Žvelgti į istoriją per astrologinę prizmę galbūt yra ekscentriškas ir ideologiniu požiūriu daug kam nepriimtinas užsiėmimas, bet kvapą gniaužia, kaip įdomu ir kiek daug svarbaus atrandi. Be abejo, galima prognozuoti įvykį, tačiau šiuo atveju mane labiau domina povandeninės srovės, tarpusavyje susijusios gijos, kryptys ir tendencijos, kurios taip aiškiai nušvinta, nagrinėjant laikmetį astrologiniu metodu, padeda suvokti laiko tarpą iš platesnės perspektyvos. Šviesulių (planetos, Saulė, Mėnulis) ciklai, ko gero, yra ciklinio laiko pagrindas, esmė, atskleidžiantys istorijos, kaip nenutrūkstamos, ištisinės, tarpusavyje susijusių įvykių erdvėje ir laike, linijos, prasmę.

Šviesulių ciklo pradinė stadija ir aukščiausias taškas yra konjunkcijos aspektas. Konjunkcija (lot. conjunctio – sujungimas, ryšys), regimasis planetų susijungimas Žemės atžvilgiu, – lyg idėja sėklos būsenoje: sėkla jau pasėta, ji dygsta, vėliau augs augalas, brandins vaisius, sunokę vaisiai netrukus pradės pūti ir vėl grįš atgal į žemę. Konjunkcija yra ne tik pradžia, bet ir kulminacija. Istoriškai konjunkcija visada buvo siejama su svarbiais posūkiais, lūžio taškais, taip pat, regis, tai yra vienas patikimiausių laikmečio stabilumo ar atvirkščiai ženklų. Pavyzdžiui, Urano ir Neptūno konjunkcija vyko 1136, 1307, 1478, 1649, 1821, 1992 metais. Akylesnis pastebės, kad nuo šių planetų atradimo žmonijos istorija pasuko nauja linkme, buvo pakylėta į naują matmenį, ką liudija praėjusių dviejų šimtmečių visuomenės metamorfozė, radikalūs kasdienio gyvenimo pokyčiai. 1478 – 79 m. Neptūno ir Urano konjunkcija vyko pirmuose Šaulio laipsniuose ( Šaulyje nuo 1485 iki 1488 m. taip pat buvo ir Saturnas bei Jupiteris) – prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų laikas. 1488 m. Bartolomėjas Diasas apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, 1492 m. Kristupas Kolumbas europiečiams atrado Ameriką. Žmogų apsėdo mintis aprėpti Žemės rutulį, užpildyti baltas dėmes žemėlapyje. Didieji geografiniai atradimai peraugo į kolonializmą. Kiekvieną kartą, kai minėtos dvi planetos slinks Šaulio ženklu, matysime šio judėjimo tęsinį. Šioje vietoje svarbu nepamiršti, kad amžininkas ne visada pajėgus tinkamai įvertinti savo laikmetį – iš šimtmečių perspektyvos žvelgiant, nereikšminga gali pasirodyti taip jaudinusi politinė krizė, o svarbių momentų galime ir nepastebėti. Planetų konfigūracijos yra idėjos ženklas – idėjos, kuri apsėda mintis ir jausmus. Panašu, kad ji įtakoja kolektyvinį psichinį judėjimą, psichinę žmonijos sferą, kuri vėliau virsta veiksmu. Tai reiškia, kad teoriškai astrologas turėtų būti pajėgus aptikti tuos taškus, kuriuose prasideda istorinė mintis, istorinis procesas, numatyti jo būsimą moduliaciją. Štai industrinė revoliucija, davusi pradžią mūsų moderniai visuomenei, įgauna pagreitį 1821 m. sulig Urano ir Neptūno jungtimi Ožiaragio ženkle. Kita šių planetų konjunkcija buvo 1992 – 93 metais, vėl Ožiaragyje, kuriuo 1988 – 89 m. judėjo Saturnas, o Jupiteris 1997 m. Visuomenė vėl radikaliai keitėsi.

Pats ilgiausias iš apčiuopiamų ir patikrinamų yra Neptūno – Plutono ciklas. Abi planetos^*, jų simbolika, susijusios su giluminiais kolektyvinės pasąmonės reiškiniais, su transcendentinių kolektyvinių idėjų ir siekių atsiskleidimu. Ko gero, tam tikra prasme, jos išreiškia aukščiausius laikmečio idealus, siekius, susijusios su didžiausiais dvasiniais, kosminiais, žmogiškaisiais tikslais, kurie įgauna išraišką. Neptūno ir Plutono ciklas, trunkantis apytiksliai 492 metus, nustato laikmečio giluminį toną, pagrindinę, esminę aspiraciją. Dabartinė ciklo fazė, sekstilio aspektas, beveik be pertrūkių tęsiasi nuo 1941 m. iki 2035 m. (1948 – 1990 m., jei nuokrypis (orbas) nuo tikslaus aspekto 1⁰– 2⁰). Sekstilio aspektas – regimasis planetų kampinis atstumas lygus 60⁰ – siejamas su ritmine kūrybine veikla, su sistemingu ir produktyviu darbu, idėjų realizavimu ir pritaikymu. Šioje ciklo stadijoje matome idėjas, kurios buvo pasėtos konjunkcijos metu, jau veikiančias pasaulyje, besiskverbiančias į kasdienio gyvenimo pamatus. Paskutinė Neptūno – Plutono konjunkcija vyko 1883 m. Dvynių ženkle ir štai dabar Dvynių simbolio idėja įkūnijama, ji aktyviai reiškiasi. Ko gero, būtent šita konjunkcija davė pradžią vartotojiškos visuomenės suklestėjimui, naujoms plataus vartojimo prekių gamybos technologijoms, visa nugalinčiam automobilių pramonės progresui, pakeitusiam miestus ir kaimus, visiškai permainiusiam mūsų gyvenimo būdą. Dvyniai (Merkurijus) simbolizuoja ryšio ir susisiekimo priemones – stebime grandiozinius kosmoso, ryšių, oro technikos pokyčius. Dvasinėje plotmėje šis ilgalaikis aspektas, regis, susijęs su sparčiu gelmių psichologijos, alternatyvių psichoanalizės krypčių vystymųsi, su dvasinio tobulėjimo bei apskritai psichodeliniais judėjimais. Šiuo metu gimusieji lyg įkūnija 1883 m. konjunkcijos Dvyniuose idėją, įtvirtina ją pasaulyje. Tokiu būdu, kai kurių astrologų tvirtinimu, gimusiųjų 1948 – 1990 m. kartos užduotis yra aktyviai vystyti vidinį, dvasinį aspektą, pritaikyti jį praktiškai, t.y. įtvirtinti pasaulyje tą, ką J.H. Quanjer pavadino pneumakratija – Dvasios vyriausybe (arba Dvasia vyriausybėje) bei įdiegti mokslo ir dvasingumo sintezę.

Yra teorija (D. Rudhyar 1971, L.R. Rudhyar 1983), kad penki Neptūno – Plutono ciklai sudaro labai svarbų 2500 metų ciklą ir kad šis naujasis laikotarpis prasidėjo Neptūno – Plutono konjunkcija 579 m. pr. m. e. balandžio 22 d. (dėl vis gausėjančių klaidų išorinių planetų orbitų skaičiavimuose, į pateikiamų datų tikslumą reikia žvelgti atsargiai). Be abejo, šis laikotarpis (ypač sustiprintas Urano – Plutono konjunkcijos 557 m. pr. m. e. gruodžio 21 d. – 556 m. pr. m. e. vasario 1 d. bei Urano – Neptūno konjunkcijos 576 m. pr. m. e. liepos 10 d. – spalio 18 d.; 575 m. pr. m. e. balandžio 3 d.) buvo vienas vaisingiausių, kūrybiškiausių per visą rašytinę istoriją. Žemėje gyveno Pitagoras, pranašas Izaijas, Buda, Lao Dzė, Mahavyra (džainizmas) – visi kartu davė naują požiūrį, naują dvasinę kryptį.

