Jeigu mane fantasmagoriškai pažadintų vidury nakties klausimu „Boehme ar Swedenborgas?“, tai neabejoju, kad iš pradžių pasakyčiau „Boehme“, o tik po to pramerkčiau akis ir taip toliau ten. Kurio iš dviejų, ko gero, reikšmingiausių krikščionių mistikų veikalai gilesni, tikresni, mažiau įtakoti religinių dogmų, kitų religinės mistikos srovių ar savo riboto proto kritikos? Kuris buvo labiau nušvitęs? Be abejo, Jakobas Boehme. Tačiau apie pastarąjį lietuviškai nerasite visiškai nieko, o štai apie Emanuelį Swedenborgą šis tas, labai nedaug ir labai paviršutiniškai, bet rašyta. Gal taip yra dėl ne tik sovietmečio tradicija tapusio mistikos ignoravimo, gal net baimės būti palaikytam „nukrypusiu į misticizmą“, kas, išvertus iš Ezopo kalbos, reiškė tapimą antrarūšiu – nerimtu ir neteisingu, niekais užsiimančiu. Šiuo požiūriu nuo aplinkinių nuomonės bei svaraus autoriteto žodžio priklausomiems mokslininkams tyrinėti Swedenborgą gal ir buvo kiek lengviau – juk vienas geriausių Apšvietos protų, visiškai akademinio pasaulio figūra.
Emanuelis Swedenborgas gimė 1688 m. sausio 29 d. Stokholme, ryte, be penkiolikos šeštą. Jo tėvas buvo evangelikų liuteronų kunigas, dėstė Upsalos universitete teologiją, vėliau tapo vyskupu. Nežinau, ar tai ką nors reiškia, ar tik sutapimas, bet periodiškai vizijas matęs Nikola Tesla taip pat gimė dvasininko šeimoje. Tačiau, nepaisant tokio gan įprasto išskirtinumo, daugiau jokių keistenybių Swedenborgo vaikystėje nebuvo: labai gabus, vienuolikos metų pradėjo studijuoti Upsalos universitete ir mokėsi ten iki 1709 – ųjų. Vėliau, kaip ir dauguma to laikmečio jaunuolių iš pasiturinčių šeimų, keliavo po Europą – gilino žinias, plėtė akiratį. Iš pradžių tai buvo Anglija, kurioje studijavo astronomiją pas pirmąjį karališkąjį astronomą, Grinvičo observatorijos direktorių Johną Flamsteedą bei sukosi tame pačiame intelektualų rate, kuriame švytėjo tokios žvaigždės, kaip I. Newtonas ar astronomas E. Halley (Halio kometa). Bet Swedenborgo interesai neapsiribojo astronomija. Ne mažiau entuziastingai gilinosi į geologiją, botaniką, zoologiją, techninius mokslus, tęsė studijas Paryžiuje ir Amsterdame. Štai toks gyvenimas – privilegija Proto amžiaus aušroje.
Jeigu norėtumėte pajusti, būtent pajusti, o ne mechaniškai suprasti, to laikmečio dvasią, jei rūpėtų suvokti, koks natūralus buvo to jauno, talentingo ir gerai pasiturinčio švedo pašaukimas, tai, ko gero, turėtumėte skaityti „Ugnikalnio mylėtoją“ („The Volcano Lover“) – vienos garsiausių amerikiečių rašytojų Susan Sontag romaną. Tiek to tos meilės peripetijos, aristokratų intrigos, istoriniai pasakojimo štrichai. Kitokia, turbūt neįtikėtinai lėta, laiko tėkmė (neimkite knygos į rankas, jei jums jo kaip tik trūksta) ir padoriam žmogui privaloma aistra tyrinėti – štai kas skiria XVIII amžių nuo mūsų. Pagrindinis romano herojus Kavalierius dega moksline aistra ugnikalniams. Jis gali sau leisti gyventi Neapolyje, stebėti Vezuvijų pro langą ir kolekcionuoti viską, kas su juo susiję. Gali matyti, čiupinėti, eksperimento būdu įsitikinti, racionaliai įvertinti, klasifikuoti, skirti tam begalę laiko. Nes juk reikia kažkaip jį leisti, tą laiką, kad neslinktų visai jau tuščiai. Ir jis ne vienas toks.
Emanuelio Swedenborgo, penkerius metus praleidusio Europoje, gyvenimas ir toliau klostėsi sėkmingai. Kiek padirbėjęs, jis buvo pristatytas Švedijos karaliui Karoliui XII, kuris, apžavėtas Emanuelio proto ir išprusimo, skyrė jį tuo metu labai prestižinės Karališkosios kasybos komisijos nariu. Suprantat, kasyba valstybei be galo svarbi. Kur daugiau dėti protingus žmones, jei ne prie kasybos?
Swedenborgas tyrinėjo ir klasifikavo, rašė veikalus apie metalų apdirbimo būdus, davė pradžią tokioms disciplinoms, kaip mineralogija, smegenų fiziologija, žodžiu, gyveno visiškai pavyzdinį ir ramų mokslininko gyvenimą, skrupulingai vykdydamas profesines ir pilietines pareigas, kol staiga jam kažkas atsitiko. Ėjo 1743 – ieji, Emanueliui buvo 55 – eri.
Imtų lydytis smegenys, jei bandytum surinkti į krūvą visus tuos spėliojimus, hipotezes ir interpretacijas dėl to, kas gi jam iš tiesų nutiko. „Be jokios abejonės, tai buvo proto liga“, – taip racionaliais save laikantys aiškina visus jiems nesuprantamus reiškinius. „Su juo Dievas kalbėjo tiesiogiai“, – į egzaltaciją linkusių ašarotas įsitikinimas. Savo dienoraštyje arba Drömboken Swedenborgas rašė, kad 1743 – 1744 metais jis regėjo ilgą virtinę sapnų, o gal grečiau naktinių vizijų, kurios buvo smarkiai per ryškios, kad pamirštum ar suverstum dienos nuovargiui. Iš pradžių jis esą išgyveno stiprų dvasinio menkavertiškumo, būtinybės apsivalyti jausmą. Vėliau regėjimai dažnėjo, tapo aiškesni, sudėtingesni. Kaskart lyg svarbi žinia, kurią būtina užrašyti, perduoti kitiems. 1745 metais įvyko paslaptingo pobūdžio lūžis, po kurio Swedenborgas galutinai suprato, kad turi reikalų su būtybėmis iš dvasinio, antgamtinio pasaulio. Dar po poros metų jis atsistatydina iš Kasybos komisijos, atsisako kitų pasiūlymų ir visas savo jėgas skiria intensyviam rašymui, tūkstančiams puslapių, išguldytų pedantiška lotynų kalba. Lyg patvirtinimas, kad tai ne apgaulė ir ne proto pakrikimas buvo staiga atsiradusi aiškiaregystės dovana – išliko daug su juo susidūrusių žmonių liudijimų.
Skaityti Swedenborgą – keistas jausmas. Viena vertus, kiekvienas žodis, detalė ir pasakojimo visuma alsuoja Apšvietos dvasia. Skaitai mokslininko tekstą: bandymą klasifikuoti, racionaliai įvertinti, atrasti struktūrą ir ją detalizuoti. Lygiai taip pat, ko gero, galima aprašyti ugnikalnius ar nagrinėti metalų apdirbimo būdus. Kita vertus, matai negalėjimą, nepajėgumą visiškai atitolti nuo anksčiau įsisavintų tiesų. Swedenborgas buvo konservatyvus: jo platus išsilavinimas ir susiformavusios nuostatos susidūrus su absoliučiu naujumu veikiau kenkė nei padėjo. Ne fizinėmis akimis regėdamas nežinomą, jis lyg bandė atrasti jame jau žinomą, matytą, girdėtą, skaitytą. Tas jokiu būdu nesumenkina jo darbo vertės, tačiau, man regis, Swedenborgo tekstų skaitymui būtinas išankstinis pasiruošimas. Turi skirti pelus nuo grūdų, turi šifruoti. Lygiai kaip Nyčės Antžmogio nesuprasi be gilaus konteksto, taip ir Swedenborgas atrodys bevertis arba suklaidins, jei skaitysi probėgšmais, neturėdamas laiko ir būtino žinių bagažo.
Per beveik trisdešimt jam atseikėtų gyvenimo metų, pradedant dvasiniu lūžiu ir baigiant išėjimu Anapilin, Swedenborgas teigė, kad jam buvo leista pažinti angelus – įsitikinti jų egzistavimu, suvokti gradaciją, savybes, buveinės vietą Dievo kūne. Taip pat jis esą matęs ir bendravęs su gyvybe iš kitų planetų – mūsų Saulės sistemos bei iš toliau. Jis tvirtino, kad Biblijos jokiu būdu negalima skaityti tiesmukai, kad tai užkoduota, dešifravimo reikalaujanti, medžiaga. Perprato kūno ir dvasios sąveiką, tarp fizinio ir dvasinio pasaulio egzistuojantį atotykį (arba korespondenciją). Būtent tas atotykis ir yra astrologijos pagrindas.
„… be to, man leista apie visų trijų dangaus sferų angelus pasakyti paslaptį, kuri iki šiol, dėl laipsnių nesuvokimo, nebuvo žinoma niekam. Paslaptis ta, kad kiekviename angele ir kiekviename žmoguje yra vidinis arba aukščiausiasis dvasinis lygmuo, kažkas ypač vidinio ir aukšto arba, taip sakant, slėptuvė (intimum), kurią visų pirma arba visų aukščiausiai veikia Dieviškoji įtaka, Viešpaties pradmuo, kuris iš šios slėptuvės angele ir žmoguje sureguliuoja ir visus kitus hierarchiškai išdėstytus vidinius pradmenis. Šį vidinį, aukščiausią pradmenį arba slėptuvę galima vadinti Viešpaties įėjimu arba net Viešpaties buveine juose. Per šį vidinį, arba aukščiausią, pradmenį žmogus tampa žmogumi ir skiriasi nuo gyvūnų, kurie šio vidinio pradmens arba slėptuvės neturi. Štai kodėl žmogus, skirtingai nei gyvūnai, gali per šį savo dvasios ir sielos (mentis et animi) vidinį pradmenį pakilti Viešpaties pagalba iki Jo paties, tikėti Juo, jausti Jam meilę ir per tai Jį regėti; tokiu būdu žmogus gali tapti proto ir išminties imtuvu, kalbėti protingai ir, galų gale, amžinai gyventi. Tačiau nė vienas angelas negali suvokti, kas iš tiesų dedasi Viešpaties slėptuvėje, nes tai peržengia angelų supratimo ir išminties ribas.“
„Kas neišmano Dieviškųjų laipsnių tvarkos, tas negali perprasti, kokiu būdu dangūs skiriasi tarpusavyje, o taip pat suvokti, kas yra vidinis žmogus, o kas – išorinis žmogus. Dauguma pasaulyje supranta vidinį ir išorinį arba aukščiausią ir žemiausią lyg nepertraukiamą, nedalomą, kylantį nuo grubiausio iki subtiliausio, tačiau iš tiesų vidinis ir išorinis tarpusavyje nėra susiję, egzistuoja atskirai. Laipsniai būna dvejopi: nepertraukiami ir atskiri (gradus continui et discreti). Vientisi panašūs į šviesos laipsnius nuo ryškios liepsnos iki sutemų arba daiktų ryškio laipsnius pagal jų apšvietimą, arba panašūs į oro grynumą nuo tankiausių jo sluoksnių iki rečiausių. Šie laipsniai matuojami atstumais. Priešingai, atskiri laipsniai skirtingi kaip pradžia ir pabaiga, kaip priežastis ir pasekmė, kaip gamintojas ir gaminys. Bet kuris stebėtojas matys, kad visi daiktai pasaulyje, aplamai ir iš dalies, formuojasi pagal šiuos laipsnius, t.y. iš vieno daikto kyla kitas, iš kito trečias ir t.t. Kas nesuvoks šio laipsniškumo, tas niekaip negalės suprasti nei skirtumų tarp vieno ir kito dangaus, nei vidinio ir išorinio žmogaus gebėjimų skirtumų, nei skirtumo tarp žmogaus dvasios ir kūno, nei išsiaiškinti, kas yra ir iš kur atsiranda atotykis ir reprezentacija (repraesentativa), ir ką reiškia intuicija. Jusliniai žmonės nesupranta šių skirtumų. Net visiškai atskiruose laipsniuose jie mato vientisumą ir todėl, pagal jų supratimą, dvasinis yra ne kas kita, o pati gamta, tik švaresnė.“
Toks įspūdis, kad Jakobo Boehme ir Emanuelio Swedenborgo vizijos buvo skirtingos prigimties. Jei Boehme matė savo vidinėmis akimis, jei regėjo vaizdinius, intuityviai suvokdamas, ką jis regi, tai Swedenborgo raštuose daugelyje vietų minima, jog jam pasakojo, parodė, leido pamatyti. Iš čia, ko gero, ir neatitikimai jų tekstuose, pvz.: Boehme pabrėžia, kad žmogus, žmogaus dvasinė struktūra sukurta pagal Dievo paveikslą, bet tuo pačiu sako, kad Dievo kūnas nėra fizinio žmogaus kūno analogija. O Swedenborgas, lyg sakydamas tą patį – kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, prie bendro vaizdo lipdo ir kūną, prisimindamas kabalistų Adomą Kadmoną, vadina Jį Didžiuoju Žmogumi. Jo vizijos, kurios neabejotinai joks ne falsifikatas, yra gerokai labiau aplipusios žemiškomis žiniomis. Tačiau akivaizdu, jog Emanuelio Swedenborgo raštai yra metafizikos mozaikos dalis, papildanti ir praturtinanti.
© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė
