Peticiją dėl pakartotinio referendumo „maždaug prieš mėnesį“ sukūręs Brexit šalininkas nė baisiausiam sapne nesitikėjo, kad reikalai taip pasisuks, kad jo peticiją užgrobs priešai ir grūmos parašais lyg tomahaukais, ir tų parašų (tomahaukų) vis daugės, jau, žiūrėk, sako, virš trijų su puse milijono. O juk norėjo kaip geriau, nuoširdžiai norėjo ir kaip gudriai buvo sugalvojęs, kaip įžvalgiai aplenkęs laiką! Maršalo laipsnio verta strategija, ne kitaip! Šiandien peticijos kūrėjas pasikūkčiodamas šluostosi ašaras socialiniuose tinkluose, o priešai kikena ir skuba. Tiesą sakant, jų karštligiškas skubėjimas lygiai toks pat nedovanotinas, kaip ir minėto peticijos kūrėjo. Nori kaip geriau, bet kol Marsas vis dar retrogradinis, bet kokie skuboti (neišlaukti, neapgalvoti, neprisirpę, nesubrandinti) veiksmai – peticijos, atsistatydinimai, greiti situacijos sprendimai – vėliau vers graužti nagus.

Rytoj, birželio 29 d., nuo balandžio vidurio atbulai Žemės atžvilgiu keliavęs Marsas vėl ima judėti tiesiogiai. Įsivaizduokite ugnikalnį: žemės gelmėse kunkuliuojančią magmą ir tą akimirką, kai sumažėjus dujų slėgiui, jis ima ir prasiveržia, trykšdamas velniava, akmenimis ir pelenais. Nuo birželio 22 d. Marsas sustojo (regimasis planetos judėjimas sulėtėjo) ir iki rytdienos yra fazėje, kai niekam nebekyla abejonių, kad ugnikalnis jau veržiasi, jau spjaudo lava. Dar neaišku, ar ji užlies kaimą papėdėje. ar tik pusę kaimo, ar praeis pro šalį beveik nekliudžiusi, bet akivaizdu, kad nelaimė atėjo ir išvengti jos nebepavyks. Kol magma dar snaudė ugnikalnio gelmėje, ji buvo puiki atbulai judančio Marso iliustracija – energija yra, jos daug, bet ji kol kas tik kaupiasi ir tūno ramybės būsenoje, todėl retkarčiais net galėjo pasirodyti, kad nieko nevyksta, nieko ir neįvyks. Bet slėgis sumažėjo ir kalnas išspjovė – sulaukėme to, ko neramiai laukėme nuo pat kovo užtemimų: štai jums ir pavojus Europos Sąjungos status quo, štai ir tarptautinis ekonominis sukrėtimas.

Birželio 29 d. pradėjęs judėti tiesiogiai, Marsas įžengia į šešėlinę retrogradinio judėjimo proceso fazę ir išbus ten iki rugpjūčio 22 d., kai vėl pasieks 8 – tą Šaulio laipsnį, nuo kurio balandžio 17 d. ėmė ristis atbulas, vaizdžiai kalbant, nuo tada, kai magma ėmė kauptis ugnikalnyje. Birželio 29 – rugpjūčio 22 d. ugnikalnio veržimosi laikotarpis. Dažniausiai tie prasiveržimai žymi tiesiog aktyvumą, veiksmą, vėl užvirusį gyvenimą, bet taip pat (ne taip jau ir retai) pyktį ir frustraciją – negatyvią Marso simbolio pusę. Turint omeny pastarųjų dienų įvykius, atrodo, kad neigiamos energijos prikaupta pakankamai.