~ 127 metus trunkantį Urano – Plutono ciklą galima pavadinti radikalios pertvarkos arba naujų statybų ant senų griuvėsių ciklu. Ne visada šio ciklo poveikis yra staigus ir visa griaunantis. Tačiau abi planetos^* – viena simbolizuojanti revoliuciją (Uranas), kita susijusi su masių jėga (Plutonas) – bene visada reiškia konservatyvaus ir radikalaus priešpriešą. Paskutinė konjunkcija vyko 1965 – 1966 m. Mergelėje ir tuo metu pokytis buvo milžiniškas, ypač intelektualinėje (visuomeniniai judėjimai, protestai) bei technikos srityse. Tačiau dar įdomesni dalykai dedasi, kai Uranas ir Plutonas pereina į kritinę ciklo fazę. Kritinės ciklo fazės yra pagrindiniai įtempti aspektai – opozicija (180⁰), kvinkunksas (150⁰), kvadratūra (90⁰). 1927 – 28 m. Uranas įėjo į Avino ženklą, o 1931 – 34 m. vyko Urano ir Plutono Vėžyje kvadratūra: Didžioji depresija, holodomoras, iškilo A. Hitleris (atėjo kaip reformatorius ir nacionalinis gelbėtojas, kas labai būdinga tokiu metu iškilusiems politikams). Apskritai Vokietijos griaunamieji ir rekonstrukciniai laikotarpiai 1938 – 1955 m. tiksliai sutapo su Plutono – Urano aspektais. Kvadratūra yra didžiausios krizės, nestabilumo ir įtampos laikas. Neretai tokiu metu sprendžiami gyvybės ir mirties klausimai, atsiranda skubotumas, neatidėliotino jausmas – norisi įgyvendinti ciklo idėjas vien tik valios jėga. Tai lyg ciklo žiema – abejoji, ar ateis pavasaris. 2008 m. vasarį Plutonas iš Šaulio ženklo (kuris, kadangi valdomas Jupiterio, reiškia plėtrą, ekspansiją ir optimizmą), perėjo į Ožiaragį (valdomą Saturno – t.y. askezė ir apribojimai, pesimizmas). Uranas ir vėl Avino ženkle (karštakošis, karingai nusiteikęs revoliucionierius – tokia būtų šitos planetos padėties iliustracija). Urano – Plutono kvadratūra vyko 2012 m. birželį – liepą; rugpjūčio pab. – rugsėjį; 2013 m. gegužės antroje pusėje – birželio pr.; 2013 m. spalio antroje pusėje – lapkričio 16 d. ir dar vyks 2014 m. lapkričio pab. – gruodį; 2015 m. vasario pab. – kovą, be to, bus arti to 2016 m. sausį – vasarį. Be abejo, tai reiškia, kad krizė dar nesibaigė, kad ir ką šauktų straipsnių antraštės. Gyvename drastiškų pokyčių laikais, tikrinamos idėjos, pasėtos per 1965 – 66 m. konjunkciją, t.y. į šios dienos klausimus atsakymo reikia ieškoti ~ 1960 – 1975 m. idėjose. Pasaulis dabar pjauna, ką tuomet pasėjo. Tai ne tik ekonominiai ir politiniai klausimai. Šešiasdešimtaisiais gimusi New Age subkultūra, dabar vėl lyg iš naujo atgimė, vėl laukiama, kad štai ateis nauji, radikaliai kitokie, daug geresni laikai. Iš tiesų tai yra posūkio laikas – arba 2012 – 2015 m. bus priimti drastiški, bet būtini sprendimai, arba bus pražūtingai vilkinama, atidėliojama. Tuo labiau, kad nuo 1993 m. iki 2080 m. (nuo Urano – Neptūno konjunkcijos iki opozicijos) pasaulis verčiamas apmąstyti praeitį, įvertinti ją, atmesti tą, kas atgyveno ir jau nebereikalinga. 1931 m. kvadratūra nebuvo tinkamai išspręsta – po nepilnų dešimties metų prasidėjo Antrasis Pasaulinis. Dabar ruošiamės svarbiam 2020 – 24 m. laikotarpiui, bet apie tai vėliau.

^*Taip, Plutoną astronomai nuvainikavo 2006 m., tačiau astrologai, ko gero, niekada nedrįs iš jo atimti garbingo planetos vardo – sočiai kartų buvo įsitikinta, kad svarbu ne ūgis, o smūgis, kurio Plutonui netrūksta nei veikiant pavienius žmones, nei didelį kolektyvą.