– Nesu toks beprotis, kad Šiais Laikais ką nors manyčiau arba nemanyčiau. Bet kad jau čia likai, tai nedelsdamas eik į Pasiuntinybę arba neik, ir ten užsiregistruok arba neužsiregistruok, nes jei užsiregistruosi arba neužsiregistruosi, gali didelių nemalonumų sulaukti arba nesulaukti.

Jau senokai laikraščiai rėksmingu balsu skelbė būsiant karą, bet kas ten ką gali žinoti, nes vienas sako, kad vienaip, kitas – kad kitaip, gal išeis tik šnipštas, gal neišeis, mušasi, nesimuša, ir nieko tikro, Pilka, Gūdu, kaip laukuose lietui pliaupiant.

(Witold Gombrowicz „Transatlantas“, Vilnius, Baltos lankos, 2009)

Ir kai jau atrodė, kad tokia atmosfera, kokia laikėsi prieš prasidedant Antrajam Pasauliniam, kai Witoldas Gombrowiczius plaukė iš Lenkijos į Argentiną, niekada nebepasikartos, driokstelėjo 2013 – ieji ir štai jums prašom. 2014, 2015 – ieji jau baigiasi, ant nosies 2016 – ieji ir kuo toliau, tuo mažiau žmogus jautiesi saugus, nerimas kamuoja ne tik pavienius jautresnius individus, o jau kolektyviai. Net apie baimę žmonės šneka.

Tvyranti įtampa nesisklaidys ir 2016 – aisiais. Brėžčiau raudoną liniją ties 2020 – 2021 metais. Mano manymu, tai bus be galo svarbūs metai. Visai gali būti, kad vėliau istorikai dalins pasaulį iki ir po 2020 – ųjų. Bet apie viską tvarkingai ir iš eilės.

Jei kas primiršo, tai 2012 – aisiais prasidėjo toks labai retas ir reikšmingas astrologinis įvykis – Plutonas ir Uranas sudarė kvadratūros (90̊) aspektą. Nuo 2012 iki 2015 metų tą negatyvų, įtampos aspektą tiksliai sudarė septynis kartus. Tokio dalyko, kad taip imtų ir net septynis kartus driokstelėtų, nėra buvę nuo 1496 metų. Paskutinį kartą Urano ir Plutono kvadratūra vyko 1931 – 1934 metais, tuomet tų tikslių kvadratūrų būta tik penkių.

Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno ir Plutono ciklai vadinami kolektyvinės žmonijos pasąmonės, civilizaciniais ciklais – jų įtampos ar harmonijos fazės visada sutampa su reikšmingais istoriniais pokyčiais. Be abejo, tai nereiškia, kad ciklai, kad pačios planetos veikia Žemės gyvenimą. Planetų ciklai, ko gero, yra tik ženklai galingo vyksmo, kurio mechanizmas, nepaisant daugybės hipotezių, mums nežinomas. Kadangi tų ciklų tikslios fazės – retas reiškinys, tai astrologai prognozuodami nepaiso itin tikslių datų, pratęsia fazės veiksnumo laiką. Štai pvz.: jei tiksli Urano ir Plutono kvadratūra buvo 2012 birželį – 2015 kovą, tai drąsiai galima brėžti penkis metus prieš ir penkis (o gal ir visus dešimt) po. T.y. noriu pasakyti, kad gyvename ir dar gyvensime radikalių pokyčių, revoliucijų kolektyvinėje pasąmonėje laikais, kai saugumo jausmas yra didžiausia prabanga, kai buvusi realybė, septintame dešimtmetyje nusistovėjusi pasaulio politinė tvarka, pamažu, bet nenumaldomai byra, kartu su savimi nusinešdama buvusį (stipresnį ar silpnesnį) stabilumo jausmą, nes visiškai aišku, kad to, kas buvo, jau nebus, o naujo dar nieko nesukurta. Mūsų Tėvynės gimimo brėžinyje šitas ženklas, šita kvadratūra, nors ir nekliudo itin svarbių taškų, tačiau išsidėsto taip, kad ilgai nenagrinėjus aišku – žlunga mūsų iliuzijos dėl šalies kaimynų ir dėl to priversti keistis iš esmės, prisitaikyti prie naujų sąlygų, valstybės tarnautojai, policija, kariuomenė. Kadangi pokytis užtruks dar bent penkerius metus (o gal ir daugiau), nemanau, kad šiandien mūsų iliuzijos žlugimas jau išgyventas iki galo, kad jau visiškai blaiviai ir iki galo suprantame, kad mus supa (iš visų pusių).

Dar bent dvi, ne tokios globalios, bet nemažiau mums svarbios temos, kurias išryškina minėtas ženklas, yra… švietimo problemos ir psichikos sutrikimai. Iliuzijos, kad psichikos ligos pasigydys kaip nors savaime ir galbūt net nesergame jomis labiau nei kiti, o švietimo sistema tokia, kad gali dar ilgus amžius gyvuoti ir nieko čia keisti nereikia, – ateinantį penkmetį (o gal ir ilgiau) byra ir byrės lyg kortų namelis.

Tačiau apie laikmetį niekuomet nesprendžiame iš vieno ženklo. Astrologinė prognozė yra tirštos ženklų mozaikos nagrinėjimas. Todėl, jei matome, kad paskutinė Urano ir Plutono kvadratūra buvo 1931 – 1934 metais, tai nenorime pasakyti, kad laikas dabar identiškas. Bendra atmosfera gal ir panaši, bet ji skiriasi, o kuo skiriasi, regime nagrinėdami kitus ženklus.

Kitais metais, ko gero, vėl nebus išvengta tarptautinio ekonominio nuosmukio šmėklos. Ar dar pamenate, kas dėjosi šių metų pavasarį ir vasarą Graikijoje bei Kinijoje? Tai va, nuo 2016 m. kovo iki liepos pradžios vėl tie patys požymiai. Jie, tie požymiai, netvirtina, kad problemos vėl kils Graikijoje ir Kinijoje, o tik nurodo, kad yra didelė ekonominio nuosmukio tikimybė. Šitas laikotarpis – 2015 m. vasara ir 2016 m. pavasaris – lyg verčia grįžti į realybę, nusileisti iš padebesų, akis į akį susidurti su problemomis, kurių nesinori matyti. Įtakingi politikai ateinantį pavasarį ir vėl susidurs su būtinybe pasirinkti – paviršutiniškai užglaistyti problemas, nudažyti pelijančias sienas ryškia spalva ar imtis radikalių, nors ir skausmingų, reformų. Iš dalies, ateinantis pavasaris lems 2020 – uosius metus. Jeigu dabar būtinų sprendimų laikas vėl bus atidėtas, tai 2020 – 2021 metais problemos smogs galinga jėga, privers pabusti iš gražaus sapno. Jeigu rimtos reformos bus pradėtos 2016 – aisiais, tai 2020 – aisiais galima tikėtis, kad prasidėjusi nauja aušra, naujas istorinis posūkis, nauja vizija ves teigiama linkme.

Lietuvos gimimo brėžinyje šie požymiai, nors ir nėra užaštrinti, bet vis dėlto sufleruoja, kad mums svarbiems projektams, siekiams, tikslams galime pritrūkti pinigų ar negauti visų žadėtų ir planuotų. Arba staiga nemaloniai nustebti, jog tas, kas anksčiau buvo taip optimistiškai planuota, dabar jau nebeatrodo žaviai. Žodžiu, kitais metais galima tikėtis tam tikro vilčių neišsipildymo valstybės finansų sferoje, nepaisant to, kad sausis ir vasario pradžia tokia palanki, kad panašios prognozės atrodys neįmanomas dalykas. 2016 m. turėsime progą pasukti reikalus sau palankia linkme, kažką sėkmingai išspręsti finansų ir prekybos srityje, bet ji truks labai trumpai – tai bus liepos pabaiga, rugpjūčio pradžia.

O štai panašaus kalibro politinių skandalų Lietuvoje, kokių būta šį lapkritį, galima tikėtis 2016 m. vasarį ir kovą. Liepos pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje taip pat, ko gero, gali būti linksma. Nuo gegužės rinkiminės kampanijos vėliava nusidažys kraštutinės dešinės idėjų spalva: tuo nenoriu pasakyti, kad į valdžią būtinai ateis kraštutiniai dešinieji, kalbu tik apie kampaniją gaubiančią nuotaiką.

Visi kiti metai pasaulyje taip pat pažymėti dar vieno reikšmingo ir iš pirmo žvilgsnio nieko labai gero nežadančio ženklo – Saturno ir Neptūno kvadratūros. Prasidėjo ji rusų antskrydžiais Sirijoje, vėliau buvo Prancūzijos tragedija. Nors anksčiau nagrinėdami šitą kvadratūrą labiau koncentravomės į valstybių politikos klausimus, sakėme, kad ji visuomet ryškiai paliečia Rusiją – arba karinis sujudimas arba ekonominė krizė (tiesą sakant, ir V. Putinas iškilo SA-NE kvadratūros metu, ir J. Stalinas tapo vienvaldžiu diktatoriumi) – tačiau ji daugiau ar mažiau veikia visus žmones, tai ne vien atskirų valstybių politinio gyvenimo reikalas. Kolektyvinei pasąmonei šis ženklas žymi neišsipildžiusių vilčių ir pesimizmo laikotarpį. Tai taip pat yra žmonijos kolektyvinių dvasinių ieškojimų lūžio metas – vieniems jis reikš visišką nusivylimą išpažinta religija, kitiems, atvirkščiai, stiprų, dogmatišką įtikėjimą kažkuo ir norą apginti tą, kuo tiki (radikalų-sektantų siautėjimas). Ir toliau stiprės iš vienos pusės – noras statyti geležines uždangas (Šengeno zonai skambina varpai), iš kitos – penktoji kolona.

Teoriškai, nagrinėjant Saturno ir Neptūno ciklą, kyla minčių, kad islamo fanatizmo ir komunizmo šaknys tam tikra prasme turėtų būti bendros, kad šie reiškiniai, kad ir netiesiogiai, bet savo esme yra susiję.

Apskritai chaotiškas laikas ir tas kitais metais labai jausis. Stebint, kas dedasi, nereikėtų daryti skubotų išvadų – nors dabar lyg ir labai aišku, kas kankinys, o kas skriaudėjas, kas su kuo ir už ką kariauja, bet reikalas tas, kad SA-NE kvadratūros metu tai, kuo iš pirmo žvilgsnio neabejojama, vėliau pasirodo visiškai kitoje šviesoje (who killed JFK?).

Turiu jus „nustebinti“ dėl terorizmo pavojaus – jis nemažės. Kalbant rimčiau, 2016 m lapkritį ir gruodį, po pavojingo rugpjūčio – rugsėjo (vėliau dar padėtis kartosis 2017 m. kovą – balandį ir liepą – rugpjūtį), gali susidaryti tokia situacija, kad politikai pasaulyje suvoks, jog „kažką reikia daryti ir skubiai“. Gali būti stiprinamos pajėgos kovai su priešu, įvykti kažkas, su kuo jau nebeįmanoma susitaikyti, kas privers imtis radikalių veiksmų. Kita vertus, tai gali būti ir tam tikro ekonominio nestabilumo tęsinys (paskutinį kartą panaši situacija buvo 1998 metais ir išvirto į Rusijos ekonominę krizę).

2016 – 2021 metai, ko gero, žymės dar vieną reikšmingą istorinį momentą, kurio nevalia nepaminėti. Kalbu apie ilgą, maždaug 172 metus trunkantį, Urano ir Neptūno ciklą. Tai yra ideologinių, religinių, mokslinių revoliucijų ciklas. Štai ~ 1820 m. prasidėjęs buvo vadinamas „Industrine revoliucija“, o esamasis, kurio pradžia 1988 – 1999 m., – „Technologijų revoliucija“. 2016 – 2021 m. laukia pirmoji šio ciklo įtampos fazė – pusė kvadrato (45̊).

Ciklas prasideda naujo kūrimu. Savotišku sprogimu, kai užgimsta ilgai brandintos idėjos, kai trykšta kūryba, kai visa tai veržiasi į dienos šviesą, veržiasi gyventi, atsirasti ir plisti šitame pasaulyje, tampa prieinama visiems, ne tik siauram vartotojų ratui, nes tai yra svarbiausia tą akimirką. Bet štai ateina momentas, kai džiaugsmą, dėl nepaliaujamai ir galinga jėga srūvančios kūrybos, keičia būtinybė laikinai sustoti ir apmąstyti tą naują gimtį. Kokios pasekmės mūsų laukia, ar kuriame išmintingai? Ta būtinybė šiaip jau turėtų kilti ne tuščioje vietoje. Taip gali įvykti dėl naujo, bet abejotino išradimo ar seno ir abejotino išradimo masinio tiražavimo, o gal dėl netikėto, bet realaus ir skausmingo susidūrimo su akivaizdžia tiesa, kad, technologijoms sparčiai tobulėjant, žmonija nė kiek nepasikeitė, liko tamsi ir primityvi.

 

 

 

 

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė