Ko gero kalbos apie stambius astrologinius ciklus, apie milžiniškus laiko tarpus gali sukelti panašų jausmą, koks apima, išgirdus apie naujai atrastą egzoplanetą, kitas galaktikas, kažką labai tolimo ir nepasiekiamo, todėl tik sausai teorinio, nepatikimo, neaktualaus eiliniam žmogui. Tačiau, kiek esu gyva, tiek ir girdžiu apie netrukus driokstelėsiančią pasaulio pabaigą. Katastrofos nuojauta tvyrojo ir mano tėvų, ir senelių, ir prosenių laikais. Ar turtėjo žmogus, ar skurdo – juk žinojo, jog ne prieš gera visa tai, jog čia pat, už kampo, laukia pabaiga. Bet pasitaikydavo ir optimistų kuopelių, kurie kartkartėmis tikėjo, kad aukso amžius vis dėlto ateis, kad blogiau būti jau nebegali. Ryšku tas buvo ir praėjusiais metais – vieni ruošėsi pasaulio pabaigai, kiti laukė perėjimo, to atskaitos taško, kuris žymės senojo pasaulio baigtį ir naujojo pradžią, o treti nieko nelaukė, nes jie išvis nieko nelaukia, tokie jau jie žmonės. Platonas, matyt, sakytų, jog teisūs yra pastarieji. Juk, jei žmogus, kaip ir visa, kas gyva, egzistuoja amžinai ir anapus laiko, tai, vadinasi, žvelgiant iš tokio plataus požiūrio taško, jo esybė yra ir pradžioje, ir pabaigoje, ir aukso, ir tamsos amžiuje tuo pačiu metu.

Platoniškieji metai

Graikijoje astrologija ko gero sparčiausiai vystėsi tarp VII ir II a. pr. m. e., nuo Pitagoro iki Hiparcho laikų. Cikliškumo idėja, be abejo, buvo gerokai senesnė, persismelkė į orfizmo religiją (orfėjų Dionisas, metempsichozė, begalinis gyvenimo ratas). Didžiųjų Visatos metų idėja Vakarų astrologijoje atsirado Platono dėka, o jis iš esmės rėmėsi Pitagoru ir Empedokliu, kurie senovės Egipto ir Babilono išmintį suderino su graikų matematine logika. Pitagoras sukūrė matematinį pagrindą, Empedoklis aprašė ciklinį procesą, Platonas visa tai sujungė į dangaus harmonijos teoriją. Platono pasaulėžiūra buvo artima pitagoriečių ir orfikų tradicijoms. Šiandien sakytume, jog visi buvo mistikai, nes juk regėjo, jog visa, kas gyvuoja žemėje, yra susiję, yra neatskiriama Visatos dalis, kuri pati gyva, kuri ritmiškai kvėpuoja. Kosmosui vis giliau įkvepiant, teigė jie, žmonijos civilizacija auga, iki kol pasieks savo tobulumo viršūnę, iškvepiant – menksta ir mažėja, degraduoja iki visiško suirimo, bet tik tam, kad atgimtų iš naujo ir vėl augtų. Kartu su įkvėpimu daugėja Meilės, iškvėpimo metu įsisiautėja Kova. Tai yra amžinas, begalinis procesas. Jei ir yra įmanoma jo baigtis, tai toji baigtis pažini tik Kūrėjui. Kai viena jėga pasiekia savo augimo, o kita mažėjimo viršūnę, suyra pusiausvyra, pasaulis sunaikinamas, išnyksta žmonių civilizacija. Mirtis duoda impulsą Atgimimui ir prasideda judėjimas į priešingą pusę, sekanti ciklo fazė. Buvo manoma, kad vieneri Visatos metai, vienas jos judesys, vienas įkvėpimas trunka 36 000 metų (skaičius sutinkamas ir babiloniečių, ir pitagoriečių sistemose). Tačiau pilnas ciklas yra kvėptelėjimas – įkvėpimas ir iškvėpimas – 72 000 metų, kurių metu žmonių civilizacija pereina per visas gyvavimo fazes. Pagal Platoną, astrologijos vertybė yra ta, kad jos išmanymas leidžia veikti harmoningai Visatos ritmams ir tuo pačiu padėti Visatai laikyti pusiausvyrą bei sulėtinti neišvengiamą Kovos triumfą prieš Meilę. Pavyzdžiui, jis manė, kad politinis gyvenimas turėtų būti suderintas su laikmečio dvasia, veikti harmonijoje su dangaus judėjimu, kad idealiai valstybei turėtų vadovauti 360 patarėjų padalintų į dvylika grupių po 30 žmonių. Kiekviena tokia grupė turėtų valdyti vieną metų mėnesį. Kaip ir asirai, Platonas laikėsi požiūrio, jog kiekvienas ciklas prasideda ir baigiasi, kai visos planetos sudaro konjunkciją, tačiau skirtingai nei asirai, konjukciją jis matė 0 ⁰ Avine, teigdamas, kad didžiųjų ciklų kaita vyksta, kai susidaro tokia pati šviesulių padėtis, kokia ji buvo Pradžios metu, o būtent – didžioji konjunkcija Avino ženkle. Tačiau daugiau jis nieko netikslino ir planetos horoskopo duomenų nepateikė. Kaip Atlantidos, kaip Šventojo Gralio paieškos, taip ir Planetos Horoskopo ieškojimas vėliau apaugo paslaptimi, tapo dar vienu daugiaprasmiu -išsigelbėjimo bei galios – simboliu, metafizinės pasaulėžiūros atributu.

O štai Ciceronas abejojo universalių Didžiųjų metų koncepcija, manė, kad Didžiųjų metų trukmė susijusi su konkrečia pradžia, kad skirtingos civilizacijos gali turėti savo ciklus. Toks požiūris, žvelgiant iš šiuolaikinės astrologijos varpinės, atrodo labai novatoriškas ir gal net arčiausiai tiesos.

Precesiniai metai

Precesija yra lėtas ir periodiškas Žemės ir dangaus ašies slinkimas kūgio paviršiumi aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Precesijos periodas yra lygus 25 729 metams, turint omeny, kad lygiadienių taškų slinkimo ekliptika greitis yra 50, 3708„ per metus, o pavasario lygiadienio taškas vienu laipsniu pasislenka per 71, 46 metus. Kai kurie astrologai apvalina lygiadienio taško poslinkio trukmę iki 72 metų, todėl jiems išeina, jog visas ciklas yra 25 920 metų.

Kartais aptinku tokį keistą paaiškinimą, jog dėl precesijos dabartiniai žvaigždynai, kurie susieti su Zodiako ženklais, pasislinko per vieną į priekį – štai kokia tragedija astrologijos šalininkams, juk tas reiškia, jog visas astrologijos mokslas šiandien bevertis lyg supuvusi lietuviška bulvė. Tai tokiems aiškintojams reikia priminti, jog Vakarų astrologijoje naudojamas tropinis zodiakas – ekliptikos padalinimas į lygias dalis po trisdešimt laipsnių. Nors anksčiau jis labiau sutapo su regimaisiais žvaigždynais, tačiau net Klaudijaus Ptolemėjaus laikais nebuvo tikslaus sutapimo. Indiškojoje astrologijoje naudojamas siderinis zodiakas, kuris taip pat nėra ekliptikos žvaigždynų atitikmuo.

Visuotinai priimta, jog precesiją atrado graikų astrologas Hiparchas 139 m. pr. m. e., tačiau jo laikais buvo tvirtinama, kad jis tik atgaivino seniai pamirštą faktą. Lygiai taip pat kalbėjo ir apie Aristarchą Samietį, heliocentrinės sistemos pradininką. Gal ne taip svarbu, buvo ar nebuvo šie faktai žinomi anksčiau. Svarbiau yra suvokti, kiek astrologiškai reikšminga buvo tokia informacija. Iš išlikusių duomenų aišku, kad nei į precesiją, nei į heliocentrinę sistemą nebuvo kreipiama daug dėmesio. Klaudijus Ptolemėjas savo „Almageste“ heliocentrinę sistemą išvis išbrokijo, kaip nesavalaikę, nepritaikomą, nepraktišką, kol kas nenaudingą. Kas iš to tų dienų eiliniam žmogui, karaliui, valstybei, kad aplink Saulę sukasi planetos, kad tokia yra realybė? Na, sukasi ir tegul sukasi. Daug svarbiau yra „tarkime, kad…žmogus yra centras… tada… iš to išplaukia…“. Geocentrinė sistema nebuvo ir nėra senovės tamsumo įrodymas, o tik sąlyginė, simbolinė teorija, turinti praktinę reikšmę.

Precesijos metai astrologijoje, teosofų ir rozenkreicerių dėka, įgavo šiokį tokį svorį XIX a., vėl pradėjus kalbėti apie astrologines eras (esamą Žuvų, būsimą Vandenio ir t.t.). Versijų dėl tų erų yra daugybė, nėra sutarimo nei dėl tikslios jų pradžios datos, nei dėl pabaigos. Vien Vandenio eros pradžios amplitudė svyruoja nuo 1762 iki 2369 m. (nors vis daugiau astrologų, mano, jog ta pradžia yra būtent XXI a. pr.). Kokia prasmė visų šitų erų, amžių, Didžiųjų metų? Matyt, visgi tai yra galimybė suvokti kolektyvinės žmonijos sąmonės šuolius, suvokti save iš plačiausios perspektyvos, bandant brėžti futurologines gaires, kalbant apie stambiausius žmonijos judesius. Precesiniai metai, nors dažnai klaidingai tapatinami su platoniškaisiais, skiriasi ne tik savo trukme, tačiau ir nauja astrologine pasaulėžiūra: precesijoje perėjimas tarp vieno ciklo pabaigos ir kito pradžios jau nebepriklauso nuo konjunkcijos Sutvėrimo taške; begalinio augimo ir degradacijos ciklą, pasikartojantį begalinėje sekoje, pakeitė spiralės koncepcija, kuomet, sugrįžus į pradinį tašką, nebesame tokie, kokie iš jo išėjome – paaugame išmintimi ir patirtimi, t.y. progresuojame; nebesame prikaustyti prie likimo malonės, o turime laisvą valią, galime keisti save, o taip pat ir įtakoti būsimus istorinius ciklus. Be to, gal klaidingas yra pats tikslios datos ieškojimas, gal mes turėtume labiau susitelkti į gilesnį simbolio pažinimą, į laikmečio ženklus, o neieškoti tikslių skaičių? Ar pasakys stebėtojas, kiek laiko trunka saulėlydis ir saulėtekis? Juk ne akimirką. Juk tai sąlyginai lėtas perėjimas. Kalbant apie Vandenio epochą, pradžia, matyt, buvo elektros energijos įsisavinimas, tačiau pradžia vis dar trunka ir baigsis ji (?), kai Žemėje galutinai transformuosis religijos supratimas. Miglotą Didžiųjų metų suvokimą gerai atsveria trumpesni astrologiniai ciklai, apie kuriuos vėliau. Vis galvoju apie Cicerono teigimą, kad gal išvis negali būti universalių Didžiųjų metų, kad žmonija egzistuoja paraleliniuose cikluose – gal jis teisus?