Pasaulyje egzistuoja indiškoji, Vakarų, kinų, budistinė ir etc. astrologija, daugybė įvairių mokyklų bei pačios astrologijos šakų. Iš pirmo žvilgsnio, regis, daugiau skirtumų nei vienybės, nors ir guodžiamasi, jog nesvarbu, kokiu metodu pasiektas, rezultatas privalo būti teisingas, t.y. daugiau ar mažiau vienodas, vieningas, nes teisybė yra viena, o visa kita – tik detalės. Šiai minčiai galima pritarti, galima ir ginčytis, bet šioje maišatyje ir raizgalynėje iš tiesų egzistuoja vienas objektas, o gal greičiau idėja, forsuota mintis, kuri apjungia visas astrologijos kryptis, šakas ir pažiūras, o būtent: iki šių dienų mus pasiekė tik autentiškos astrologijos fragmentai, astrologijos ištakų, jos esmės nuotrupos, negausi kadaise buvusio, tobulai įvaldyto mokslo dalis. Nepaisant daugelį šimtmečių kaupiamos patirties ir ypač spartaus progreso XX a., astrologija nuolat gręžiojasi atgal, tikėdamasi, jog štai dar viena iš amžių glūdumos atkapstyta ir kruopščiai nuo dulkių išvalyta astrologinė šukė papildys pustuštę mozaiką.

Vakarų astrologijos, tokios, kokią mes ją šiandien pažįstame, ištakos buvo helenistiniame hermetizme, kurio užuominas jau randame ir Platono mąstyme bei negausiame pitagorininkų palikime. Hermetizmo veikalų beveik neišliko ne tik dėl supleškėjusios Aleksandrijos bibliotekos, bet ir pačių hermetikų ypač kruopščiai puoselėjamos minties, kaip vienos iš savo egzistavimo sąlygų, jog tikrovės branduolys, esmė, giliausi būties apmatai, tikrasis žinojimas, kuris buvo perimtas iš legendinio Hermio Trismegisto, gali būti pasiekiamas, pažinus tik vienetams – adeptams, išrinktiesiems, per įšventinimą ir su priesaika netaukšti į kairę ir į dešinę, nemėtyti gautų žinių miniai, kuri visada tamsi, visais laikais neteisi, neišprususi ir nebrandi.

Be abejo, hermetikų mokymas buvo metafizinis. Vadinasi, ko gero, jo neįmanoma pagrįsti empiriškai, pažinti per logiką. Šiais laikais sakytume, jog tai yra hipotezė – nei griežtai įrodoma, nei griežtai paneigiama. Tačiau ji skiriasi nuo nepagrįstų metafizinių schemų, kurias taip sudirbinėjo I. Kantas, jau vien tuo, jog sugebėjo giliai įsišaknyti Vakarų mąstyme, tapti jo integralia dalimi, užimti ypač svarbią vietą neoplatonizme bei suteikti teorinį pagrindą gnostikų, teosofų ir kt. mokymams. Pražuvę autentiški hermetizmo tekstai, o tarp jų ir astrologinis pasaulėvaizdis, kažkokiu, galbūt žodinės tradicijos, būdu fragmentiškai atgijo krikščionių bei islamo mąstytojų veikaluose. Tačiau reiktų pabrėžti, kad astrologija savo esme nėra nei krikščioniška, nei islamiška.

Arabas iš Andalūzijos, t.y. mauras Muhamadas Ibn al – Aly Ibn al – Arabi, gimęs 1165 m. birželio 28 d.(?), buvo ir yra vienas žymiausių sufizmo teoretikų, „didysis Mokytojas“ (aš – šaikh al- akbar), padaręs milžinišką įtaką ir musulmonų, ir krikščionių metafizikai. Jo veikaluose esti šiokių tokių astrologinės metafizikos samprotavimų, kurie neabejotinai turi sąsajų su helenizmo bei antikos laikų mąstymu.

Hermetinės astrologijos bruožai iš dalies užkoduoti Ibn Arabio kosmologinėje sistemoje, kurią jis apibendrina naudodamasis koncentrinių sferų planu. Kaip atskaitos taškas imama geocentrinė pasaulio sistema. Ko gero, jau anksčiau minėjau, kad heliocentrinės sistemos įsigalėjimas iš esmės vulgarizavo geocentrinės sistemos simboliką bei simboliką apskritai. Juk geocentrinė sistema – niekas kitas, tik subjektyvi poliarizacija, reliatyvus palyginimas, simbolinė perspektyva: „tarkime, kad… žmogus (Žemė, gyva žemės būtybė) yra centras…tuomet, iš to išplaukia…“. Tokia perspektyva niekada nebuvo laikoma fizine ar erdvine realybe. Ji tiesiog apmąsto žmogų kaip fiksuotą tašką, kaip traukos centrą, kaip Visybės tikslą sąlygine prasme, leidžia konstruoti žinių sistemą. Heliocentrinė sistema pati savaime nepaneigia geocentrinės, t.y. paties žmogaus kontempliacijos apie save, jog jis, žvelgdamas iš savo žmogiškosios pozicijos, per savo sąmonę, savo empirinį patyrimą, dvasinę pasaulėjautą yra centras Visybėje.