Iš istorijos žinome, kad nemažai ginkluoto konflikto situacijų ir karų kilo Marsui iš retrogradinės fazės perėjus į tiesioginę, šešėlinio periodo metu, pvz.:

• Antras pasaulinis karas
• Perl Harboras
• Sueco kanalo krizė
• Šešių dienų karas
• 1991 m. sausio 13 – oji (tiesiogiai Jaučio ženkle esantis Marsas ėmė judėti sausio 2 d.)
• Rugsėjo 11 d. atakos JAV

 

Tačiau visko, kas čia dedasi, vien Marsu nepaiškinsi. Nuo praėjusių metų rudens, o jau ypač stipriai – šį birželį kolektyviai išgyvename Saturno – Neptūno kvadratūrą. Jos poveikis dar nesibaigė, truks iki šių metų spalio. Nerimas, netikrumas, sumaištis ir abejonės. Nebeaišku, kas bus rytoj, bet ar išties aišku, kas buvo vakar? Ar neklaidžiojome iliuzijose, ar tuo, kuo tikėjome, buvo tikra, ar tik apgaulė? Saturnas simbolizuoja struktūrą, ribas, pamatus ir taisykles, atsakomybę ir pareigą, „realybę“, žemišką materiją, o Neptūno galioje visa tai sunaikinti, išsklaidant kaip dūmą, užpilant vandeniu. Saturnas yra forma, Neptūnas beformis. Saturnas kristalizuoja, Neptūnas laisvai teka, srovena, liejasi. Saturnas yra plyta rankoje, Neptūnas – neapčiuopiamas sapnas. Saturnas – viskas, kas praktiška. Neptūnas – idealai ir humanizmas. Galėčiau tęst, bet esmė, manau, aiški. Saturnas ir Neptūnas simbolizuoja priešybes ir štai, stojus įtampos aspektui tarp šių planetų, viena vertus, krizę patiria mūsų tikėjimas, pažiūros, idealizmas, kita vertus, tai, kas atrodė tvirta ir amžina, griūna, byra, sklaidosi.

Saturno – Neptūno ciklą astrologai linkę vadint „komunistiniu“, nes įtampos aspektai (kvadratūra, konjunkcija, opozicija) visada žymėjo reikšmingus pokyčius Tarybų Sąjungoje, o vėliau ir Rusijoje. Jau nėra abejonių, kad ciklas susijęs su Lenkija, taip pat ir Prancūzija. Jis „globoja“ socialdemokratus, protestuojančius prieš socialinę nelygybę, o taip pat ir nepriklausomybės kovas, yra kažkokiu būdu susijęs su epidemijomis bei naftos gavyba. Saturno – Neptūno įtampos aspektų metu didesnis stichinių nelaimių pavojus, nes naikinama, šluojama, nuplaunama (Neptūnas) tai, kas netvirtai pastatyta (Saturnas).

Kalbant apie Europos Sąjungos reikalus, panašu, kad vadovai turės galimybę sušvelninti krizę, rasti, tegu ir laikiną, sprendimą, susitarti – tam palankus laikas bus šį rudenį, spalio pabaigoje, lapkritį, gruodį (Jupiterio – Saturno sekstilis).

PREZIDENTĖ

Norėdami įžvelgti, kas laukia mūsų Lietuvoje, negalime pamiršti prezidentės brėžinių. Tuo labiau, kad beveik visi 2016 – ieji Daliai Grybauskaitei sudėtingi. Nors jokiu būdu negalime teigti, kad viskas, kas nutinka valstybės vadovui, aidu skamba valstybės gyvenime, bet, be abejo, ryšys yra.

2016 – ieji prezidentei yra dvasinio virsmo metai, o bet kokie pokyčiai dvasinėje plotmėje, kaip žinia, žmogui niekada nebūna lengvi. Plačiajai visuomenei iki šiol, ko gero, ne kaži ką iš to sudėtingumo pavyko pastebėti. Na, nevykusiai nusipirko žemės sklypą. Pardavė už tą pačią kainą. Na, kam nepasitaiko? Skaitė metinį pranešimą: visus barė, savęs – ne. Būtų stebuklas, jei ji kalbėtų kitaip.

O vis dėl to, nepaisant to, ką matome ar nematome, laikas sudėtingas. Įtampa vėl pradėjo augti jau dabar, birželio pabaigoje, augs ir liepą, kiek atslūgs rugpjūtį, o rugsėjį dar kartą grįš nauja jėga. Stresas, nepalankios aplinkybės, įvairios kliūtys ir sunkumai, iliuzijų žlugimas, nusivylimas pvz.: tais, kuriuos laikė autoritetais, konfliktai.

