Paukščiai nespėjo išskristi į šiltus kraštus, žolės šalna dar nepakando ir apie Kalėdas kalbėti vis dar anksti, bet, kur buvę kur nebuvę, NASA mokslininkai ir vėl (lyg pirmą kartą, lyg paskutinis būtų taip seniai) paskelbė gerąją naujieną. „Jūsų Zodiako ženklas pasislinko“, „Žemės svyravimai keičia Zodiako ženklų datas“, „NASA atnaujino Zodiako ženklų datas pirmą kartą per du tūkstančius metų“, „Tryliktas Zodiako ženklas“. Tokios ir panašios straipsnių antraštės pasipylė po šių metų rugsėjo 21 d. užsienio spaudoje, malonumą gaudė net BBC. Paskutinį kartą  NASA šią pasislinkusių Zodiako ženklų naujieną lyg kaulą šunims buvo numetusi mokslo populiarintojams 2011 – tais. Na,  štai dabar ir vėl. Sureagavo, tiesa,  tingiai vėluodami, ir mūsų lietuviškieji delfiai.

Ir štai, astrologų bendruomenėje aistros verda jau geras dvi savaites, nes kiek gi galima?! Nėra jokio Gyvatnešio astrologijoje, nesąmonė tie jūsų pasislinkimai ir atnaujinimai! Juk praėjusį kartą tiek aiškinome, ar jūs kurti, ar jūs akli, ar jūs idiotai, kad ir vėl tą patį kartojat?

Precesija neturi įtakos Zodiako ženklams jau vien dėl to, kad astrologinis ir astronominis Zodiakas nėra vienas ir tas pats. Nebuvo tas pats prieš du tūkstančius metų, nėra dabar, nebus ir ateity. Apskritai egzistuoja trys zodiakai – ekliptikos žvaigždynų, tropinis ir siderinis.  Vakarų astrologijoje naudojamas tropinis zodiakas yra ekliptikos (metinio regimojo Saulės kelio) padalijimas į dvylika dalių (kuriems duoti žvaigždynų pavadinimai) po trisdešimt laipsnių. Jis beveik sutampa, bet net prieš du tūkstančius metų tiksliai nesutapo su regimųjų žvaigždynų padėtimi. Jame nėra Gyvatnešio ženklo, nes tai matematinė abstrakcija, o ne griežtai išmatuotas ekliptikos žvaigždynų atkartojimas – svarbiausias joje yra skaičius dvylika, 360 laipsnių padalijimas po trisdešimt laipsnių, ne žvaigždynų pavadinimai, ne detali žvaigždynų padėtis. Nors, įdėmiau panagrinėjus, galima pastebėti, jog Skorpiono simbolyje tarp kitų ženklų yra užkoduota ir gyvatė bei erelis – aiški užuomina į gyvatnešį.

Siderinis zodiakas (plačiai naudojamas indiškojoje astrologijoje) nuo tropinio skiriasi tuo, jog jame ženklai nustatomi pagal taip vadinamas fiksuotas, nejudrias žvaigždes (fiksuotomis žvaigždėmis astrologijoje vadinamos žvaigždės, kurių padėčiai, istoriškai taip jau susiklosčius, skiriamas didelis dėmesys, pvz.: Regulas, Spika, Aldebaranas, Antaris, Algolis, Sirijus ir daugybė kitų). Štai jis tikrai priklauso nuo precesijos (skirtumas šiuo metu apie 23 laipsnius). O tropinio zodiako atskaitos taškas yra pavasario lygiadienio padėtis šiaurės pusrutulyje, t. y. tropiniame zodiake svarbus tik Saulės ir Žemės santykis, metų laikai, nieko daugiau. Patvirtintas ir nekoreguojamas šis zodiakas yra nuo V a. pr. m. e., nuo tada, kai gimė natalinė astrologija. Tačiau Zodiako ženklų savybės, daugmaž tokios, kokias mes jas žinome šiandien (ugnies, žemės, oro, vandens ženklai, tų ženklų valdytojai, pvz.: Saulė valdo Liūto ženklą, Marsas Avino, o taip pat Skorpiono ir t.t.), visa jų simbolika galutinai įsigalėjo tik pirmame mūsų eros amžiuje, o gal ir dar kiek vėliau. Tiksliai žinoma, kad astrologas Hiparchas (II a. pr. m. e.) jau naudojo tropinį zodiaką. Beje, ir precesijos mechanizmą jis taip pat puikiai išmanė.

Labai svarbu skirti (ką jie ten NASA rūko, kad neskiria?), netapatinti regimųjų žvaigždynų ir Zodiako ženklų, jų savybių. Tai niekada nebuvo tas pats. Jei kompiuterį pavadinsime „Obuoliu“, jis nuo to obuoliu netaps.

Ekliptikos žvaigždynų zodiakas (tiksli regimoji žvaigždynų padėtis), kurį ir turėjo omeny NASA, niekaip ir niekur astrologijoje (nei indiškojoje, nei Vakarų) nėra taikomas. 1930 – tais Eugene Delporte koregavo dangaus sferos žvaigždynų kontūrus ir šiandien šiuolaikiniame žvaigždėlapyje yra 88 žvaigždynai.  Trylika iš jų yra ekliptikos žvaigždynai (sutampa su regimojo Saulės kelio aplink Žemę projekcija) – vieni jų užima mažiau, kiti daugiau nei trisdešimt laipsnių.

Šimtmečiai lekia, bet dėmesys astrologijai neblėsta. Nerimsta žmonės iš mokslo pasaulio periodiškai ir kaskart naiviai bandydami diskredituoti, atverti akis, nušviesti „viduramžių tamsą“. Šis Šekspyro laikų teatrališkas žaidimas – išjuok astrologą – tęsiasi jau daugiau nei keturis šimtus metų ir visi jame dalyvaujantys gerai žino, kaip reaguoti: kada ir ką nuleisti negirdomis, nematyti, o kada aistringai piktintis, įsižeisti.

Bet vis dėlto, kodėl egzistuoja tokia arši mokslo (tokio, kokį mes jį tradiciškai suprantame) ir astrologijos priešprieša? Kur glūdi jos šaknys?

Ko gero, reikia kalbėti ne apie įrodymus, neįrodymus, norą įrodyti ar neįrodyti, o apie filosofinį pamatą, apie tas idėjas, kuriomis priešingoje stovykloje įtikėta mirtinai. Štai kad ir fizikoje – du Visatoje esantys objektai negali veikti vienas kito, nebent jie: a) susiduria; b) sąveikauja gerai žinomų, nustatytų jėgų rinkinio pagalba. Tas jėgų rinkinys galbūt, metams bėgant ir naujoms teorijoms gimstant, gali šiek tiek kisti, bet esmės tai nekeičia – konservatyvaus mokslo pasaulyje tikima, kad du objektai negali veikti vienas kito per atstumą, nebent tame procese dalyvautų kokia nors jėga. Šita nuostata, šis tikėjimas kilo XVII a. Kalbame būtent apie tikėjimą, nes minėta nuostata nebuvo įrodyta, ji ir negali būti įrodyta. Tačiau gražiai skamba, daugumai ideologiškai priimtina – štai jums „objektyvus ir nešališkas, įrodytais faktais grįstas“ mokslas!

Brendant gilyn gali kilti natūralus klausimas, o kodėl astrologija nebetilpo Apšvietos laikų mokslo ideologijos rėmuose? Kodėl ta ideologija, tas pasaulio vaizdas, kurį mokslo institucijos mums teigia esant teisingą, yra toks, o ne kitoks?

Štai čia, ko gero, teisūs tie astrologai, kurie teigia, kad šiuolaikinės vyraujančios mokslo pasaulėžiūros, scientizmo užuomazgų reikia ieškoti Antikoje, o būtent – Platono ir Aristotelio filosofijoje.

Turbūt visi mokykloje esame girdėję apie Platono idėjų teoriją. Kas suprato, kas nesuprato, bet labai supaprastinta, suprimityvinta, mokyklinė esmė būtų tokia – kažkur, kažkokioje Visybės vietoje, laipsnyje, lygyje yra idealus medis. Visi kiti medžiai tėra tik nevykęs, netobulas, grubus jo atkartojimas. Medis fizinėje Visatoje yra materijoje išsireiškusio „medžio“ forma.

Jei arčiau teisybės, tai reikėtų kalbėti abstrakčiau, reikėtų pradėti nuo pačios paprasčiausios Platono idealios formos – Tapati ir Skirtinga, kitaip tariant, aš pats ir kitas, nenutrūkstamumas ir riba, ir t.t. Tai skirtingi tos pačios formos aspektai. Visa, kas egzistuoja, egzistuoja todėl, kad kažkur yra, o kažkur nėra. Jei visa egzistuotų visur vienu ir tuo pačiu metu, tai tos egzistencijos nebūtų, ji pranyktų, nes egzistencija įsitvirtina per tai, kas ji yra, o kas nėra, kur ji yra, o kur jos nėra.

Platono idėjos (žodžiai forma arba idėja čia tėra tik prastas vertalas, iš tiesų šią Platono sąvoką, ko gero (?), reiktų suvokti kaip „matyti aiškiu, tobulu, juslėmis neužgožtu protu“, t. y. forma arba idėja iš tiesų reiškia esmę gryniausiu žodžio pavidalu) egzistuoja nepriklausomai ir anksčiau už jų išraišką materijoje. Štai šitam teiginiui karštai prieštaravo Aristotelis, kurio manymu idėja (arba esmė) egzistuoja tik kartu su materialia išraiška, t. y. idealus medis yra tik tokiu atveju, jei yra ir materialūs medžiai. Nėra idealaus medžio, jei nėra medžių, nėra objekto, dalyko esmės, jei tas objektas neegzistuoja materijoje, kokiame nors materijos būvyje.

Tai štai dabar žiūrėkit, kas pamažu išsirutuliojo iš šio, iš pirmo žvilgsnio niekaip nei su astrologija, nei su NASA nesusijusio, dviejų filosofų ginčo.

Maždaug tarp Šv. Augustino ir Tomo Akviniečio (na, labai apytiksliai), Vakarų civilizacijos minties evoliucijoje įvyko keistas lūžis. Iš esmės tas lūžis buvo pozityvizmo, mechaninio materializmo užuomina, pagimdė paradigmą, kurioje siela ir dvasia yra labiau fantazija nei realybė, o gyvenimas ir sąmonė yra „tikiu tuo, ką matau“, paviršiniai reiškiniai. Dėl šio lūžio fizikams dar ir šiandien nekyla abejonių, kad du objektai Visatoje turi arba trenktis vienas į kitą, arba veikti vienas kitą per atstumą jėgomis, kurios jiems žinomos, nes kitaip būti negali, ir nereikia čia jokių įrodymų.

Neaišku, kodėl taip nutiko. Bet faktas, kad Aristotelio veikalai buvo perskaityti ir suvokti labai keistai. Jei Platonas teigė, kad idėjos, esmės (arba eidos) gali ir tam tikra prasme egzistuoja savaime, o Aristotelis jam prieštaravo, sakydamas, kad jos esą būna tik kartu su manifestacija materijoje, tai XII – XIII a. jau manyta (tvirtai manyta), kad Aristotelis manė, jog idėjos, esmės gali egzistuoti tik prote, o kas prote, tas netikra, tikra (reali) yra tik regimybė.

Maždaug tuo pačiu metu, kai vyko tie keisti teksto suvokimai, Aristotelis tampa Vakarų civilizacijos primarijus tarp filosofų. Jo žodis (tiksliau, viduramžių skaitytojų iškraipytas neva jo žodis) darosi svarbesnis, labiau girdimas nei kitų filosofų, į jį atsižvelgiama. Viduramžiškasis Aristotelis virsta Autoritetu, lieka tokiu Apšvietos laikais, o ir šiandien taip pat.

Autentiškas Aristotelis, pvz.: jo priežasčių teorija, yra astrologijos filosofijos pamatas. Tačiau viduramžiškojo, iškraipyto Aristotelio lauke (ant kurio stovi konservatyvaus mokslo ideologiniai pamatai) vietos astrologijai nėra.

Štai šia meilės daina mūšio lauke šį kartą ir baigiu.

 

 

© 2013 – 2016 U. M. Lizdeikaitė