Tėkšiu šiek tiek erezijos. Nors anokia čia erezija – gal tik XVIII a. dvasia alsuojantiems, kraštutiniams racionalistams pasirodys, jog mito apie Vilniaus įkūrimą nagrinėjimas per astrologinę prizmę yra tik vaikiška pasaka ar pigus opiumas neišrankiai liaudžiai kvailinti.
Legenda apie Vilniaus įkūrimą buvo užrašyta XVI a., praėjus maždaug 200 metų po vaizduojamų įvykių. Nors teigiama, kad metraštininkai legendą „įvilko į savo laiko drabužius“, tačiau neabejotina, jog semantinis mito kodas išliko nepažeistas.
Bychoveco kronikoje skaitome, ką daug kartų esame girdėję:
„Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausias pagonių kunigas: „Susapnavau keistą sapną.“ Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Tasai žynys Lizdeika tarė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai jos garsas sklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrąją – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir, įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę į Vilnių.“
Tradiciškai mitai nagrinėjami pasitelkus struktūralistinį metodą (C. Lévi – Straussas), remiamasi Z. Freudu, C. G. Jungo archetipų teorija. Tačiau didžioji tų veikalų dalis tėra įmantrūs postringavimai, paviršutiniški išvedžiojimai, pametus prasmę sklandžių ir gausių žodžių jūroje.
Tikslaus mito apibrėžimo nėra. Kai kurie žmonės šiuo žodžiu vadina pramanytą istoriją – pasakojimą apie praeitį, kurią žinome buvus ne tokią. Pasakyti, kad įvykis „mitinis“ yra tolygu pasakyti, kad jo apskritai nebuvo. Teologinis šio žodžio vartojimas gerokai skiriasi: mitas – tai religinių paslapčių formuluotė – neapčiuopiamos realybės nusakymas per apčiuopiamus reiškinius. Toks apibrėžimas artimas įprastam antropologų požiūriui, kad „mitas yra šventa pasaka“. Tačiau atskyrimas, esą istorija – tiesa, o mitas – prasimanymai, yra gana sąlygiškas. Beveik visos žmonių bendruomenės turi pasakojimų apie savo praeitį ir neabejotina, kad jie gali turėti istorinį pagrindą, kaip ir mūsų legenda apie Vilniaus įkūrimą. Mito skaitymas yra jo semantinio kodo šifravimas, ieškant ne faktų, bet prasmės ir reikšmės. A. J. Greimas, perfrazuodamas G. Dumézilį, teigia, kad „dievai ir kitos mitinės būtybės nėra žmogiškos fantazijos padariniai, o figūratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išsiaiškinti; kad mitologinė galvosena nėra padrika ir atsitiktinė, o vyksta organizuotos dievų veiklos ir funkcijų sistemos rėmuose.
Ko gero, labiausiai nešabloniškas ir neoficiozinis žvilgsnis į Vilniaus įkūrimo legendą buvo G. Beresnevičiaus. Tačiau ir jam, regis, pritrūko tos vaizdo pilnumos, kurią taip gražiai išskleidžia astrologijos pradmenų išmanymas.
Ar galėjo XIV a. lietuviai bei kitos baltų gentys nebūti susipažinę su astrologija? Juk, viena vertus, iš sanskrito į lietuvių kalbą perėjo iki šiol indiškoje astrologijoje vartojami terminai. Pvz.: žodis ašvienis – pirmos nakšatros (Mėnulio buveinės) pavadinimas, 00000` – 13020` Avino (Avino ženkle egzaltuoja Saulė). Ašvienis ir sanskrite, ir lietuvių kalboje reiškia žirgą. Ašvieniai indiškoje astrologijoje – dieviškieji dvyniai Ašvieniai (nereikėtų jų sieti su Dvynių žvaigždynu), gydytojai. Jų du, bet jie – vienis (aš vienis). Ašvienių simbolis sudėtingas, daugiasluoksnis, neabejotinai turintis daug bendro su šio pasaulio dualizmu, su žmogaus sielos dualizmu. Paprastesnė simbolio reikšmė yra naujų darbų pradžia ir tam būtina motyvacija. Baltai išsaugojo ašvienių simbolį, iš tautosakos žinome juos, kaip du žirgus traukiančius per dangų Saulės (sic!) vežimą. Tačiau mūsų mokslininkai, regis, nebando pernelyg gilintis į simbolio prasmę, jiems užtenka, jog tai kolektyvinės fantazijos vaisius, graži pasaka ūkio darbams bei rūpesčiams praskaidrinti.
Pamestų žodžių prasmių, tarp jų ir indiškos astrologijos terminų, mūsų kalboje nors vežimu vežk. Tačiau XIV a. lietuviai ar kitos LDK teritorijoje gyvenusios tautos bei gentys jau turėjo išmanyti ir Vakarų astrologiją. Legendos apie Vilniaus įkūrimą astrologinė simbolika yra vakarietiška. Pats astrologinis simbolizmas labai senas, nesikeičiantis, siekiantis Antikos ir dar ankstesnius laikus. Visų pirma norėčiau išskirti keturis mito „veikėjus“ – Taurą, Gediminą, Lizdeiką ir Geležinį Vilką. Dvylika Zodiako ženklų yra grupuojami po keturis ženklus į tris, taip vadinamus, kryžius. Mutabilus kryžius (Dvyniai, Mergelė, Šaulys, Žuvys) simbolizuoja nepastovumą, lengvumą, prisitaikymą. Kardinalus kryžius (Avinas, Vėžys, Svarstyklės, Ožiaragis) – iniciatyva, iššūkiai, idėjų realizavimas. Fiksuotas kryžius (Tauras (Jautis), Liūtas, Skorpionas, Vandenis) – žymi pamatą, pagrindą, tvirtumą, pastovumą, stabilumą, ištvermę, nekintamumą. Fiksuoto kryžiaus simbolis dažnai figūruoja miestų, valstybių ezoterinėje pradžioje. Tai štai mūsų mite apie Vilnių skaitome, kad buvo paklotas tvirtas pamatas – fiksuotas kryžius – nei priešai, nei laikas jam nebaisūs: Tauras, Liūtas (valdovas, todėl Gediminas), Skorpionas (Lizdeika), Vandenis (geležinis vilkas). Nėra aiškesnės užuominos į Skorpiono simbolį už „gimimą erelio lizde“. Erelis yra Skorpiono aukščiausias būvis, okultinės iniciacijos, didžiosios misterijos vartų, dvasingiausio iš dvasingiausiųjų simbolis. Tauro (ir septynių kalvų) simbolis galbūt (?) gali savyje talpinti ir užuominą į įkūrimo laiką: Plejadės bei Tauro žvaigždynas matomi Lietuvoje žiemos mėnesiais. Vandenis simbolizuoja ateitį. Gediminas (Liūtas) sapnuoja geležinį vilką, t.y. regi ateitį. Kaip auksas siejamas su Saule, sidabras su Mėnuliu, taip geležis su Marso planeta. Vilko simbolis pagal astrologinį žodyną – Marsas, Avinas, Saturnas. Saturnas, kol nebuvo atrastas Uranas, buvo vienintelis Vandenio valdytojas*. Marsas, Avino ženklas – ryški užuomina į pradžią, iniciatyvą, aktyvų veiksmą.
Šventaragio vardas tik atsitiktinai primintų Ožiaragį, jei ne slėnio paskirtis, o būtent – mirties vieta, išėjimo, šventojo deginimo. Vienas pagrindinių Ožiaragio simbolių yra mirtis, o opozicinio Vėžio ženklo – gimimas. Primenu, jog astrologiniai simboliai konstruojami poliariškumo principu. Vienas polius būtinai susijęs su priešingu, jei yra vienas, vadinasi, be jokios abejonės, dalyvauja ir kitas. Gediminas užmiega (miršta) Ožiaragyje tam, kad Vėžyje gimtų, kad pagimdytų. Ožiaragio ženklo vaizdinis simbolis yra kalnas. Tai tas pats Sinajaus kalno simbolis, į kurį užkopė Mozė, kad patirtų susitikimą su „aš esu tas, kuris esu!“ ir nusileido atgalios vesti savo brolių ir seserų. Valdovas (Gediminas) aukojasi – išgyvena simbolinę mirtį, pereina į kitą būties plotmę, ieško susitikimo su dievybe, dvasinio lobio, kuris išgelbės jo kraštą. Nors Ožiaragis yra fizinės mirties ženklas (išėjimo iš šio gyvenimo), tačiau taip pat, paradoksaliai, tai ir gimimo ženklas – dvasia gimsta susitikimui su dieviškąja būtimi, lygiai kaip ir Vėžys yra dvasios mirties į šį gyvenimą simbolis. Ožiaragis taip pat reiškia aušrą bei žiemos saulėgrįžą, o Vėžys – sutemą bei vasaros saulėgrįžą.
Ko gero, mitas tikrai yra neatsitiktiniu kodu užkoduota kalba ateities kartoms. Mitas nurodo grandinę praeities įvykių, kurių pasekmes, aišku, jaučiame ir mes, nors jos mus pasiekė per visą eilę tarpinių, negrįžtamų įvykių. Tačiau tuo pačiu mite užkoduota ir gyvybinga schema, leidžianti paaiškinti šiuolaikinio gyvenimo bruožus ir prieštaravimus.
* Valdytojas – astrologinis terminas, reiškiantis Zodiako ženklą „globojančią“ planetą, t.y. tą planetą, kuri geriausiai jaučiasi, yra savo rogėse, būdama tam tikrame Zodiako ženkle – Saulė yra Liūto valdytoja, Jupiteris Šaulio, Marsas Avino ir t.t.