Nuo šių metų vasario – didesnis pavojus būti įtrauktai į užkulisines intrigas, būti apgautai. Krašutiniu atveju reikėjo ir vis dar reiktų (liepos antroje ir iki rugsėjo pirmos pusės) saugotis galimo šantažo, grasinimų, nepageidaujamos įtakos. O štai dvasinė savijauta – šokinėjanti nuo visiško pesimizmo, netikėjimo savo jėgomis, nusivylimo, dairymosi į praeitį (kokių klaidų būta?), beviltiškumo, skraidžiojimo fantazijose ir iliuzijose iki didelio pasitikėjimo, įkvėpimo, aukščiausio idealizmo, humanizmo – žymi psichologinę transformaciją, kartą gyvenime vykstantį pokytį, kuris, daugiau ar mažiau, suteikia žmogui galimybę atsikratyti iliuzijų, giliai suvokti kažką labai rimto, svarbaus ir naujo.

Visą vasarą (gal tik rugpjūtį kiek lengviau) ir iki spalio pradžios – būtų didelė klaida bandyti skubinti įvykius. Ir ne tik dėl to, kad fiziškai bus mažiau jėgų, trūks energijos. Šiuo metu reiktų stengtis išlaikyti status quo, kantriai, ramiai ir ištvermingai (žodis „ištvermingai“ Daliai Grybauskaitei labai tinka) daryti darbus, susitaikyti su tuo, kad opozicija bus arši, kad palaikymo, ko gero, bus mažiau, kad darbai vyks lėčiau nei norėtųsi.

LIETUVOJE

Kai vasarį rašiau, jog šie metai Lietuvoje primins 1997 – uosius, kai vyko prezidentinė rinkimų kampanija ir tauta, kaip kolektyvinis vienetas, pirmą kartą po nepriklausomybės atgavimo nusprendė pasukti kitu keliu, keisti valstybės kryptį, rinkti valstybės vadovą iš Vakarų, be komunistinės praeities ir sovietinio auklėjimo, man nebuvo labai jau aišku, į kokią pusę suksime šį kartą, per ateinančius Seimo rinkimus. Tik tada neabejojau, o dabar dar labiau neabejoju, jog tai bus posūkis. Ne perversmas, ne sąjūdis, ne drastiškas pokytis, bet gan reikšmingas posūkis – galbūt šioks toks apsivalymas, galbūt visai nauji vėjai. Ir tam nebūtina revoliucija žmonių galvose. Jei prisimintume 1997 – uosius metus, tai tuomet klostėsi įdomi situacija: iš pirmo žvilgsnio, labai jau tvirto tautos pasirinkimo lyg ir nebuvo. Iš šono žvelgiant, taip išėjo, lyg natūraliai susiklostė. A.M. Brazauskas lyg dėl šeimos ir asmeninio gyvenimo, lyg dėl būtinybės Lietuvai atsinaujinti, pats ėmė ir pasitraukė. O V. Adamkus laimėjo labai maža balsų persvara.

1997 – aisiais, kaip ir šiais metais, taip pat driokstelėjo kyšio skandalas. Tiesa, pinigai buvo menkesni. Kai praėjusių metų gruodį nagrinėjau šiuos metus Lietuvoje, gegužė man užkliuvo dėl akivaizdaus ženklo, kurį tuomet perskaičiau taip: „rinkiminės kampanijos vėliava nusidažys kraštutinės dešinės idėjų spalva“. Bet šiandien manęs nepalieka įtarimas, jog tas simbolis LR brėžinyje reiškė kur kas daugiau nei griausmingus A. Guogos pažadus statyti bažnyčią, visus patikrinti melo detektoriumi ir dar griausmingesnį trenksmą durimis, maunant iš partijos. Simbolis kalbėjo ne apie R. Karbauskio dešiniąsias svajas. Gal jis rodė kokius nors užkulisinius konservatorių žaidimus? Gal partijos vedlių drąsūs, korupciją smerkiantys, pareiškimai yra tik ledkalnio viršūnė?

Nors visi žinome, kad Lietuvoje liepos pabaiga – rugpjūčio pradžia yra beviltiškai nedarbingas laikotarpis, valstybės gimimo brėžiniuose randu vyriausybės krizės ar skandalo ženklų.

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė