Kai Vatikanas 2013 m. vasario 11 d. išplatino žinią, jog popiežius Benediktas XVI atsistatydina (2013 m. vasario 11 d. 7:00 UTC, Vatikanas), jau buvo stojusi jaunatis (2013 m. vasario 10 d. 7:21 UTC) ir Naujieji Gyvatės metai pagal kinų kalendorių, kurie sutampa su jaunatimi. Bet kuris astrologas pasakys, kad reikšmingus darbus geriausia pradėti (jei nėra sunkinančių aplinkybių) praėjus maždaug parai ar dviem po jaunaties. Oficialiai Benediktas XVI atsistatydino vasario 28 d. 19:00 UTC Vatikane.

Svarbios žinios skelbimas iš karto po jaunaties – gali būti sutapimas ir atsitiktinumas. Tačiau ta jaunatis buvo ypatinga – vasario 11 d. lygiai aštuntos valandos ryto (vietos laiku) brėžinio konfigūracija šaukte šaukė: dabar pats laikas skleisti žinią apie permainas didelėje, izoliuotoje, vienuolijos ir brolijos organizacijoje, kuri galbūt susijusi su gigantiškomis paslaptimis ir okultizmu – taip galima ištraktuoti astrologinius simbolius, nagrinėjant žinios paskelbimo brėžinį. Permainos reikalingos tam, kad organizacija būtų reformuota ir tokiu būdu būtų paveiktos žmonių  masės. Vasario 28 d. 19:00 UTC įvyko retas reiškinys – Veneros Žuvų ženkle (egzaltacija) konjunkcija su Neptūnu Žuvų ženkle (buveinė). Žuvys simbolizuoja krikščionybę. Venera ir Neptūnas – be kita ko, dvasingumą simbolizuojančios planetos. Lyg Veneros ir Neptūno konjunkcijos būtų maža, Žuvyse tuo metu buvo visas šviesulių steliumas (sankaupa) – Saulė, Merkurijus, Marsas, Neptūnas, Venera, o taip pat ir Chironas. Nėra abejonių, kad šita data buvo neatsitiktinė, planuota iš anksto. Popiežiaus Benedikto XVI sveikata nebuvo tikrasis pretekstas šiam žingsniui.

Ko siekia Vatikano astrologai (?) šiuo išskirtiniu žingsniu? Žinodami apie neišvengiamą religijos gyvavimo baigtį, matyt, mėgina pristabdyti, sulėtinti irimą, kuo ilgiau išlikti, kiek įmanoma pratęsti tą, kam nenumaldomai artėja galiojimo laiko pabaiga, lyg duoti šviežią startą, naują pradžią. Niekam ne paslaptis, kad, kaip ir visi reiškiniai Žemėje, bet kuri religija turi pradžią ir pabaigą. Krikščionybė, siejama su Žuvų epocha, trukusia ~ 2100 metų, Vandenio epochoje nyks ir trauksis, dvasingumas įgaus kitas formas. Kiekvienas pats sau popiežius, humanistiniai idealai tampa svarbiausi – tokie Vandenio epochos bruožai. Epochų sandūra, kurioje dabar gyvename, ženklina naujo ir seno kovą – seno bandymą išlikti, naujo troškimą įsitvirtinti.

Popiežius Pranciškus elgiasi taip teisingai, pagal laiko dvasią, kad iš jo galėtų mokytis visi, kuriems rūpi šiuo metu ateiti, būti ir likti valdžioje. Jis yra maištininkas, savotiškas revoliucionierius, vertina paprastumą ir neturtą, nevergavimą pinigams, valo savo organizaciją nuo sukčių. Matote, dabar tokie laikai, kad liberaliai, į kapitalizmą orientuotai politikai atėjo lyg ir badmetis, o neokomunistinės sąjungos sulaukia visuomenės paramos (rašau apskritai apie pasaulį, ne apie konkrečią valstybę). Tačiau Bažnyčios laivas vis tiek iš lėto skęsta. Ir paskandins tą laivą, matyt, ne nusikalstama dvasininkų veikla (lytiniai ir finansiniai nusikaltimai), bet paslaptys apie Bažnyčios mokymą (pvz.: daug šimtmečių skelbta netiesa), kurios laikui bėgant turėtų pradėti plaukti į dienos šviesą.

