos: nuo gruodžio 19 d. atatupstas Žemės atžvilgiu ėmė judėti ir taip judės iki kitų metų sausio 8 d. Merkurijus Ožiaragio ženkle. Norint suvokti laiko, kai Merkurijus juda atatupstas, ypatumus, nori nenori tenka griebtis krūvos veiksmažodžių. Tokia Merkurijaus padėtis reiškia momentą, kai žmogus, kalbant tiesiogine ir perkeltine prasme, yra priverstas grįžti nueitu keliu, pakartoti kelionės maršrutą. Arba, tarkime, važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, apsisukti, įveikus beveik visą kelią, nes na juk reikėjo tai į Kauną. Kai Merkurijus juda atatupstas dažnai yra perplanuojama, perredaguojama, pataisoma, atitaisoma, remontuojama. Gyvenimas verčia daug ką įvertinti iš naujo, peržiūrėti, persvarstyti, pergalvoti, permąstyti. Dažnai tai toks laikas, kai bandoma įvertinti iš naujo, derėtis iš naujo, dar kartą aplankyti, dar kartą bendrauti. Kai ir vėl kyla problemos, kurios, regis, jau buvo dingusios. Kai apsigalvojus atsitraukiama.

Gruodžio 26 – 28 d. dar vienas gana reikšmingas astrologinis įvykis – Marso ir Ketu jungtis. Gruodžio 30 – sausio 2 d. Marsas jungsis su Neptūnu ir toji jungtis įvyks 9 – ame Žuvų laipsnyje, kuris Lietuvos Respublikos gimimo brėžinyje yra reikšminga, pažymėta vieta (Immum Coeli). Visas švenčių laikotarpis, nuo šv. Kalėdų iki sausio 2 d., įtemptas, sudėtingas. Lietuvoje didesnis gamtinių, gamtos stichijos sukeltų nelaimių, epidemijos, o taip pat kokių nors provokacijų (pvz.: internetu), pavojus. Per šias šventes ir dvasiškai nelengva: daugeliui tai bus slegiantis laikas, kai staiga iš atminties išnyra sunkūs, nemalonūs prisiminimai. Gerai, jei žmogus emociškai stiprus – jis leis sau paliūdėt, protu nesureikšmindamas, nedramatizuodamas. „Sudie liūdesy/sveikas liūdesy/Tu žvelgi į mane iš kambario sienų/Tu žvelgi į mane iš akių, kurias myliu/Tu visai nedvelki nykybe…liūdesy gražiaveidi.“* Bet atsiras žmonių, kuriems nepavyks taip ramiai susitaikyti su užplūdusiais jausmais. Jie, priklausomai nuo būdo, bandys užsimiršti alkoholio pagalba, kai kurie iš jų, savaime suprantama, bus agresyvūs. Štai dėl to – dėl gausaus alkoholio vartojimo ir jį lydinčio smurto, avarijų ir t.t. – ypač neramu per šias šventes.

Ateinantys metai, kaip ir praeinantys, kaip ir po jų būsiantys – lyg pagal kinų prakeiksmą: „kad tu gyventum permainų laikais!“ Simboliškai 2017 – ieji – Saulės metai. 2017 m. gegužės 10 d. Rachu ir Ketu (arba kitaip – Mėnulio mazgai), du svarbūs taškai astrologijoje ( Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai), kolektyvinės pasąmonės krypties rodikliai,  pereina į Liūto (Saulė Liūto ženklą valdantis šviesulys) ir Vandenio ( Saulė Vandenio ženkle yra nugalėta (iš lot. k. dētrīmentum)) ženklus. Saulė simbolizuoja šviesą ir gyvastį, ji – valia, savasis aš, ego, motyvuojanti jėga, vitališkumas. Saulė – gyvybės davėja, bet taip pat ir pjovėja, jei jos per daug arba per mažai. Politinėje astrologijoje Saulė žymi lyderius, valdžios žmones, tuos, kurie turi autoritetą ir pajėgūs vesti paskui save mases, vadovauti. Kodėl minia paklūsta savo vedliui? Kodėl juo tiki? Kas lemia, kad neretai vedliais tampa akivaizdžių psichikos sutrikimų turintys asmenys? Kas iš tiesų lemia radikalius minios pažiūrų pokyčius? Ketu ir Rachu Liūto – Vandenio ženkluose XX amžiuje buvo:

1905 IX – 1907 IV

1924 IV – 1925 X

1942 XI – 1944 V

1961 VI – 1962 XII

1980 I – 1981 IX

1998 X – 2000 IV

 

Tie Mėnulio mazgai svarbūs dar ir dėl to, kad visada netoli jų vyksta užtemimai. Saulė užtemsta, kai Mėnulio tranzitas per mazgą sutampa su jaunatimi. Mėnulio užtemimai vyksta, kai Mėnulio tranzitas per mazgą sutampa su pilnatimi. 2017 – ais įvyks keturi užtemimai, trys iš jų bus Liūto/Vandenio ženkluose. Ateinantys užtemimai ryškūs, keliantys nerimą, todėl apie juos teks kalbėti atskirai, dabar tik pasakysiu, kad vasario 26 d. Saulės užtemimas vėl kliudys svarbų tašką Lietuvos Respublikos gimimo brėžinyje ir tai bus dar vienas ženklas iš visos virtinės, jog 2016 – 2017 m. mūsų visuomenėje ir valdžioje vyksta reikšmingi pokyčiai. Deja, bet vasaris ir kovo pradžia – ryškių, nusipelniusių žmonių iškeliavimo anapilin laikas. Kitų metų užtemimai nepalankūs D. Grybauskaitei (jos autoritetui, jos santykiams su oponentais), R. Karbauskio iniciatyvai, ko gero, kelią bandys užkirsti visi (stiprus pasipriešinimas jo veiksmams). Įdomu tai, kad beveik visi metų užtemimai reikšmingi V. Putinui ir Rusijai, pradedant pirmuoju, vasario 11 d. vyksiančiu Mėnulio. Iš susidariusios konfigūracijos aišku, kad ruoštis galimam prezidento autoriteto, valdžios silpnėjimui, bandyti užkirsti tam kelią reikia iš anksto. Ir, regis, toks tikslas pateisina visas priemones. Rugpjūčio 21 d. visiškas Saulės užtemimas, kuris bus matomas ir svarbus JAV, pavojingas dėl galimo dar didesnio susiskaldymo, priešiškumo Jungtinių Valstijų visuomenėje. Neramu tai, jog trys užtemimai aktyvuoja svarbius taškus NATO „gimimo“ brėžinyje – kol kas sunku pasakyti, ar tai reiškia pokyčius pačioje organizacijoje, ar karines provokacijas, kurioms bus privalu duoti atkirtį.

11988504_10206796530864770_5056048852669277830_n

Jupiteris Svarstyklių ženklu keliaus iki 2017 m. spalio 11 d. Svarstyklių ženklas (beje, nepalankus Saulei, ji Svarstyklių ženkle yra kritusi) yra vedybos ir skyrybos, derybos, sutartys ir tų sutarčių laužymas, ryški poliarizacija (kas mano draugai ir priešai, juoda ir balta), begalinis lygiaverčių, pagarbių santykių, socialinio teisingumo troškimas (kiekvienas tą teisingumą supranta savaip, iš čia kyla „draugai ir priešai“ ir daug neteisingumo). Jupiteris žymi mūsų įsitikinimus, mūsų pažiūras, tikėjimą, pasaulėžiūrą apskritai. Kai Jupiteris juda Svarstyklių ženklu, įsitikinimus neretai purto krizė, nes staiga, netikėtai gyvenimas ima ir priverčia suvokti, kad, o Dieve, kiti juk galvoja ne taip, kaip aš. Ir kiek daug tokių, kurie galvoja priešingai. O juk nemaniau. Gal jie teisūs, o ne aš? Tačiau Svarstyklės ne revoliucinis ženklas. Net atvirkščiai. Svarstyklių ženklas simbolizuoja visuotinai priimtas taisykles, nusistovėjusią tvarką visuomenėje, pagarbą tai tvarkai, harmoningą vyksmą. Įdomu, kad D. Trumpo Jupiteris Svarstyklėse, beje, R. Karbauskio taip pat. Jie „už teisingumą, už tvarką“. Jei ir reikia tam tikrų revoliucinių žingsnių, tai tik tam, kad tvarka, harmonija, pusiausvyra visuomenėje būtų atstatyta, kad taisyklės būtų teisingos. Nėra noro visuomenę keisti iš esmės. Tačiau ką reiškia „harmoninga visuomenė“, kas yra teisingas įstatymas? Manau, D. Trumpo ir R. Karbauskio atsakymai būtų labai nepanašūs. Spalio 11 d. Jupiteris pereis į Skorpioną ir kolektyvinės pasąmonės pažiūros vėl keisis – gal neužtenka vien tartis ir derėtis, gal reikia gilesnės transformacijos? Gal neužtenka pasodinti, gal reikia pasiųsti myriop?

Kaip ir 2016 m. gruodžio 23 – 30 d., taip ir 2017 – tų vasario 20 d.  – kovo 10 d., rugsėjo 24 d. – spalio 2 d. Jupiteris bus tikslioje opozicijoje Uranui. Viena vertus, lyg ir nieko baisaus. Jupiterio – Urano ciklas susijęs su žmonijos sąmoningumo augimu, su tikslingu horizontų plėtimu, su mokslo, technikos progreso galimybėmis, žmogaus evoliucijos skatinimu. Tai prometėjiškos maišto dvasios, individualaus ir kolektyvinio optimizmo ciklas. Vienas svarbiausių ciklų, prognozuojant finansų rinkų bangavimą. Tačiau, kai bendra situacija slogi, kokia yra dabar, šio ciklo negatyvi fazė (opozicija) gali iššaukti karinės įtampos augimą, panašų į tą, koks buvo pvz.: 1948 -ais (Berlyno blokada), 1962 – ais (Karibų krizė), 1975 – 1976 m. (Libano karas, Šaltojo karo paaštrėjimas, dėl Sovietų Sąjungos kišimosi į Afrikos valstybių politinius procesus). Ši Jupiterio ir Urano ciklo fazė pavojinga ir dėl gresiančių aviacijos (o ir apskritai technikos, ypač kompiuterių) nelaimių.

2017 m. kovo 25 d. – balandžio 8 d., o taip pat rugpjūčio 1 – 8 d. kartosis Jupiterio – Plutono ciklo įtampos fazė (paskutinį kartą buvo 2016 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje). Pastaraisiais metais nesvarbu įtampos ar harmonijos fazė, Jupiteris ir Plutonas yra baisu, nes tai terorizmas. Tik, jei Jupiteriui ir Plutonui sudarant harmoningą aspektą, pvz.: 2015 m. spalį, teroristiniai aktai (pvz.: Bataklanas Paryžiuje) vyko labai sklandžiai, toks įspūdis, kad niekas jiems net nebandė trukdyti, kad bet kokie bandymai patyrė visišką fiasko, tai įtampos aspektas žymi ne tik atkaklias teroristinių pajėgų pastangas, bet ir ryžtingą priešinimąsi. Teroro aktai vis tiek įvyksta (viskam kelio užkirsti neįmanoma), bet jie labiau iškrypusiai išradingi (pvz.: gaisrai Izraelyje), be galo sunkiai pažabojami (vienas sunkvežimis, vienas teroristas). Svarbu pažymėti, kad ryškūs teroro aktai nuo tikslaus Jupiterio ir Plutono aspekto susidarymo pabaigos įvyksta praėjus vidutiniškai dviems savaitėms. Bet kokiu atveju, kitų metų balandis, rugpjūtis – pavojingi dėl išaugusios terorizmo grėsmės.

Saturnas, kuris beveik visus metus išbus Šaulyje (gruodžio 21 d. pereina į Ožiaragį), jau sudaro (2016 m. gruodžio 15 d. – 2017 m. sausio 3 d.) ir dar sudarys harmoningą trino aspektą su Uranu Avine 2017 m. gegužės 10 – 30 d., lapkričio 5 – 20 d. Saturno – Urano ciklas tai dešiniosios pažiūros, ypač konservatyvūs – autoritariniai procesai, „kapitalistinė santvarka“, sunkioji, karinė pramonė. Tai JAV dominavimas, o taip pat Izraelio valstybė. Genialios idėjos paverstos praktika. Kai Saturnas ir Uranas sudaro palankų aspektą, galima tikėtis šiokio tokio ekonominio atsigavimo, tarptautinės įtampos palengvėjimo (sutartys (taikos), derybos ir t.t.). Tačiau aspektas neapsaugo nuo karinės intervencijos, pvz.: 2003 m. kilo Irako karas (JAV dominavimas), o 1912 – 1913 m. pasaulis labai sparčiai ginklavosi (karinės pramonės klestėjimas), nes jau buvo aišku, kad „kažkas bus“.

Rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje susidaro dar vienas palankus JAV, o taip pat Europos Sąjungai, aspektas. Jei maždaug tuo metu vyks rinkimai Vokietijoje, galima tikėtis, kad A. Merkel išlaikys status quo.

Jau 2017 m. gegužę, birželį imsime justi Urano – Neptūno semikvadratą. Nedetalizuojant – tai nepalankus, nerimą dėl augančios įtampos, tarptautinių santykių krizės, keliantis aspektas. Vyksta maždaug kas keturiasdešimt metų. Praėjusį kartą tokiu metu kilo Jom Kipuro karas, o tarp Vašingtono ir Maskvos tvyrojo baisi įtampa.

Apskritai kiti metai, ko gero, įsimins ne vien dėl politinio šaršalo. Trijų ciklų, kuriuose dalyvauja Uranas, fazės ir Ketu Vandenyje sufleruoja, kad dar viena svarbi tema ateinančiais bus aviacija, kosmosas, internetas. Viena vertus, laikas palankus naujus išradimus pritaikyti praktiškai, įgyvendinti, bet neramu dėl didelės nelaimių, katastrofų tikimybės.

Politinėje astrologijoje visada vyrauja pesimizmas, nes kalbame apie kolektyvinę pasąmonę, apie minią, mases. Čia daug fatalizmo. Kitaip ir negali būti – ar dažnai matėte, jog begalinis žmonių srautas elgtųsi sąmoningai? Tačiau atskiro žmogaus gyvenime kitaip. Jam lengviau keistis, prisitaikyti, kelti savo sąmoningumą, valdyti savo žvaigždes, o ne būti jų valdomam. Štai tokiam požiūriui, mąstymui – „aš – ne masės dalis, ne jos įkaitas, aš atskiras, sąmoningai savo gyvenimą kuriantis individas“ – ateinantys metai (ypač nuo gegužės mėnesio) labai palankūs.

Su šventėmis! Tegu žvaigždės jums paklūsta!

 

*Polis Eliuaras apie 2016 – ųjų šv. Kalėdas Lietuvoje.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

Laiko ženklai

Pralošė visi, kuriuos ir minėjome, narpliodami rugsėjo užtemimus. Rinkimus skausmingai prapylė A. Butkevičius ir H. Clinton, laimėjo pralaimėjo G. Landsbergis ir V. Putinas, didelėje nežinomybėje atsidūrė D. Grybauskaitė ir R. T. Erdoganas*. Jau šiandien mažai abejonių kelia tai, kas dar prieš kelis metus atrodė lyg pajuokos vertas astrologų marazmas – iki 2020 – 2021 m. įtampa pasaulyje tik grėsmingai augs, mums pažįstamas ir įprastas gyvenimas byrės į šipulius (Jungtinėse Valstijose taip pat), o po to permainos, radikalūs pokyčiai, naujos pasaulio tvarkos kūrimas.

Tiesą sakant, šį kartą pasaulio permainos neaplenks ir mūsų, nors dar taip neseniai atrodė, kad viskas, kas dedasi, tai dedasi ne pas mus, o už devynių jūrų marių, už septynių miškų ir penkių girių, tolimose karalystėse.

Jau š. m. vasarį, nagrinėjant astrologinius brėžinius, tapo visiškai aišku, kad Lietuvoje 2016 – 2017 m. keisis politinė kryptis. Pokytis nejuokingas – panašų išgyvenome 1997 – 1998 m., kai komunistinę – nomenklatūrinę praeitį pakeitė vakarietiškų vertybių, aukštos amerikietiškos kultūros Prezidentas. Tačiau, jei žvelgdami iš dabarties perspektyvos galime drąsiai teigti, jog tuometinis pokytis neabejotinai buvo teigiamas, šiandien tokio tikrumo ir aiškumo dėl naujosios valdžios krypties nėra, vilties ir tikėjimo mažiau, jei jo iš viso likę.

Viena, ką pakankamai tvirtai galima pasakyti – šiuos Seimo rinkimus laimėjusi jėga nėra tik eilinis populizmas, toks, prie kokio jau įpratome, kuris ateina kaskart trankiai lyg pučiamųjų orkestras, lyg triūbos varinės, ir praeina kaip nykus šešėlis, išnyksta kaip pėdos smėly. Šį kartą arba naujoji jėga pati nuveiks, ką užsibrėžė ir tikrai atneš neaišku, geras ar blogas, bet tikrai aišku, kad juntamas ir reikšmingas permainas, arba geopolitinė padėtis įkais iki tokio raudonumo, jog šiai politinei jėgai teks našta ir atsakomybė vesti Lietuvą permainų laikais ir tokiu būdu tapti išskirtine. Gali būti ir viskas kartu.

Lapkričio antroje dekadoje trys planetos keičia ženklus – Venera pereina į Ožiaragį (lapkričio 11 d.), Marsas į Vandenį (lapkričio 9 d.), Merkurijus į Šaulį (lapkričio 11 d.). Keičiasi bendra atmosfera, keičiasi nuotaikos. Esant tokiai padėčiai, Ramūnas Karbauskis – kaip žuvis vandeny. Marsas Vandenyje, Merkurijus Šaulyje – tokiu metu kalbame apie idėjas, apie vertybes, apie aukščiausius tikslus ir kaip racionaliai jų siekti, apie laisvę ir naujoves. Na ir kas, kad gerais norais kelias dažnai grįstas į kraštutinumą, į revoliuciją, maištą, į atsainumą detalėms vardan bendro, plataus ir gražaus vaizdo,  nepakantumą bet kokiems apribojimams, kurie trukdo laisvai įgyvendinti naujus sumanymus, į demagogiją pačiame bjauriausiame pavidale.

Pirmas rimtesnis skandalas, konfliktas ar krizė mūsų politinėje padangėje turėtų kilti š. m. gruodžio vidury – pirmoje 2017 m. sausio pusėje. Apskritai brėžiniuose matosi, jog Lietuvoje nerami pati šių metų pabaiga ir kitų pradžia. Be abejo, tai ne politinių neramumų, o galbūt didesnio nei įprasta kiekio nelaimių ženklas per šventes. Žmonės gers lyg paskutinį kartą.

Šiuo metu formuojasi labai svarbi dangaus konfigūracija (jos maksimumas lapkričio 14 – 24 d.), Neptūno ir pietinio Mėnulio mazgo jungtis Žuvyse. Mūsų kraštui šis dangaus ženklas be galo reikšmingas – valstybės gimimo brėžinyje jungiasi su Imum Coeli, tašku, kuris žymi vienijantį tautos pagrindą, idėjas ir bendrą patirtį, dėl kurios nėra ginčų tarp skirtingo išsilavinimo ir pažiūrų žmonių. Kas tas mus lietuvius vienijantis pagrindas? Ar tai laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna, ar tai pati mūsų valstybės idėja? Dar nesame patyrę tokios konfigūracijos poveikio, o ir iki kito karto teks laukti šimtmečius. Nėra kaip istoriškai patikrinti, ką gi jis reiškia. Teoriškai pietinis Mėnulio mazgas žymi praeitį – tai, kas buvo pačia plačiausia prasme, patirtis, kurią, kaip kolektyvinis vienetas, įgijome per ilgus šimtmečius. Trumpiau tariant, karma – kad ir ką tas žodis reikštų. Neptūnas simbolizuoja aukščiausius dvasinius pasiekimus ir didžiausią paklydimą. Neptūnas susijęs su religija, su socializmu, humanizmu, utopija. Neptūnas yra viltis, o taip pat ir iškreiptas realybės suvokimas – savanoriškas savęs apgaudinėjimas, svaiginimasis (narkotikais, alkoholiu, toksiškomis idėjomis). Atsargiai sakyčiau, kad minėta konfigūracija galėtų reikšti rimtą valdžios bandymą (galbūt visiškai utopinį) šiais ar kitais metais iš naujo sukurti tautą vienijančią ir viltį teikiančią idėją, pasitelkus praeitį arba praeities iliuziją, mitą, tiesti kelią į ateitį. Kad ir kaip ten būtų, kai Neptūnas jungiasi su Imum Coeli – didėja nerimas, baimė dėl valstybės saugumo (kad pasikartos tai, kas jau kadaise buvo), daugėja sumaišties. Tiesą sakant, Neptūnas, kuris simbolizuoja ir išnykimą, išsisklaidymą, gali byloti, jog septinmyliais žingsniais nyksta tai, kas mus iki šiol vienijo (juokas juokais, bet tikrai neramu dėl Gedimino kalno).

Lapkritį ir pirmoje gruodžio pusėje formuojasi dar vienas svarbus, nors mums galbūt mažiau, ženklas – Jupiterio ir Plutono kvadratūra. Šita kvadratūra 2017 – tais formuosis dar du kartus (kovą – balandžio viduryje, liepos pabaigoje – rugpjūčio viduryje), todėl akivaizdu, jog tai reikšminga laikmečio sudedamoji. Pagal Jupiterio ir Plutono ciklą galima bandyti prognozuoti tarptautinio terorizmo pokyčius, plutokratijos stiprėjimą ar silpnėjimą, apskritai kažkokios (dvasinės, fizinės, materialios, intelektualinės) jėgos pokyčius, jis labai svarbus finansų astrologijoje. Šiais neramiais laikais net ir teigiami Jupiterio – Plutono aspektai yra pavojingi. Pvz.: praėjusiais ir šiais metais kelis kartus kartojosi palankiausias iš jų – trinas. Regis, dėl ko nerimauti, jei tai gera konfigūracija? Tačiau, praėjus savaitei ar dviems po to gerojo aspekto susiformavimo, sulaukdavome didelio teroristinio išpuolio. Geras jis buvo konkrečiai teroristams – niekas nesugebėjo jiems sukliudyti, jie galėjo planuoti, ruoštis ir įvykdyti, ką sumanę. Dabar formuojasi įtampos aspektas. Vadinasi, ir vėl yra grėsmė, kad kažkur kažką apsės mintis nuveikti ką nors didaus ir tokiu būdu pakilti į dangų. O gal būsime nuožmios kovos prieš valdžią ar dėl valdžios liudininkai, pvz.: 1934 – tais Jupiterio – Plutono kvadratūros metu Vokietijoje įvyko Ilgųjų peilių naktis, tais pačiais metais J. Stalinas inspiravo S. Kirovo nužudymą ir tai buvo Didžiojo valymo pradžia.