Įžvelgti ir perprasti, suvokti simbolį astrologijoje ypač svarbu ne tik dėl to, kad viskas yra simbolis, bet ir dėl per amžius vartojamos šydu apgaubtos kalbos, kurią taip mėgo tie, kurie turėjo, ką pasakyti. Ibn Arabio įprasta maniera mąstyti simboliais, jo paties žodžiais, rėmėsi tuo, jog trauką neregimojo pasaulio dalykams jis esą jautęs nepalyginamai stipresnę nei faktiniam, realiam gyvenimui.

Tam tikra prasme, heliocentrinės sistemos esmę Ibn Arabis užčiuopia dėstydamas teoriją apie koncentrines sferas. Kaip ir Klaudijas Ptolemajas bei dauguma Viduramžių autorių, jis priskiria Saulei centrinę vietą dangaus sferų hierarchijoje, lygina ją su Poliumi ir „pasaulio širdimi“. Tačiau Ibn Arabio kosmologinė sistema sudėtingesnė nei Ptolemajo: Saulė tradiciškai yra šešių žinomų planetų – Marso, Jupiterio, Saturno, kurios toliau už Žemę nei Saulė bei Veneros, Merkurijaus ir Mėnulio, kurios arčiau – centre, tačiau už Saturno sferos jis brėžia fiksuotų žvaigždžių dangaus slėnį, kuris yra dangus be žvaigždžių, ir dar dvi aukštesniąsias sferas. Dvi aukštosios sferos, vadinamos „dieviškąja papėde“ bei „dieviškuoju sostu“, simetriškai atitinka keturias žemiškąsias eterio, oro, vandens ir žemės sferas. Tokiu būdu, abiejose Saulės sferos pusėse įkurdinami septyni laiptai:

Žemė

Vanduo

Oras

Eteris

Mėnulio dangus

Merkurijaus dangus

Veneros dangus

Saulės dangus

Marso dangus

Jupiterio dangus

Saturno dangus

Fiksuotų žvaigždžių dangus

Dangus be žvaigždžių arba Zodiako bokštai

Dieviškosios papėdės sfera

Dieviškojo sosto sfera

Dieviškojo sosto sfera simbolizuoja viso kosmoso sintezę, o žemės centras – ir žemiausioji baigtis, ir fiksacijos centras.

Be jokios abejonės, Ibn Arabio hierarchinė Visybės struktūra nėra erdvinė realybė, jos negalima suprasti tiesmukai. Net ir žemiškosios eterio (kuris šiuo atveju ne kvintesencija, bet kosminis centras, kuriame ugnis reabsorbuojama), oro ir vandens sferos, ko gero, pasak šveicarų autoriaus Titus Burckhardt`o, simbolizuoja teorinę hierarchiją pagal tankumo laipsnį, o ne erdvines sferas. Taip pat ir aukštosios dieviškosios papėdės ir dieviškojo sosto sferos bei jų sferinė forma yra visiškai simbolinė ir reiškia perėjimą iš astronomijos į metafiziką. Tarp fiksuotų žvaigždžių dangaus ir dangaus be žvaigždžių glūdi trukmė arba konkretus laikas (pgl. H. Bergsoną), o tai, kas yra žemiau fiksuotų žvaigždžių, linkę atsirasti ir išnykti. Dangus be žvaigždžių yra „tuštuma“ ir todėl jį reikėtų suvokti ne kaip erdvės matą, o kaip erdvės „pabaigą“, kuri kartu žymi ir atotrūkį tarp įforminto bei neįforminto. Iš esmės, žvelgiant iš formos pozicijos, tai yra niekis, lygiai taip pat, žvelgiant iš įkūnyto pozicijos, niekis yra būtis prieš įkūnijimą, jo pirmapradis principas.

Pagal Ibn Arabį, astrologinis simbolizmas gyvuoja fundamentinių juslinio pasaulio sąlygų – ypač laiko, erdvės ir skaičių – „susikirtimo taškuose“. Dangaus sfera neišmatuojama, kalbėdami apie dangaus dalis, iš esmės, tik apibrėžiame, nustatome kryptis. Krypčių visuma, spinduliuojanti iš vieno centro, talpina savyje visas galimas erdvės ašis. Tolimiausia ir begalinė šių krypčių siekiamybė yra dangaus be žvaigždžių skliautas, o jų centras yra kiekviena gyva būtybė žemėje. Nėra grėsmės, jog tos kryptys kaip nors persikels nuo vieno individo į kitą, juk mūsų regėjimo ašys, kai nukreipiame akis į vieną ir tą patį tašką, gali sutapti nesusipainiojusios. Tiesą sakant, reiktų skirti šias „objektyvias“ kryptis, kurios vienodos visiems, tą pačią laiko akimirką žvelgiantiems į dangų, ir kryptis, kurias galima pavadinti „subjektyviomis“, nes jas apibrėžia individualus zenitas ir nadyras. Bet apie tai vėliau.

 

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

.