Rašau šitą tekstą, nes man pasirodė įdomus toks, regis, akivaizdus astrologijos technikos naudojimas šiandieniniame Vatikane. Juk oficialiai lyg ir nepritaria, lyg ir neigia. Tačiau iš tiesų Bažnyčios požiūris į astrologiją yra sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikalas tas, kad dar Klaudijus Ptolemėjas (~ 90 – ~168 m.) – gigantiška figūra astrologijos, astronomijos, geografijos srityse iki ~ 1500 metų – bandydamas įvesti tam tikrą tvarką, susisteminti žinias, astronomiją atskyrė nuo astrologijos, vadindamas jas tos pačios motinos dukromis. Astrologiją jis padalino į natalinę ir mundaninę. Toks padalinimas įnešė daugiau aiškumo, tačiau laikui bėgant privedė prie šių dviejų astrologijos atšakų, kurios anksčiau tebuvo to paties dalyko skirtingi taikymai, atskyrimo. Natalinė astrologija yra astrologijos sistema, kuri remiasi koncepcija, jog kiekvieno individo asmenybę ir gyvenimo kelią galima įžvelgti bei apibrėžti, sudarius jo tikslaus gimimo laiko, datos ir vietos brėžinį (horoskopą). Mundaninė astrologija skirta prognozuoti ir tirti pasaulietinius reikalus, t.y. politinius, ekonominius reiškinius, istorinius procesus, prognozuoti masines katastrofas, nelaimes ir t.t. Ilgus šimtmečius krikščionių teologai, tarp kurių buvo nemažai puikių astrologų (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Rodžeris Beikonas, Linkolno vyskupas Robertas Grosetestas ir kt.), karštai diskutavo, kiek iš tiesų žmogui duota laisvos valios ir kiek yra nulemta bei kokia astrologijos sritis krikščioniui būtų legitimi. Pvz.: XIII amžiuje Tomas Akvinietis tvirtino, jog žmogus yra intelektuali būtybė, o jo siela nemari, tačiau taip pat jis yra sensualus, geidulių valdomas. Būtent dėl pastarosios priežasties ir tik tiek žmogus yra veikiamas dangaus kūnų. Pranciškonas Rodžeris Beikonas nesutiko su tokia išvada, tvirtino, jog poveikis platesnis, tačiau žinojimas (t.y. astrologijos praktikavimas) gali padėti išsaugoti laisvą valią, netapti likimo įkaitu. Disputą, deja, laimėjo Tomas Akvinietis ir tokiu būdu krikščionys teoriškai atmetė natalinę, pripažino tik mundaninę astrologiją (nes žmonių masės valdomos aistrų ir kuo didesnė ta žmonių masė, tuo mažesnė laisva valia).

Tačiau, nors teoriškai kažkas ten kažką atmetė, kažko nepripažino, praktiškai viskas buvo naudojama, darbas virė. Garsus XVI a. astrologas Luka Gauriko išprognozavo Alesandrui Farnese, jog tasai taps popiežiumi. Kai Alesandras tapo Pauliumi III, jis ne tik atsilygino Gaurikui, įšventinęs jį į Giffoni (vietovė Salerno provincijoje) vyskupus, bet ir pavertė popiežiaus rūmus to meto astrologiniu centru. Tas pats Gauriko išprognozavo penkiolikamečiui Džiovaniui de Mediči, kad jo laukia Šventasis sostas – 1513 m. de Mediči tapo  Leonu X. Mišelis Nostradamas kukliam vienuoliui Felisui Peretti tiksliai išpranašavo, kad ruoštųsi tapti popiežiumi. Įdomu tai, kad tapęs Sikstu V, Felisas suskubo išleisti popiežiaus bulę, draudžiančią astrologiją (išskyrus taikomą medicinoje ir meteorologiniams reiškiniams prognozuoti). Tačiau, nepaisant tradicinės bažnytinės nuostatos smerkti astrologiją, popiežiaus rūmai galų gale tapo visų astrologijos šakų centru. Paulius III, Leonas X, Adrianas VI palaikė astrologus. Aleksandras VI naudojo astrologines žinias savo karinėms operacijoms, o Julijaus II oficialios popiežiškosios tarnystės pradžios laikas buvo parinktas astrologiškai. Inocentas VIII braižė horarinius brėžinius spręsdamas savo santykius su Milano hercogu, nors radikalieji krikščionys horarinę astrologiją vertino dar griežčiau už natalinę. Tačiau tokia padėtis netruko ilgai – po kontrreformacijos popiežiai ėmė rastis šventesnio proto ir uždraudė astrologiją. Astrologijos šalininkai tvirtino, kad tos popiežių bulės – viena Siksto V 1586 m., kita Urbono VIII 1631 m., iš esmės buvo nukreiptos prieš pranašystes, o astrologija (natalinė ir visos kitos jos rūšys) nebuvo draudžiamos. Tiesą sakant, ne kažin ką galėjai padaryt tuo metu, kad išsivaduotum nuo astrologų. Juk susirgęs ir daktarą iškvietęs žmogus, tuo pačiu dažniausiai iškviesdavo ir astrologą – labai ilgai tos profesijos ėjo koja kojon.

Nors dauguma reformatų (Martinas Liuteris, Jonas Kalvinas), o taip pat ir kontrreformatų į astrologiją žvelgė rūsčiai, tačiau buvo tarp jų ir įtakingų šalininkų, pvz.: Pilypas Melanchtonas, o Anglijos protestantų lyderiai pasitikėjo šia technika ne mažiau nei Šventuoju Raštu. Tačiau tamsūs debesys vis tirščiau kaupėsi virš astrologijos. Popiežiaus nurodymu Prancūzijoje 1619 m. gegužę astrologijos mokslas buvo ištrenktas iš Sorbonos universiteto. Jau beveik 400 metų apie astrologijos praktikavimą popiežiaus aplinkoje sklando tik gandai, faktais nepatvirtintos nuogirdos. Kai kurie tvirtina, jog ji ten nuolat studijuojama ir taikoma. Po to, kai 2008 metais vyriausiasis popiežiaus astronomas pripažino, kad ateiviai gali egzistuoti ir, kad Vatikanas pasirengęs juos pakrikštyti, jei tie netyčia pasirodytų, 2011 metų paskalos, jog netrukus bus sukurtas (ar bent jau tam buvo ruošiamasi) astrologinis Vatikano tinklalapis, nebeatrodo tokios keistos ir nepatikimos. Kad ir kaip ten būtų, Vatikano bibliotekoje yra saugoma didžiausia pasaulyje astrologinių veikalų kolekcija.