Pradedant supermėnuliu, kuris šią lapkričio 14 d. bus Jautyje ir vers mus kolektyviai dar kartą svarstyti, kas yra mūsų valstybės priešai, o kas draugai, ir baigiant 2017 – tųjų vasario viduriu, formuosis dar viena (bet teigiama) konfigūracija – Jupiterio ir Saturno sekstilis. Jupiterio ir Saturno ciklas, ko gero, labiausiai mitais apipintas ir literatūroje bei kino mene išaukštintas. Tikima, kad būtent pagal šitą ciklą jau daugiau nei tūkstantį metų tiksliausiai galima prognozuoti svarbiausius Vakarų civilizacijos politinius posūkius.

Bet koks ciklas, kaip žinia, prasideda konjukcija – stipriausia, svarbiausia ir visam ciklui toną duodančia konfigūracija. Iš esmės, norėdami giliau suvokti, kas dabar dėsis, turėtumėm atsigręžti į 2000 – tuosius, į tų metų gegužę, kai Jupiteris ir Saturnas susijungė Jaučio ženkle, tame pačiame laipsnyje, kuriame už keturių dienų šiais metais patekės superpilnatis. 2000 – taisiais JAV vyko prezidento rinkimų kampanija, kurią kaip žinia laimėjo respublikonai, G.W. Bushas poste pakeitė B. Clintoną. Dabar respublikonams JAV, o taip pat ir Europos Sąjungai, kuriai Jupiterio ir Saturno santykiai visada reikšmingi, atsiveria maždaug tris mėnesius truksiantis laiko tarpas, paskutinė galimybė iki 2021 m., iki kitos JU – SA konjukcijos, diplomatiniu keliu suvaldyti situaciją, kuri užvirė (žvelkim giliau) ne dabar, o tolimais 2000 – taisiais.

 

 

*Gink Dieve, ne kokiu nors vertybiniu pagrindu sugretinti šie politikai! „Poravimas“ yra astrologinis – V. Putino ir G. Landsbergio Mėnulis yra Dvyniuose (kaip ir milijonų nė vienam iš jų nepritariančių žmonių), R.T. Erdoganas ir D. Grybauskaitė – Žuvys, A. Butkevičiaus ir H. Clinton Saulė Skorpione, Mėnulis Žuvų ženkle.

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

 

NASA sako netiesą arba mokslo ir astrologijos konflikto ištakos

Paukščiai nespėjo išskristi į šiltus kraštus, žolės šalna dar nepakando ir apie Kalėdas kalbėti vis dar anksti, bet, kur buvę kur nebuvę, NASA mokslininkai ir vėl (lyg pirmą kartą, lyg paskutinis būtų taip seniai) paskelbė gerąją naujieną. „Jūsų Zodiako ženklas pasislinko“, „Žemės svyravimai keičia Zodiako ženklų datas“, „NASA atnaujino Zodiako ženklų datas pirmą kartą per du tūkstančius metų“, „Tryliktas Zodiako ženklas“. Tokios ir panašios straipsnių antraštės pasipylė po šių metų rugsėjo 21 d. užsienio spaudoje, malonumą gaudė net BBC. Paskutinį kartą  NASA šią pasislinkusių Zodiako ženklų naujieną lyg kaulą šunims buvo numetusi mokslo populiarintojams 2011 – tais. Na,  štai dabar ir vėl. Sureagavo, tiesa,  tingiai vėluodami, ir mūsų lietuviškieji delfiai.

Ir štai, astrologų bendruomenėje aistros verda jau geras dvi savaites, nes kiek gi galima?! Nėra jokio Gyvatnešio astrologijoje, nesąmonė tie jūsų pasislinkimai ir atnaujinimai! Juk praėjusį kartą tiek aiškinome, ar jūs kurti, ar jūs akli, ar jūs idiotai, kad ir vėl tą patį kartojat?

Precesija neturi įtakos Zodiako ženklams jau vien dėl to, kad astrologinis ir astronominis Zodiakas nėra vienas ir tas pats. Nebuvo tas pats prieš du tūkstančius metų, nėra dabar, nebus ir ateity. Apskritai egzistuoja trys zodiakai – ekliptikos žvaigždynų, tropinis ir siderinis.  Vakarų astrologijoje naudojamas tropinis zodiakas yra ekliptikos (metinio regimojo Saulės kelio) padalijimas į dvylika dalių (kuriems duoti žvaigždynų pavadinimai) po trisdešimt laipsnių. Jis beveik sutampa, bet net prieš du tūkstančius metų tiksliai nesutapo su regimųjų žvaigždynų padėtimi. Jame nėra Gyvatnešio ženklo, nes tai matematinė abstrakcija, o ne griežtai išmatuotas ekliptikos žvaigždynų atkartojimas – svarbiausias joje yra skaičius dvylika, 360 laipsnių padalijimas po trisdešimt laipsnių, ne žvaigždynų pavadinimai, ne detali žvaigždynų padėtis. Nors, įdėmiau panagrinėjus, galima pastebėti, jog Skorpiono simbolyje tarp kitų ženklų yra užkoduota ir gyvatė bei erelis – aiški užuomina į gyvatnešį.

Siderinis zodiakas (plačiai naudojamas indiškojoje astrologijoje) nuo tropinio skiriasi tuo, jog jame ženklai nustatomi pagal taip vadinamas fiksuotas, nejudrias žvaigždes (fiksuotomis žvaigždėmis astrologijoje vadinamos žvaigždės, kurių padėčiai, istoriškai taip jau susiklosčius, skiriamas didelis dėmesys, pvz.: Regulas, Spika, Aldebaranas, Antaris, Algolis, Sirijus ir daugybė kitų). Štai jis tikrai priklauso nuo precesijos (skirtumas šiuo metu apie 23 laipsnius). O tropinio zodiako atskaitos taškas yra pavasario lygiadienio padėtis šiaurės pusrutulyje, t. y. tropiniame zodiake svarbus tik Saulės ir Žemės santykis, metų laikai, nieko daugiau. Patvirtintas ir nekoreguojamas šis zodiakas yra nuo V a. pr. m. e., nuo tada, kai gimė natalinė astrologija. Tačiau Zodiako ženklų savybės, daugmaž tokios, kokias mes jas žinome šiandien (ugnies, žemės, oro, vandens ženklai, tų ženklų valdytojai, pvz.: Saulė valdo Liūto ženklą, Marsas Avino, o taip pat Skorpiono ir t.t.), visa jų simbolika galutinai įsigalėjo tik pirmame mūsų eros amžiuje, o gal ir dar kiek vėliau. Tiksliai žinoma, kad astrologas Hiparchas (II a. pr. m. e.) jau naudojo tropinį zodiaką. Beje, ir precesijos mechanizmą jis taip pat puikiai išmanė.

Labai svarbu skirti (ką jie ten NASA rūko, kad neskiria?), netapatinti regimųjų žvaigždynų ir Zodiako ženklų, jų savybių. Tai niekada nebuvo tas pats. Jei kompiuterį pavadinsime „Obuoliu“, jis nuo to obuoliu netaps.

Ekliptikos žvaigždynų zodiakas (tiksli regimoji žvaigždynų padėtis), kurį ir turėjo omeny NASA, niekaip ir niekur astrologijoje (nei indiškojoje, nei Vakarų) nėra taikomas. 1930 – tais Eugene Delporte koregavo dangaus sferos žvaigždynų kontūrus ir šiandien šiuolaikiniame žvaigždėlapyje yra 88 žvaigždynai.  Trylika iš jų yra ekliptikos žvaigždynai (sutampa su regimojo Saulės kelio aplink Žemę projekcija) – vieni jų užima mažiau, kiti daugiau nei trisdešimt laipsnių.

Šimtmečiai lekia, bet dėmesys astrologijai neblėsta. Nerimsta žmonės iš mokslo pasaulio periodiškai ir kaskart naiviai bandydami diskredituoti, atverti akis, nušviesti „viduramžių tamsą“. Šis Šekspyro laikų teatrališkas žaidimas – išjuok astrologą – tęsiasi jau daugiau nei keturis šimtus metų ir visi jame dalyvaujantys gerai žino, kaip reaguoti: kada ir ką nuleisti negirdomis, nematyti, o kada aistringai piktintis, įsižeisti.

Bet vis dėlto, kodėl egzistuoja tokia arši mokslo (tokio, kokį mes jį tradiciškai suprantame) ir astrologijos priešprieša? Kur glūdi jos šaknys?

Ko gero, reikia kalbėti ne apie įrodymus, neįrodymus, norą įrodyti ar neįrodyti, o apie filosofinį pamatą, apie tas idėjas, kuriomis priešingoje stovykloje įtikėta mirtinai. Štai kad ir fizikoje – du Visatoje esantys objektai negali veikti vienas kito, nebent jie: a) susiduria; b) sąveikauja gerai žinomų, nustatytų jėgų rinkinio pagalba. Tas jėgų rinkinys galbūt, metams bėgant ir naujoms teorijoms gimstant, gali šiek tiek kisti, bet esmės tai nekeičia – konservatyvaus mokslo pasaulyje tikima, kad du objektai negali veikti vienas kito per atstumą, nebent tame procese dalyvautų kokia nors jėga. Šita nuostata, šis tikėjimas kilo XVII a. Kalbame būtent apie tikėjimą, nes minėta nuostata nebuvo įrodyta, ji ir negali būti įrodyta. Tačiau gražiai skamba, daugumai ideologiškai priimtina – štai jums „objektyvus ir nešališkas, įrodytais faktais grįstas“ mokslas!

Brendant gilyn gali kilti natūralus klausimas, o kodėl astrologija nebetilpo Apšvietos laikų mokslo ideologijos rėmuose? Kodėl ta ideologija, tas pasaulio vaizdas, kurį mokslo institucijos mums teigia esant teisingą, yra toks, o ne kitoks?

Štai čia, ko gero, teisūs tie astrologai, kurie teigia, kad šiuolaikinės vyraujančios mokslo pasaulėžiūros, scientizmo užuomazgų reikia ieškoti Antikoje, o būtent – Platono ir Aristotelio filosofijoje.

Turbūt visi mokykloje esame girdėję apie Platono idėjų teoriją. Kas suprato, kas nesuprato, bet labai supaprastinta, suprimityvinta, mokyklinė esmė būtų tokia – kažkur, kažkokioje Visybės vietoje, laipsnyje, lygyje yra idealus medis. Visi kiti medžiai tėra tik nevykęs, netobulas, grubus jo atkartojimas. Medis fizinėje Visatoje yra materijoje išsireiškusio „medžio“ forma.

Jei arčiau teisybės, tai reikėtų kalbėti abstrakčiau, reikėtų pradėti nuo pačios paprasčiausios Platono idealios formos – Tapati ir Skirtinga, kitaip tariant, aš pats ir kitas, nenutrūkstamumas ir riba, ir t.t. Tai skirtingi tos pačios formos aspektai. Visa, kas egzistuoja, egzistuoja todėl, kad kažkur yra, o kažkur nėra. Jei visa egzistuotų visur vienu ir tuo pačiu metu, tai tos egzistencijos nebūtų, ji pranyktų, nes egzistencija įsitvirtina per tai, kas ji yra, o kas nėra, kur ji yra, o kur jos nėra.

Platono idėjos (žodžiai forma arba idėja čia tėra tik prastas vertalas, iš tiesų šią Platono sąvoką, ko gero (?), reiktų suvokti kaip „matyti aiškiu, tobulu, juslėmis neužgožtu protu“, t. y. forma arba idėja iš tiesų reiškia esmę gryniausiu žodžio pavidalu) egzistuoja nepriklausomai ir anksčiau už jų išraišką materijoje. Štai šitam teiginiui karštai prieštaravo Aristotelis, kurio manymu idėja (arba esmė) egzistuoja tik kartu su materialia išraiška, t. y. idealus medis yra tik tokiu atveju, jei yra ir materialūs medžiai. Nėra idealaus medžio, jei nėra medžių, nėra objekto, dalyko esmės, jei tas objektas neegzistuoja materijoje, kokiame nors materijos būvyje.

Tai štai dabar žiūrėkit, kas pamažu išsirutuliojo iš šio, iš pirmo žvilgsnio niekaip nei su astrologija, nei su NASA nesusijusio, dviejų filosofų ginčo.

Maždaug tarp Šv. Augustino ir Tomo Akviniečio (na, labai apytiksliai), Vakarų civilizacijos minties evoliucijoje įvyko keistas lūžis. Iš esmės tas lūžis buvo pozityvizmo, mechaninio materializmo užuomina, pagimdė paradigmą, kurioje siela ir dvasia yra labiau fantazija nei realybė, o gyvenimas ir sąmonė yra „tikiu tuo, ką matau“, paviršiniai reiškiniai. Dėl šio lūžio fizikams dar ir šiandien nekyla abejonių, kad du objektai Visatoje turi arba trenktis vienas į kitą, arba veikti vienas kitą per atstumą jėgomis, kurios jiems žinomos, nes kitaip būti negali, ir nereikia čia jokių įrodymų.

Neaišku, kodėl taip nutiko. Bet faktas, kad Aristotelio veikalai buvo perskaityti ir suvokti labai keistai. Jei Platonas teigė, kad idėjos, esmės (arba eidos) gali ir tam tikra prasme egzistuoja savaime, o Aristotelis jam prieštaravo, sakydamas, kad jos esą būna tik kartu su manifestacija materijoje, tai XII – XIII a. jau manyta (tvirtai manyta), kad Aristotelis manė, jog idėjos, esmės gali egzistuoti tik prote, o kas prote, tas netikra, tikra (reali) yra tik regimybė.

Maždaug tuo pačiu metu, kai vyko tie keisti teksto suvokimai, Aristotelis tampa Vakarų civilizacijos primarijus tarp filosofų. Jo žodis (tiksliau, viduramžių skaitytojų iškraipytas neva jo žodis) darosi svarbesnis, labiau girdimas nei kitų filosofų, į jį atsižvelgiama. Viduramžiškasis Aristotelis virsta Autoritetu, lieka tokiu Apšvietos laikais, o ir šiandien taip pat.

Autentiškas Aristotelis, pvz.: jo priežasčių teorija, yra astrologijos filosofijos pamatas. Tačiau viduramžiškojo, iškraipyto Aristotelio lauke (ant kurio stovi konservatyvaus mokslo ideologiniai pamatai) vietos astrologijai nėra.

Štai šia meilės daina mūšio lauke šį kartą ir baigiu.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

 

Rugsėjo užtemimai ir kiti laiko ženklai

„Bet štai ir vėl viską apgobia tamsa – o kad ji būtų dar juodesnė! Ir tegul, – taip ir veržiasi iš mūsų širdžių šūksnis, – ji būna juodut juodutėlė, kad mes nieko negalėtume įžiūrėti per jos tamsybę! O kad galėtume šioje mūsų darbo vietoje paimti plunksną ir parašyti – Pabaiga!… Deja, deja, Teisingumas, Nuoširdumas ir Sąžiningumas, griežtieji dievai, saugantys biografo rašalinę, sušunka: „Ne!“ Priglaudę prie lūpų sidabro trimitus, jie visu garsu reikalauja – sakyti tiesą! Ir dar sykį sušunka – sakyti tiesą! Ir trečią kartą išvien nugriaudėja – sakyti tiesą, nieko kito, išskyrus tiesą!

(Virginia Woolf “Orlandas”, Vilnius, Alma Littera, 2005, p. 91)

Kuo arčiau rugsėjo 1 – osios,  tuo daugiau šurmulio. Ne, ne naujas kuprines turiu omeny, ne pratybų sąsiuvinius ar spalvotus pieštukus. Ne atviraširdį pirmokų džiaugsmą ir nepakeliamą dešimtokų liūdesį. Ne melancholiškus atodūsius rūpesčių apkrautomis dienomis, kad štai ir vėl vasara baigėsi. Įprastą gyvenimo tėkmę šiais metais Mokslo ir žinių dieną praturtins žiedinis Saulės užtemimas. Kiek vėliau, rugsėjo 16 – tąją, pritems ir Mėnulis.

Šito Saulės užtemimo, kuris įvyks Mergelės ženkle mes nematysime. Stebėti jį bus galima Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose, Madagaskare. O štai pusšešėlinis Mėnulio užtemimas Žuvyse bus matomas beveik visur – Afrikoje, Australijoje, Azijoje, Europoje, net Rio de Žaneire. Tik Vašingtono nelies.

Dar iki užtemstant šviesuliams, rugpjūčio 22 d. Marsas baigia savo šešėlinį periodą, t.y. grįžta į tą patį devintą Šaulio laipsnį, nuo kurio balandžio 17 d. ėmė judėti atatupstas. Šaulio ženklas simbolizuoja tiesą. Kas yra tiesa? Aš turiu savo tiesą, jūs – savo. Žali žmogeliukai eina ideologijos vedini, o raudonasis pusmėnulis – religijos, religinės tiesos simbolis. Beatodairiškas, agresyvus tikėjimas savo tiesa yra fanatizmas. Marsas Šaulyje, jungtyje su Antario žvaigžde ir tame pačiame laipsnyje šiuo metu esančiu Saturnu, politinėje arenoje nežada nieko gero ir verčia nevynioti žodžių į vatą: rugpjūčio pabaiga, rugsėjo pradžia – pavojingas, įtemptas, karinės grėsmės laikas. Ne metas kompromisams. Taikos – diplomatinių susitarimų, atsisveikinimo su ginklais – galimybės sulauksime tik rugsėjo pabaigoje, o dabar reikia laikytis tvirtai ir būti sveiko proto, kitaip priešo tiesa (jei ji fanatiška) suvalgys. Įsivaizduokite Šaulio simbolį kentaurą – pusiau žirgą, pusiau žmogų, rankose laikantį lanką ir strėlę – ir bus aišku, kokios kolektyvinės nuotaikos šiuo metu ritasi per pasaulį. Kentauras labiau žmogus ar bestija? Šviesos ar užnuodytos „tiesos“ jo strėlė?

Marsas, Saturnas Šaulyje, Saulės užtemimas Mergelėje ir Mėnulio Žuvyse verčia prisiminti lotynų kalbos žodį mūtābilis. Šaulys, Žuvys, Mergelė ir Dvyniai vadinami mutabiliais ženklais. Mutabilus reiškia permainingas, lankstus, nepastovus, kintantis. Astrologijoje mutabilus – gebantis prisitaikyti, trokštantis tarnauti (žmonėms, Tėvynei, aukštesniam tikslui). Tarnystė būna įvairi – didelėje organizacijoje tarnauja mažas sraigtelis, savo šaliai tarnauja admirolas ir prezidentas. Šį rudenį susidarys dar viena svarbi, nors ir labai miglotai astrologija nesidomintiems skambanti, mutabili dangaus ženklų konfigūracija – Neptūno ir Pietinio Mėnulio mazgo jungtis Žuvų ženkle (tiksli konjukcija lapkričio 17 d.). Todėl, kalbant apie vasaros pabaigą ir rudenį, svarbu suvokti, kad šitų laikų herojus – ne ryškus individualistas, o tas, kuris yra mažas didelio vieneto sraigtas, vienas iš daugelio, bendrai sutelktos, kilniam tikslui tarnaujančios, kolektyvinės jėgos dalis. Visi kiti, kurie ne herojai, ko gero, jau pajuto ir toliau jaus, kad gyvenimas tapo nebekontroliuojamas, kad įvykiai pasaulyje lyg galinga srovė, kuriai nepasipriešinsi, gali tik pasiduoti, kad neštų kartu su savimi. Stipriau nei bet kada jauti tą srovę, kuri buvo iki tavęs ir bus po tavęs, jauti būties iracionalumą.

Net tie, kurie myli savo darbą ir neturi didelių bėdų, vis dažniau jausis išsekę ir nualinti. Bet, vakare pasvajoję, kaip mielai paliktų šia vargo planetą, iš ryto kažkokiu stebuklingu būdu kelsis iš lovos ir gyvenimas tęsis toliau. Štai tokie laikai.

Mes tiek prisiklausėme, kad viskas priklauso nuo mūsų pačių, kad žmogus gali valdyti savo gyvenimą, nugalėti stichiją lyg jautį koridoje ir, kad tik toks – nugalėtojo – kelias yra Kelias, jog dabartis, kuri moko visai ko kito, gali rimtai trikdyti ir gąsdinti. Lengviau bus gyventi tiems, kurie pajus subtilią laikų žinią, tyliai šnabždančią: „būk dabartyje, nekovok su gamta, būk jos dalis“.

img_3724

Jei gimėte vasario pabaigoje – kovo pradžioje (kaip pvz.: D. Grybauskaitė ar R. T. Erdoganas), rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje, lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje ar gegužės pabaigoje – birželio pradžioje, tai jums artėjantys užtemimai bus reikšmingi. Bus svarbūs ir tuo atveju, jei jūsų gimimo brėžinyje Šaulio, Žuvų, Mergelės ar Dvynių ženklas kokiu nors būdu išskirtas, akcentuotas. Pvz.: A. Butkevičiaus, H. Klinton Mėnulis Žuvyse, G. Landsbergio, V. Putino – Dvyniuose. Užtemimai – proveržio, lemtingo posūkio laikas ir pozityvia, ir negatyvia prasme. Fatalizmo daugiau, mažiau laisvos valios.

Lietuvai rugsėjo užtemimai labai svarbūs, tačiau situacija tokia, kad iš brėžinių ne taip lengva išnarplioti, o kas gi konkrečiai bus. Be abejo, didelė valdžios konflikto, konfrontacijos tikimybė, kuri kraštutiniu atveju gresia svarbaus asmens atsistatydinimu ar atstatydinimu. Kaži, kaip tai bus susiję su tautos nuotaikomis, kurios, bent jau iki kitų metų vasario pradžios, bus smukusios į beviltiškumo žemumas? Tiesa, jei rugsėjį ir iki rinkimų tos ryškiai socialistinės nuotaikos turės tokį bejėgiškumo atspalvį – „viršuje galia ir pinigai, o mes tai ką…apačioje, skurde, mažutėliai, kentėdami nešame kryžių“ – tai spalį po truputį stiprės lengvos revoliucijos jausmas. Kita vertus, vėl daugės pagrįsto nerimo dėl Tėvynės saugumo.

Dar vienas reikšmingas laikmečio ženklas – rugsėjo 10 d. Jupiteris pereina į Svarstykles. Kai Jupiteris keliauja per Svarstyklių ženklą, kolektyvinė pasąmonė ima šauktis socialinio teisingumo, taikos, vis dažniau pasigirsta, kad „nereikia perlenkti lazdos“, „reikia išspręsti taip, kad visiems būtų gerai“, kyla noras „vertinti blaiviai, objektyviai“, „išklausyti abi puses“, su visais išsaugoti gerus santykius. Įdomu tai, kad 1992 m. ir 2004 m. vykusiuose Seimo rinkimuose, kai Jupiteris taip pat buvo Svarstyklėse, balsų daugumą laimėjo tie, kurie ėjo su kairiaisiais šūkiais (1992 m. LDDP, 2004 m. Darbo partija bei A. Brazausko ir A. Paulausko koalicija). Tiesa, tuomet nebuvo rinkimų rezultatus koreguoti galinčių užtemimų. Blogąja prasme, Jupiterio Svarstyklėse metu dažnai atsiranda pagunda išteisinti, demagogiškai nuplauti, išbalinti neteisingumą, įteisinti įstatymu tą, kas patiems naudinga, kad ir kokia ta nauda kitiems būtų neteisinga, žalojanti, skaldanti. Daug kalbų apie teisingumą ir kartu bet kokios neteisybės pateisinimas. Apskritai Jupiteris Svarstyklėse – teisininkų klestėjimo laikas.

Putinui, kuris gimė po Svarstyklių ženklu (Svarstyklėse ne tik jo Saulė, bet ir Saturnas, Merkurijus, Neptūnas), ko gero, kai kurie astrologai 2017 -aisiais žadės iš dangaus krentančią maną, paukščių pieną ir rožių žiedlapiais barstytą gyvenimą. Gal taip ir bus. Jupiteris – šlovės ir sėkmės (ypač politikams) simbolis. Bet kokią kainą už visa tai teks sumokėti? Štai, pvz.: amžinatilsį B. Nemcovo (taip pat Svarstyklės) nužudymo dieną Jupiteris jo brėžiniuose sudarė labai palankų aspektą su Saule. Kiti ženklai buvo baisūs, bet Jupiteris rodė, kad šlovė ir sėkmė garantuota. Ir tikrai – jei anksčiau ir buvo kritikos jo adresu, tai po mirties visi prisiminė tik tą, kas buvo gerai. Jis tapo režimo opozicijos simboliu, šventuoju kankiniu. Žmonės plūdo į jo laidotuves ir nuoširdžiai raudojo. V. Putinui 2015 m. vasario 27 – tąją taip pat nusišypsojo sėkmė (turinti savo kainą) – neliko dar vieno jo priešo.

Rugpjūčio 30 d. – rugsėjo 21 d. Merkurijus judės atatupstas ir tai dar vienas ženklas, kad rugsėjis bus sumaišties mėnuo. Puikus laikas introspekcijai, gilesnės prasmės ieškojimui, grįžimui prie seno, primiršto, praeities analizavimui, bet visiškai netinkamas svarbių sprendimų priėmimui, svarbiems susitarimams, nes tą, kas bus nuspręsta, vėliau vis tiek teks taisyti. Labai įdomu bus stebėti rinkiminę kampaniją – kai Merkurijus retrogradinis, daroma daug klaidų, o ir pažadai, net jei ir nuoširdžiai duoti, paprastai vėliau neįgyvendinami. Todėl, bent jau iki rugsėjo 21 d., nespręsiu už ką balsuoti. Lauksiu paskutinės minutės.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

Laiko ženklai

Peticiją dėl pakartotinio referendumo „maždaug prieš mėnesį“ sukūręs Brexit šalininkas nė baisiausiam sapne nesitikėjo, kad reikalai taip pasisuks, kad jo peticiją užgrobs priešai ir grūmos parašais lyg tomahaukais, ir tų parašų (tomahaukų) vis daugės, jau, žiūrėk, sako, virš trijų su puse milijono. O juk norėjo kaip geriau, nuoširdžiai norėjo ir kaip gudriai buvo sugalvojęs, kaip įžvalgiai aplenkęs laiką! Maršalo laipsnio verta strategija, ne kitaip! Šiandien peticijos kūrėjas pasikūkčiodamas šluostosi ašaras socialiniuose tinkluose, o priešai kikena ir skuba. Tiesą sakant, jų karštligiškas skubėjimas lygiai toks pat nedovanotinas, kaip ir minėto peticijos kūrėjo. Nori kaip geriau, bet kol Marsas vis dar retrogradinis, bet kokie skuboti (neišlaukti, neapgalvoti, neprisirpę, nesubrandinti) veiksmai – peticijos, atsistatydinimai, greiti situacijos sprendimai – vėliau vers graužti nagus.

Rytoj, birželio 29 d., nuo balandžio vidurio atbulai Žemės atžvilgiu keliavęs Marsas vėl ima judėti tiesiogiai. Įsivaizduokite ugnikalnį: žemės gelmėse kunkuliuojančią magmą ir tą akimirką, kai sumažėjus dujų slėgiui, jis ima ir prasiveržia, trykšdamas velniava, akmenimis ir pelenais. Nuo birželio 22 d. Marsas sustojo (regimasis planetos judėjimas sulėtėjo) ir iki rytdienos yra fazėje, kai niekam nebekyla abejonių, kad ugnikalnis jau veržiasi, jau spjaudo lava. Dar neaišku, ar ji užlies kaimą papėdėje. ar tik pusę kaimo, ar praeis pro šalį beveik nekliudžiusi, bet akivaizdu, kad nelaimė atėjo ir išvengti jos nebepavyks. Kol magma dar snaudė ugnikalnio gelmėje, ji buvo puiki atbulai judančio Marso iliustracija – energija yra, jos daug, bet ji kol kas tik kaupiasi ir tūno ramybės būsenoje, todėl retkarčiais net galėjo pasirodyti, kad nieko nevyksta, nieko ir neįvyks. Bet slėgis sumažėjo ir kalnas išspjovė – sulaukėme to, ko neramiai laukėme nuo pat kovo užtemimų: štai jums ir pavojus Europos Sąjungos status quo, štai ir tarptautinis ekonominis sukrėtimas.

Birželio 29 d. pradėjęs judėti tiesiogiai, Marsas įžengia į šešėlinę retrogradinio judėjimo proceso fazę ir išbus ten iki rugpjūčio 22 d., kai vėl pasieks 8 – tą Šaulio laipsnį, nuo kurio balandžio 17 d. ėmė ristis atbulas, vaizdžiai kalbant, nuo tada, kai magma ėmė kauptis ugnikalnyje. Birželio 29 – rugpjūčio 22 d. ugnikalnio veržimosi laikotarpis. Dažniausiai tie prasiveržimai žymi tiesiog aktyvumą, veiksmą, vėl užvirusį gyvenimą, bet taip pat (ne taip jau ir retai) pyktį ir frustraciją – negatyvią Marso simbolio pusę. Turint omeny pastarųjų dienų įvykius, atrodo, kad neigiamos energijos prikaupta pakankamai.

Iš istorijos žinome, kad nemažai ginkluoto konflikto situacijų ir karų kilo Marsui iš retrogradinės fazės perėjus į tiesioginę, šešėlinio periodo metu, pvz.:

  • Antras pasaulinis karas
  • Perl Harboras
  • Sueco kanalo krizė
  • Šešių dienų karas
  • 1991 m. sausio 13 – oji (tiesiogiai Jaučio ženkle esantis Marsas ėmė judėti sausio 2 d.)
  • Rugsėjo 11 d. atakos JAV

 

Tačiau visko, kas čia dedasi, vien Marsu nepaiškinsi. Nuo praėjusių metų rudens, o jau ypač stipriai – šį birželį kolektyviai išgyvename Saturno – Neptūno kvadratūrą. Jos poveikis dar nesibaigė, truks iki šių metų spalio. Nerimas, netikrumas, sumaištis ir abejonės. Nebeaišku, kas bus rytoj, bet ar išties aišku, kas buvo vakar? Ar neklaidžiojome iliuzijose, ar tuo, kuo tikėjome, buvo tikra, ar tik apgaulė? Saturnas simbolizuoja struktūrą, ribas, pamatus ir taisykles, atsakomybę ir pareigą, „realybę“, žemišką materiją, o Neptūno galioje visa tai sunaikinti, išsklaidant kaip dūmą, užpilant vandeniu. Saturnas yra forma, Neptūnas beformis. Saturnas kristalizuoja, Neptūnas laisvai teka, srovena, liejasi. Saturnas yra plyta rankoje, Neptūnas – neapčiuopiamas sapnas. Saturnas – viskas, kas praktiška. Neptūnas – idealai ir humanizmas. Galėčiau tęst, bet esmė, manau, aiški. Saturnas ir Neptūnas simbolizuoja priešybes ir štai, stojus įtampos aspektui tarp šių planetų, viena vertus, krizę patiria mūsų tikėjimas, pažiūros, idealizmas, kita vertus, tai, kas atrodė tvirta ir amžina, griūna, byra, sklaidosi.

Saturno – Neptūno ciklą astrologai linkę vadint „komunistiniu“, nes įtampos aspektai (kvadratūra, konjunkcija, opozicija) visada žymėjo reikšmingus pokyčius Tarybų Sąjungoje, o vėliau ir Rusijoje. Jau nėra abejonių, kad ciklas susijęs su Lenkija, taip pat ir Prancūzija. Jis „globoja“ socialdemokratus, protestuojančius prieš socialinę nelygybę, o taip pat ir nepriklausomybės kovas, yra kažkokiu būdu susijęs su epidemijomis bei naftos gavyba. Saturno – Neptūno įtampos aspektų metu didesnis stichinių nelaimių pavojus, nes naikinama, šluojama, nuplaunama (Neptūnas) tai, kas netvirtai pastatyta (Saturnas).

Kalbant apie Europos Sąjungos reikalus, panašu, kad vadovai turės galimybę sušvelninti krizę, rasti, tegu ir laikiną, sprendimą, susitarti – tam palankus laikas bus šį rudenį, spalio pabaigoje, lapkritį, gruodį (Jupiterio – Saturno sekstilis).

PREZIDENTĖ

Norėdami įžvelgti, kas laukia mūsų Lietuvoje, negalime pamiršti prezidentės brėžinių. Tuo labiau, kad beveik visi 2016 – ieji Daliai Grybauskaitei sudėtingi. Nors jokiu būdu negalime teigti, kad viskas, kas nutinka valstybės vadovui, aidu skamba valstybės gyvenime, bet, be abejo, ryšys yra.

2016 – ieji prezidentei yra dvasinio virsmo metai, o bet kokie pokyčiai dvasinėje plotmėje, kaip žinia, žmogui niekada nebūna lengvi. Plačiajai visuomenei iki šiol, ko gero, ne kaži ką iš to sudėtingumo pavyko pastebėti. Na, nevykusiai nusipirko žemės sklypą. Pardavė už tą pačią kainą. Na, kam nepasitaiko? Skaitė metinį pranešimą: visus barė, savęs – ne. Būtų stebuklas, jei ji kalbėtų kitaip.

O vis dėl to, nepaisant to, ką matome ar nematome, laikas sudėtingas. Įtampa vėl pradėjo augti jau dabar, birželio pabaigoje, augs ir liepą, kiek atslūgs rugpjūtį, o rugsėjį dar kartą grįš nauja jėga. Stresas, nepalankios aplinkybės, įvairios kliūtys ir sunkumai, iliuzijų žlugimas, nusivylimas pvz.: tais, kuriuos laikė autoritetais, konfliktai.

Nuo šių metų vasario – didesnis pavojus būti įtrauktai į užkulisines intrigas, būti apgautai. Krašutiniu atveju reikėjo ir vis dar reiktų (liepos antroje ir iki rugsėjo pirmos pusės) saugotis galimo šantažo, grasinimų, nepageidaujamos įtakos. O štai dvasinė savijauta – šokinėjanti nuo visiško pesimizmo, netikėjimo savo jėgomis, nusivylimo, dairymosi į praeitį (kokių klaidų būta?), beviltiškumo, skraidžiojimo fantazijose ir iliuzijose iki didelio pasitikėjimo, įkvėpimo, aukščiausio idealizmo, humanizmo – žymi psichologinę transformaciją, kartą gyvenime vykstantį pokytį, kuris, daugiau ar mažiau, suteikia žmogui galimybę atsikratyti iliuzijų, giliai suvokti kažką labai rimto, svarbaus ir naujo.

Visą vasarą (gal tik rugpjūtį kiek lengviau) ir iki spalio pradžios – būtų didelė klaida bandyti skubinti įvykius. Ir ne tik dėl to, kad fiziškai bus mažiau jėgų, trūks energijos. Šiuo metu reiktų stengtis išlaikyti status quo, kantriai, ramiai ir ištvermingai (žodis „ištvermingai“ Daliai Grybauskaitei labai tinka) daryti darbus, susitaikyti su tuo, kad opozicija bus arši, kad palaikymo, ko gero, bus mažiau, kad darbai vyks lėčiau nei norėtųsi.

LIETUVOJE

Kai vasarį rašiau, jog šie metai Lietuvoje primins 1997 – uosius, kai vyko prezidentinė rinkimų kampanija ir tauta, kaip kolektyvinis vienetas, pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo nusprendė pasukti kitu keliu, keisti valstybės kryptį, rinkti valstybės vadovą iš Vakarų, be komunistinės praeities ir sovietinio auklėjimo, man nebuvo labai jau aišku, į kokią pusę suksime šį kartą, per ateinančius Seimo rinkimus. Tik tada neabejojau, o dabar dar labiau neabejoju, jog tai bus posūkis. Ne perversmas, ne sąjūdis, ne drastiškas pokytis, bet gan reikšmingas posūkis – galbūt šioks toks apsivalymas, galbūt visai nauji vėjai. Ir tam nebūtina revoliucija žmonių galvose. Jei prisimintume 1997 – uosius metus, tai tuomet klostėsi įdomi situacija: iš pirmo žvilgsnio, labai jau tvirto tautos pasirinkimo lyg ir nebuvo. Iš šono žvelgiant, taip išėjo, lyg natūraliai susiklostė. A.M. Brazauskas lyg dėl šeimos ir asmeninio gyvenimo, lyg dėl būtinybės Lietuvai atsinaujinti, pats ėmė ir pasitraukė. O V. Adamkus laimėjo labai maža balsų persvara.

1997 – aisiais, kaip ir šiais metais, taip pat driokstelėjo kyšio skandalas. Tiesa, pinigai buvo menkesni. Kai praėjusių metų gruodį nagrinėjau šiuos metus Lietuvoje, gegužė man užkliuvo dėl akivaizdaus ženklo, kurį tuomet perskaičiau taip: „rinkiminės kampanijos vėliava nusidažys kraštutinės dešinės idėjų spalva“. Bet šiandien manęs nepalieka įtarimas, jog tas simbolis LR brėžinyje reiškė kur kas daugiau nei griausmingus A. Guogos pažadus statyti bažnyčią, visus patikrinti melo detektoriumi ir dar griausmingesnį trenksmą durimis, maunant iš partijos. Simbolis kalbėjo ne apie R. Karbauskio dešiniąsias svajas. Gal jis rodė kokius nors užkulisinius konservatorių žaidimus? Gal partijos vedlių drąsūs, korupciją smerkiantys, pareiškimai yra tik ledkalnio viršūnė?

Nors visi žinome, kad Lietuvoje liepos pabaiga – rugpjūčio pradžia yra beviltiškai nedarbingas laikotarpis, valstybės gimimo brėžiniuose randu vyriausybės krizės ar skandalo ženklų.

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

 

 

 

Apie retrogradinį Marsą

Balandžio 17 d. Marsas ėmė judėti reversu.

Marsas reversu juda rečiau nei kitos planetos, o ir tas judėjimas kiek kitoks. Apskritai retrogradinis Marsas – svarbus ir iškalbingas laiko ženklas, pilnai trunkantis maždaug šešis septynis mėnesius.

Retrogradinį arba atgalinį judėjimą galima suvokti dviem būdais. Galite įsivaizduoti, jog Saulės sistemą stebite iš šono, iš kažkokio taško kosmose – lyg kaimyno Jono kiemą iš savo namo palėpės per žiūronus. Regite Saulę ir aplink ją besisukančias planetas, bet jūsų dėmesį ypač prikausto dvi iš jų, Žemė ir Marsas. Žodžiu, negalite atplėšti akių nuo Saulės, Žemės ir Marso. Marsas nuo Saulės nutolęs labiau nei Žemė, jo orbita didesnė ir keliauja jis savo orbita lėčiau. Kad apsisuktų aplink Saulę, jam reikia maždaug dvigubai daugiau laiko nei Žemei. Kartais, apytiksliai kas dvejus metus, greitoji Žemė ir lėtasis Marsas, judėdami savo orbitomis, priartėja vienas prie kito, akimirką Žemė atsiduria tiksliai tarp Marso ir Saulės (tuo metu atstumas tarp planetų būna mažiausias), toks įspūdis, kad galėtum brėžti tiesią liniją Saulė – Žemė – Marsas, bet tik akimirką, nes Žemė skuodžia savo orbita tolyn, aplenkdama ir palikdama Marsą vilktis iš paskos. Bent jau taip atrodo stebint Saulės sistemą iš kažkokio taško kosmose, aiškiai lyg kaimyno Jono kiemą iš savo namo palėpės.

O štai dabar įsivaizduokite save Žemėje giedrą ir žvaigždėtą naktį. Įsivaizduokite, jog stebite dangų kasnakt. Matote, kaip Marsas slenka iš vakarų į rytus, per parą pajudėdamas daugiau nei po pusę laipsnio. Bet štai kovo mėnesį jis labai sulėtėjo, o balandžio pradžioje, toks įspūdis, kad visai sustojo. Ryškus, didelis, gerokai didesnis nei įprastai ir stovi vietoje. Ką simbolizuoja Marsas astrologijoje? Be visų kitų reikšmių, skaldančią jėgą (pagal „skaldyk ir valdyk“), karą, smurtą, karštį. Marsas yra ginklas, jis gali būti ypač pavojingas, bet taip pat reiškia drąsą ir bet kokiam veiksmui būtiną valią. Balandžio 17 d. planeta vėžlio žingsniu žengė žingsnį atgal, t.y. pradėjo judėti iš rytų į vakarus. Saulės sistemos stebėtojas, patogiai įsitaisęs kažkokiame kosmoso taške, balandžio 17 d. pamatė, jog Žemė aplenkė Marsą ir nudūmė pirmyn. Tuo tarpu, stebėtojas iš Žemės išvydo, jog Marsas pajudėjo atbulai, iš rytų į vakarus.

Abu akyli stebėtojai – ir iš Žemės, ir iš kosmoso – regi, jog Marsas retrogradinio proceso metu yra arčiausiai Žemės bei opozicijoje Saulei Žemės atžvilgiu. Iš kosmoso matyti tarp Saulės ir Marso įsiterpusi Žemė, o iš Žemės nesunku pastebėti, jog Saulė ir Marsas ypač nutolę vienas nuo kito. Tiksli Saulės ir Marso opozicija stoja retrogradinio judėjimo vidury, jo vidurio taške – šiais metais tai bus gegužės 22 d.

Atatupstas Marsas judės iki birželio 28 d. Kas dvejus metus retrogradinis Marsas paprastai būna vis sekančiame ženkle – štai 2014 m. Svarstyklėse (kaip tik tuo metu po Svarstyklių ženklu gimęs V. Putinas aneksavo Krymą), 2012 metais Mergelėje („Arabų pavasaris“ Jemene, paaštrėjusi įtampa dėl Irano). Tačiau Marsas, skirtingai nei pvz.: Venera, atatupstas juda labai netvarkingai, t.y. nors lyg ir „stengiasi“ sekti Zodiako ženklų tvarka, bet laipsniai būna vis kiti. Štai šį kartą jis pradėjo savo retrogradinį kelią aštuntajame Šaulio laipsnyje, o baigs dvidešimt trečiajame Skorpiono. Dėl tokios netvarkos, visi, kurių gimimo brėžiniuose yra retrogradinis Marsas Vandenio ženkle, galite jaustis išskirtiniais (pvz.: gimusieji 1971 m. liepos 11 d. – rugsėjo 8 d.), nes čia jis pats rečiausias. Dažniausiai atgaliniu būdu Marsas juda Mergelės, Liūto ir Vėžio ženklais.

Retrogradinis Marsas Šaulio ženkle paskutinį kartą buvo prieš 15 metų, 2001 – aisiais. Tačiau beveik tais pačiais Šaulio ir Skorpiono laipsniais kaip ir šiemet atatupstas jis keliavo prieš 79 metus, 1937 – aisiais.

Svarbu suvokti, kad retrogradinio Marso judėjimas astrologijoje skirstomas į dvi šešėlines ir tiesioginę fazes. Šiais metais pirmoji šešėlinė fazė prasidėjo vasario 18 d., kai Marsas buvo dvidešimt trečiame Skorpiono laipsnyje ir truko iki balandžio 17 d. – retrogradinio judėjimo pradžios. Antroji šešėlinė fazė prasidės, kai planeta vėl ims judėti tiesiogiai iš vakarų į rytus, būdama dvidešimt trečiame Skorpiono laipsnyje birželio 28 d., ir truks iki rugpjūčio 22 d., kai Marsas ir vėl bus 8̊ 53“ Šaulyje, t.y. tame pačiame taške, nuo kurio balandžio 17 d. pradėjo judėti atbulai. Žodžiu, Marso valdomais 2016 – aisiais šeši mėnesiai paženklinti jo retrogradiniu judėjimu. Maža to, rugpjūčio 22 d. antrąją šešėlinę fazę Marsas baigs jungtyje su Saturnu, kuris tuo metu bus tikslioje konjunkcijoje su Antario žvaigžde.

Apskritai atgalinis planetos judėjimas visada susijęs su Saule. Astrologiniame pasaulėvaizdyje, kuriame nėra vietos atsitiktinumui ir kiekvienas reiškinys turi prasmę, šis faktas vertas apmąstymo. Šiais metais retrogradinio Marso ir Saulės tiksli opozicija stos gegužės 22 d. Šaulio – Dvynių ašyje. Paskutinė konjunkcija buvo 2015 m. birželio 14 d. Dvyniuose. Yra apie ką pagalvot.

Kai planeta juda atbulai, reikia pagalvot ir apgalvot. Atgalinis Marsas verčia apgalvoti savo veiksmų tikslingumą, efektyvumą. Tai nereiškia, kad negalima veikti, rizikuoti (tas dažnai net būtina), tačiau į bet kokį rimtesnį judesį šiuo metu verta pažvelgti lyg iš šono, apmąstyti lyg nepriklausomam stebėtojui. Kodėl nevažiuoja mano (darbo, karjeros ar santykių) mašina? Kodėl ji važiuoja ne taip gerai kaip norėčiau? Atsidarau kapotą ir žiūriu. Ko gero, apie retrogradinį Marsą eina kalba ir pasakose, kuriose karžygys atsiduria kryžkelėje ir sprendžia, ką daryt: „į kairę eisi – arklį prarasi, į dešinę pasuksi – pats negrįši…“.

Be abejo, labiausiai atgalinis Marsas šiais metais jau liečia ir dar palies gimusius Skorpiono ženklo pabaigoje ir Šaulio pradžioje bei tuos, kurių gimimo brėžinyje Skorpiono ir Šaulio ženklai smarkiai akcentuoti. Skorpionas yra transformacijos, giluminių pokyčių, galios, jėgos simbolis. „Ar mes esame nors kiek įtakingi, ar žmonės klausosi to, ką sakome, ar jiems rūpi, ką darome?“ – šiais metais vis dažniau kremtasi Skorpionai ir tie, kurių brėžinyje Skorpiono ženklas užima svarbią vietą. Šaulio ženklo atstovai nerimauja, ar tik nebus jie save pametę. Ar jie gyvena savo gyvenimą, pagal savo prigimtį, savo tikrą tiesą ar kieno nors primestas tiesas?

Bandant eskizuoti politinės ateities vaizdą, į akis krenta štai toks istorinis pasikartojimas: 1937 – ieji metai – Stalino represijos Rusijoje; 2001 – ųjų rugsėjo 11 d. JAV. Regis, visiškai nesusiję įvykiai, tačiau juos vienija ideologijos ir religijos leitmotyvas, brutalumas, kurio pasekmės pražūtingos, ilgalaikės. Antra metų pusė neabejotinai reikšminga Rusijai – ir dėl to, kad gegužės antroje pusėje, birželio pradžioje V. Putinui išpuola labai nepalanki astrologinė situacija, ir dėl birželį visu smarkumu užgriūsiančios Saturno – Neptūno kvadratūros, kuri Rusijos (o taip pat ir Lenkijos) niekada neaplenkia, ir dėl pavojingo retrogradinio Marso periodo.

1969 – aisiais (paskutinė atgalinio Marso konjuncija su Antariu) JAV slapta bombardavo Kambodžą. Š. m. rugpjūčio 22 d. vėl pasikartos minėtas ženklas – neramu, jog sprendimai dėl pvz.: Sirijos, Islamo valstybės gali būti labai radikalūs, pareikalausiantys daug civilių aukų.

Brazilijoje politinė krizė, kaip ir 1937 – aisiais. Tuomet ten beveik dešimtmečiui įsigalėjo diktatūra. Marso ir Antario jungtis gali būti reikšminga ir kitoms Lotynų Amerikos šalims, o taip pat ir Indijai.

1984 – aisiais, kai retrogradinis Marsas buvo Skorpiono ženkle, oficialiai atrastas AIDS virusas.

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

 

,

 

 

 

 

 

 

 

Kovo užtemimai ir kiti laiko ženklai

2016 – aisiais įvyks iš viso keturi – du Saulės ir du Mėnulio – užtemimai. 2018 ir 2019 metais jų bus po penkis, o 2020 –aisiais laukia net šeši. Pirmasis šių metų Saulės užtemimas (visiškas) – kovo 9 d. 03:58 val. mūsų laiku, bus matomas Rytų Azijoje (Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Korėjose, Japonijoje, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir t.t.), Australijoje, Ramiojo vandenyno salų valstybėse (taip pat ir JAV priklausančiuose Havajuose), Aliaskoje.

Jei natalinėje (t.y. žmogaus gimimo) astrologijoje XX amžiuje į užtemimus imta kreipti vis mažiau dėmesio – na, nebent sutampa su gimimo diena, ascendentu ar kitaip ryškiai išsiskiria gimimo brėžinyje – tai mundaninėje (politinėje) astrologijoje dar niekam nešovė į galvą apsieiti be šių iškalbingų ženklų nagrinėjimo. Ir jei kam atrodo, kad politinė astrologija tėra tik beprasmis laisvalaikio užsiėmimas ar priemonė tamsuolių masėms Rusijoje bei kitose atsilikusiose valstybėse mulkinti, tai skaudžiai klysta – nors, savaime suprantama, tiesioginis astrologų ir aukštų valstybės pareigūnų bendradarbiavimas yra slepiamas, bet juk niekam ne paslaptis, jog F. Mitterrandą nuolat konsultavo Elizabeth Teissier (2000 m. Sorbonoje apgynusi daktaro disertaciją astrologine tema), o R. Reaganui dirbo amžinatilsį Joan Quigley. Tiesą sakant, astrologija JAV istorijoje yra atskira ir ilga tema. Galbūt gandai, jog R. Nixonui patarinėjo astrologai, ir liks tik gandais, tačiau faktas, kad B. Franklinas, G. Washingtonas ir T. Jeffersonas patys buvo neblogi astrologai. Žinant, jog visi jie priklausė laisviesiems mūrininkams, tai neturėtų stebinti. Taip pat faktas, jog astrologai aktyviai darbavosi (tebesidarbuoja?) Izraelio žvalgybos tarnyboje „Mossad“ bei JAV Centrinėje žvalgybos valdyboje.

Apie politinės astrologijos įtaką Vakaruose galima kalbėti ilgai: dėstyti žinomus faktus bei neišvengiamai krypti į nuogirdų, paskalų ir spekuliacijų sferą, nes jau toks šis reikalas – matosi tik pati ledkalnio viršūnė. Tačiau tvirtai aišku, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis pasigirstantys tauškalai, jog politinė astrologija yra „sovietinės traumuotos visuomenės pasekmė“ žymi didelį kalbėtojų neišmanymą. Be abejo, reikia skirti astrologų darbą ir geltonojoje spaudoje pasirodančias propagandines neva „prognozes“. Be to, reikia suvokti ir tą, kad politikai visų pirma žmonės ir dažniausiai jiems rūpi jų pačių, o ne valstybės, likimas – tokiu atveju astrologai tėra tik asmens pagalbininkai ir niekaip neprisideda prie tautos gerovės kūrimo. Tačiau priskirti šią sritį posovietinėms traumoms ir tamsuoliškam neišprusimui galima tik sąmoningai klaidinant visuomenę arba plačiai atlapojus savo išsilavinimo, žinių bagažo spragas.

Bet užtenka to lyrinio nukrypimo. Taigi, kovo 9 d. visiškas Saulės užtemimas 19 – ąjame Žuvų ženklo laipsnyje. Saulės ir Mėnulio jungtis* bus tikslioje opozicijoje retrogradiniam Jupiteriui Mergelės ženkle, beveik tikslioje jungtyje su Chironu (orbas 1 laipsnis) bei sudarys beveik tikslų (orbas 2 laipsniai) kvadratūros aspektą su Saturnu Šaulyje. Taip pat vis dar bus aktualus Saturno ir Urano trinas, vėl kartosis Jupiterio ir Plutono trinas, na ir, žinoma, nors jau ne visai tiksliai, bet ir toliau laikysis Urano ir Plutono kvadratūra.

Be abejo, reikšmingiausias bei iškalbingiausias brėžinyje yra užtemimo ir Jupiterio – Saturno santykis.  Ko gero, viena svarbiausių šios konfigūracijos reikšmių bus ekonominis nuosmukis. Laikmetis išryškins silpniausias vietas funkcionuojančioje sistemoje, vers imtis pokyčių, reformų (kurios, ko gero, ir vėl bus atidėtos). Paskutinį kartą tokia Jupiterio – Saturno padėtis, vadinamoji kvadratūra, stojo 2015 m. pavasarį ir vasarą, kai stebėjome krizes Graikijoje ir Kinijoje. Ir štai dabar ji, sustiprinusi save užtemimu, vėl grįžta. Užtemimo kelias lyg ir sufleruoja, jog ateinančios krizės epicentras, ko gero, bus Azijoje, pvz.: Kinijoje, Japonijoje. Tačiau matome, jog užtemimas liečia ir Rusijos Tolimuosius Rytus, ir JAV.

Nereikia nė sakyti, kad užtemimas Žuvų ženkle reiškia ir padidėjusią gamtinių kataklizmų – potvynių, cunamių – tikimybę tose vietose, kuriose jis bus matomas.

Šalia užtemimo ir Jupiterio – Saturno kvadratūros, stebime dar vieną įdomų laiko ženklą – Saturno ir Urano triną. Šita konfigūracija kol kas netiksli, nuo balandžio jos poveikis lyg ir turėtų kiek nuslūgti, vėl augti jis pradės lapkritį, gruodį ir, tai silpdamas, tai vėl stiprėdamas, prasilaikys iki 2018 m. spalio. Politikoje šis trinas siejamas su dešiniaisiais, t.y. kolektyvinė pasąmonė linksta prie dešiniųjų, konservatorių idėjų, jų nešamos žinios.

Taip pat reikia paminėti ir iki liepos vidurio aktyvų būsiantį Jupiterio – Plutono triną.

Apskritai astrologijoje trinas (120 ̊) yra pozityvus aspektas. Trumpai tariant, jei matome triną arba sekstilį (60̊), tai išvada viena – turi būti gerai. „Palankus laikas“, kaip mėgsta sakyti astrologai. Teigiamų aspektų tarp planetų, teigiamų ciklo fazių metu nekyla įtampa, atvirkščiai nei susidarius kvadratūroms, opozicijoms ar konjunkcijoms, nereikia tikėtis krizių. Tai augimo ir sklandaus vyksmo laikas. Tačiau kas konkrečiai auga tuo apibrėžtu laiku, kieno gyvenimas jau toks sklandus, be trikdžių?

Labai gerai palankaus aspekto nepalankias pasekmes iliustruoja Jupiterio – Plutono trinas, vadinamoji pozityvi JU-PL ciklo fazė. Paskutinį kartą tikslus trinas susidarė 2015 m. spalį. Jupiterio – Plutono ciklas siejamas su tarptautiniu terorizmu, plutokratija, politikų įtaka žmogaus gyvenimui. Tylaus plutokratijos ir politikų įtakos augimo įrodymų greitosiomis nerasime, tam reikia atskiro tyrimo. Tačiau, ko gero, sunku būtų prieštarauti, jog teroristų darbas praėjusių metų spalį buvo sklandus, vyko be trikdžių. Didžiausias to sklandaus pasiruošimo, kuriam, deja, niekas taip ir nesutrukdė, „laimėjimas“ įvyko visai netrukus – 2015 m. lapkričio 13 d. Paryžiuje.

Šiais metais Jupiterio – Plutono tikslus trinas susidarys du kartus – kovą ir birželį.

Lygiai taip pat yra ir dėl Urano – Saturno trino. Viena vertus, tai puikus laikas idėjas, išradimus, reformas, įžvalgą (Uranas) įgyvendinti praktiškai (Saturnas), t.y. labai gerai mokslininkams. Taip pat UR – SA trino metu kloti pamatus tolimesnei ateičiai turėtų dešiniosios krypties politikai, jiems tas dabar lengviau sekasi. Iš istorijos matyti, jog UR – SA ciklas susijęs su tokių valstybių kaip pvz.: Izraelis, Egiptas vystymųsi, vadinasi, esant pozityviai ciklo fazei, tose valstybėse lengviau pakreipti įvykius teigiama linkme, imtis reikšmingų, tautai sėkmę nešančių reformų. Tačiau tas pats Urano – Saturno trinas atveria kelią ne tik dešiniesiems, bet ir kraštutiniams dešiniesiems. Tą puikiai iliustruoja Donaldo Trumpo pastarojo mėnesio laimėjimai.

Lietuvoje, nors kovo 9 d. užtemimas ir nebus matomas, panašu, jog stebėsime politinių skandalų tęsinį. Apie tai, jog vasaris ir kovas šiuo atžvilgiu bus karštas, minėjome mūsų tinklaraštyje jau gruodį. Apskritai šitas užtemimas astrologiniu požiūriu panašus į tą, kuris įvyko 1997 m. kovo 8 d. Kas tuomet dėjosi Lietuvoje? Vyko prezidento rinkimų kampanija, patys rinkimai buvo neeiliniai, svarbūs, nes pakeitė valstybės kryptį (prezidentu tapo asmuo be komunistinės praeities).

Europos Sąjungai visi užtemimai nuo 2015 m. pavasario „baksnoja“ į tą pačią vietą – sienos, santykiai su kaimynais, grėsmė iš užsienio, abejotinas jos pačios status quo išlaikymas.

LE2016-03-23N

Jei įvyko vienas užtemimas, vadinasi, netrukus bus ir kitas. Pusšešėlinis Mėnulio užtemimas įvyks kovo 23 d. 14:01 val., taigi, Lietuvoje taip pat nebus matomas. Užtemimą galima bus stebėti (ir tose vietose ieškoti svarbiausių su juo susijusių įvykių) Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje, Ramiojo vandenyno salų valstybėse, Tolimuosiuose Rytuose (taip pat ir Rusijoje). Mėnulis bus Svarstyklėse, Saulė Avino ženkle tikslioje jungtyje su Merkurijumi. Svarstyklių ženklo ir Merkurijaus simboliai visų pirma sufleruoja, kad, ko gero, šio užtemimo pagrindinė tema bus kažkokios sutartys (taikos, prekybos, bendradarbiavimo ir etc.), derybos, susitarimai. Gali būti nutraukti svarbūs susitarimai arba, atvirkščiai, užsimegzti nauji, labai svarbūs ir vėliau sunkiai keičiami, fatališki. Merkurijus taip pat simbolizuoja transportą, kompiuterius, informaciją, paauglius, mokyklas.

Žvilgtelėjau ir į artimiausių kaimynų brėžinius. Rusijoje šis Mėnulio užtemimas bus matomas, vadinasi, verta įdėmiau panagrinėti. Panašu, jog ten reikšmingai augs žmonių nepasitenkinimas, yra protesto, neramumų tikimybė. Nepalankus laikas V. Putino populiarumui, apskritai valdžiai, Vyriausybei. Regis, V. Putinas tam pradėjo ruoštis iš anksto, juk ne šiaip sau vasario pradžioje D. Medvedevas pažadėjo iššluoti kas trečią aukščiausią pareigūną iš „Vieningosios Rusijos“. Ekonominė situacija ir toliau prastės.

Nuo balandžio dešiniesiems palankaus Urano – Saturno trino poveikis laikinai atslūgs, sceną užleisdamas Saturno – Neptūno kvadratūrai, kurią šiame tinklaraštyje jau skersai išilgai aptarėme ir kuri yra visiškai priešinga Urano – Saturno trinui. Saturno – Neptūno kvadratūra bus aktyvi nuo balandžio pabaigos iki spalio pradžios.

 

 

*Jei kas nežino, tai Saulė užtemsta tik per jaunatį, o Mėnulis per pilnatį.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė

Ar V. Putinas naudojasi astrologų paslaugomis?

Pamaskvio Barvichos kaime stovi namas. „Namas“ šiuo atveju sąlyginis žodis: pavadinti tiesiog namu tą rytietiško stiliaus, pagodą primenantį, Kinijos imperatoriui gėdos nepadarysiantį, dvarą galėtume tik tuo atveju, jei ir Romano Abramovičiaus jachta būtų „valtis“. Tačiau namas įdomus ne dėl prabangos, tuo labiau, kad kitos kaime stūksančios trobos dar ištaigingesnės, bet dėl numanomos savininko pasaulėžiūros, dvasinės krypties.

Griežtai racionalistinės, antimistinės, pozityvistinės pasaulėjautos asmuo tokio namo nestatys, tuo labiau, netoli Maskvos, t. y. beveik Europoje. Iš bendro vietos konteksto iškrentanti, skrupulingai detalizuota, pasiturinčio Mongolijos chano dvaro kopija byloja, jog jį statė žmogus, kuris, ko gero, labiau vadovaujasi nuojauta ir intuicija nei sausu pragmatizmu. Nė kiek nenustebtum, jei jis laisvalaikį leistų kad ir studijuodamas I-czinį, medituodamas šalia savo auksinių žuvelių tvenkinio, skaitydamas klasikinę kinų literatūrą, budistinius tekstus, jei ypatingą dėmesį kreiptų į sapnus ir ženklus. Žmogus gerbia tą, kas laiko patikrinta, jis ieško įkvėpimo ir kylančių problemų sprendimo būdo protėvių išmintyje, galbūt seka kokia nors senąja tradicija. Dar keisčiau, kai paaiškėja, jog namas priklauso Rusijos gynybos ministrui Sergejui Kužugetovičiui Šoigu. Tai ne pirmas toks jo namas, kiti, kuriuos anksčiau statė, taip pat buvo lygiai tokio pat Azijos stiliaus.

287280

Sergejus Kužugetovičius Šoigu kiniškos tapybos fone

Sergejus Šoigu, vienintelis ministras, dirbęs visose Rusijos vyriausybėse (ministras nuo 1994 m.), kilęs iš pietų Sibiro, tų vietų, kuriose praktikuojamas budizmas ir šamanizmas. Vieša paslaptis, jog jam būnant Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministru, ministerijoje dirbo (tebedirba?) grupė profesionalių astrologų ir stiprių ekstrasensų. Tie patys (ne)patikimi šaltiniai informuoja, jog identiška praktika nuo 2012 metų persikėlė ir į Gynybos ministeriją. Be abejo, įdomiausi tie astrologai, kurie lankosi Barvichos kaime ir ten, litrais maukdami aukščiausios rūšies geltonąją kinų arbatą ir skęsdami astrologiniuose brėžiniuose, ne tik ministrui, bet ir aukščiausiajam šalies pareigūnui mėgina rasti išeitį iš padėties, numatyti pavojų, išsaugoti jo status quo. Ar atsitiktinumas, kad didžiausio pavojaus V. Putino valdžiai ir jo asmeniui metu, jis pasirenka pulti pats, nelaukia, kol bus užpultas? Kas jam pataria, jog štai dabar laikas daryti žingsnį, kuris, nors pats savaime kelia siaubą ir Vakarams dar kartą sudaro įspūdį, jog „Rusijos prognozuoti neįmanoma“, padeda labai sudėtingoje situacijoje užvilkinti, atidėti ar visai išvengti to, ko išvengti be tam tikrų žinių būtų labai sunku, o gal ir visai neįmanoma?

Šiuo atveju, ko gero, ne detalės svarbios – ne geriamos arbatos rūšis, ne vieta, kurioje renkasi astrologai – o ta prielaida, jog prognozuoti tolesnius V. Putino žingsnius, jo ateitį, turėtume numanydami, jog jis yra nuolat konsultuojamas astrologų. Gal iki kokių 2008 – ųjų tokias konsultacijas vertino tik S. Šoigu, tačiau, ar dar prisimenate tas juokingas V. Putino nuotraukas, kur jis, balotiruodamasis antrajai kadencijai, nuogu torsu mėgavosi nacionaliniais žvejybos ir medžioklės ypatumais ministro gimtinėje Tuvoje? Ar jūs tikite, kad S. Šoigu veikla ir įtaka apsiribojo „tikrų vyrų“ laisvalaikio organizavimu?

_44060494_vladimirputin416

eina pas šamaną

Jau beveik metus, nuo 2015 m. vasario, šitame tinklaraštyje kalbame apie Saturno – Neptūno kvadratūrą, kurios poveikį pradėjome justi praėjusių metų rudenį ir kuris prasilaikys bent iki 2016 m. spalio. Minėta konfigūracija nuolat žymėjo svarbius įvykius Sovietų Sąjungoje, o dabar ir Rusijoje. Nagrinėdamas Saturno – Neptūno ciklą, garsus prancūzų astrologas Andre Barbault numatė J. Stalino mirtį 1953 m. ir Sovietų Sąjungos žlugimą 1989 m.

Įdomu ir tai, kad pats V. Putinas, kaip svarbi politinė figūra, iškilo per Saturno – Neptūno kvadratūrą 1998 – 1999 m.

Iš istorijos aišku, kad SA-NE kvadratūra žymi pokyčius valdžios viršūnėje (1926 – 1927 m. L. Trockis ir G. Zinovjevas pašalinti iš Komunistų partijos dėl sudaryto opozicinio bloko prieš J. Staliną, kuris tuo metu jau tampa vienvaldžiu diktatoriumi; N. Chruščiovo nušalinimas nuo valdžios; B. Jelcino atsistatydinimas; L. Brežnevo mirtis), karinį sujudimą (Karibų krizė; Tarybų Sąjungos intervencija į Afganistaną; Antrasis Čečėnijos karas; Rusijos kariniai veiksmai Sirijoje), ekonominius sunkumus (NEP`o laikai, tuometinės krizės paaštrėjimas ~1927 m.; grūdų krizė 1963 m.; nerealizuota A. Kosygino ekonominė reforma, bendros šalies gamybos apimčių smukimas 40 proc., pasiektas stagnacijos „dugnas“ 1979 – 1982 m.; 1998 m. Rusijos krizė).

Tarkime, kad V. Putinas žino apie šitą Saturno – Neptūno ciklo įtampos fazę. Jis galbūt informuotas, jog XX a. istorijoje taip jau klostėsi, kad penkių buvusių kvadratūrų metu įvykių scenarijus Sovietų Sąjungoje/Rusijoje buvo maždaug vienodas: ekonominis nuosmukis ar karinė įtampa (arba ir viena, ir kita) ir po to, paprastai pačioje fazės pabaigoje, keičiasi valdžios hierarchijos viršūnė. L. Brežnevas, ko gero, mirė savo mirtimi, N. Chruščiovas ir B. Jelcinas buvo priversti atsistatydinti. Tik J. Stalinui SA – NE kvadratūros metu pavyko pasipriešinti kilusiai grėsmei ir sustiprinti savo valdžią. Beje, du kartus. Pirmoji pergalė buvo prieš L. Trockį ir G. Zinovjevą, antroji – prieš maršalo G. Žukovo nenumaldomai stiprėjančią įtaką ir populiarumą (1944 – 1945 m.). Vis dėlto ir J. Stalinui nepavyko išvengti Saturno ir Neptūno ciklo pavojaus – jis mirė konjunkcijos metu, 1953 m.

Iš pirmo žvilgsnio, šiandieninė situacija Rusijoje primena Volando iš „Meistro ir Margaritos“ frazę: „Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet net ir išliejo.“ Jau turime Saturno – Neptūno kvadratūros metu kilusią karinę įtampą – Siriją. Matome ir akivaizdžiai toliau prastėjančią ekonominę situaciją. Tačiau atomazgos gali tekti palaukti. Šį pavasarį, kovo 23 d., vyksiantis Mėnulio užtemimas nėra palankus V. Putinui ir, esant kitokioms aplinkybėms, galbūt galėtų reikšti jo pasitraukimą iš politikos per artimiausią pusmetį, tačiau įspėtas jis, matyt, elgsis kitaip – atleis keletą aukštų pareigūnų, galbūt imsis ryžtingų pokyčių vyriausybėje. Visus 2016 – uosius metus jam ypač turėtų rūpėti kolektyvinė tautos nuotaika, svyruojanti nuo visiško nusivylimo ir perspektyvos nebematymo iki religinių fanatikų siautėjimo. Ekonomika realiai neatsigaus bent iki 2020 m., todėl V. Putino dėmesys ir toliau turėtų būti sutelktas į propagandos stiprinimą, jis ir toliau turėtų likti paranojiškai įtarus savo artimiausiai aplinkai, jei nori (o jis nori) nebūti nuneštas pragaištingos Saturno ir Neptūno kvadratūros bangos.

Putinas, ko gero, tikisi, kad jam, kaip ir Josifui Stalinui, pavyks susidoroti su priešais ir, vienaip ar kitaip, likti valdžioje bent iki 2026 metų (SA – NE konjunkcija). Tačiau jis neturi „lengvinančios aplinkybės“, kuri padėjo Stalinui išgyventi 1944 – 1945 metus, t.y. šalis nėra įvelta į didelį karą.

Kiek man žinoma, Rusijos prezidentą galbūt konsultuojantys astrologai, o taip pat pripažinti politinės astrologijos meistrai Vakaruose (N. Campion, Ch. Harvey), tos valstybės gimimo data laiko deklaracijos dėl valstybinio suvereniteto priėmimo laiką – 1990 metų birželio 12-ąją dieną, 13:45 val. Maskvoje. Tai štai pagal tą brėžinį 2016 metų gruodį prasidės ir beveik visus 2017 metus truks ypač neramus Rusijai laikotarpis – laukia didelis visuomenės nepasitenkinimas, streikai. Kita vertus, V. Putinas, žinodamas kas bus ir kuo tai gali baigtis, ko gero, dar uoliau žengs Stalino pėdomis – dar labiau griežtins žiniasklaidos priežiūrą, šalins keliančius nepasitikėjimą žmones.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė