Nors astrologija jau daugelį šimtmečių skinasi kelią lydima nuolat burnojančių skeptikų būrio, tačiau iš tiesų rimtų – pakenkusių, sukrėtusių –  išpuolių prieš ją per gerus du tūkstantmečius tebuvo du. Pirmasis nutiko XV – ame amžiuje, gerokai prieš patekant Apšvietos žvaigždei. Tiesą sakant, net neišeina tvirtinti, jog išpuolis buvo sumanytas skeptiko.

Tik atvykęs į Florenciją jaunas, išsilavinęs (jau spėjęs gerai pastudijuoti Kabalą, išmokti lotynų, graikų, arabų ir hebrajų kalbas), nepaprastai talentingas italas Piko dela Mirandola (g. 1463) sutiko ne tokį jauną, bet ne mažiau talentingą italą Marsilijų Fičiną ir netrukus tapo jo mokiniu, vienu mėgstamiausių mokinių, kurį švelniai vadino „tauriuoju Saturno sūnumi“. Nors tarp mokytojo ir mokinio buvo trisdešimties metų amžiaus skirtumas bei šiokie tokie, normalūs tėvo – vaiko santykiams, pasaulėžiūros skirtumai, abu buvo didūs Magijos ir Mistikos amžiaus žmonės. Marsilijus Fičinas, kurį mūsų lietuviška Vikipedija kažkodėl vadina „humanistu, filosofu, teologu ir vertėju“, iš tiesų, o gal visų pirma ir svarbiausia, buvo genialus Renesanso astrologas. Jau gerokai vėliau paaiškėjo, kad M. Fičinas (kaip ir Piko iš Mirandolos) buvo vienas iš tų, kurie keitė epochos intelektualinį klimatą, įkūnijo Renesanso mago archetipą. Tačiau tie skambūs žodžiai nieko nesakys, jei nebandysime įsivaizduoti XV – to amžiaus atmosferos – silpsta maurai Ispanijoje, griūna Bizantija, senovinių rankraščių graikų kalba prigrūstą Konstantinopolį užkariauja osmanai. Į turtingą Florencijos miestą vis užklysta keisti, viešumos privengiantys svetimšaliai nešini paslaptingomis knygomis, kurių vertė esą didesnė nei auksas, brangakmeniai ir užjūrių prieskoniai. Medičių materialiai globojamas Fičinas verčia į lotynų kalbą iš pradžių „Corpus Hermeticum“, kurį įsivaizdavo esant seniausių laikų mokslo darbą, parašytą dar prieš egiptiečius, gal net prieš patį Mozę, vėliau Platoną, Plotiną, Jamblichą, orfikų himnus ir t.t. Įgudusiai akiai nesunku pastebėti, kad visi M. Fičino vertimai – neatsitiktiniai, susiję tarpusavyje viena mistine tradicija. Ko gero, nebus klaida teigti, kad Fičino versti raštai– filosofinis pagrindas to, ką šiandien vadiname „helenistine astrologija“.

Kalbėti tais laikais (kaip ir bet kuriais laikais) reikėjo atsargiai. Įžeisti Bažnyčią lengva, eretiku tapti dar lengviau. Į melancholiją linkęs (Saturno konjunkcija su Ascendentu) M. Fičinas nebuvo kovotojas, tiksliau, mėgo elgtis apdairiai (Merkurijus Skorpione, Mėnulis Ožiaragyje). Drąsiausias (nors iš esmės medicinos astrologijai skirtas) jo darbas  „Trys knygos apie gyvenimą“ (De vita libri tres) išvydo dienos šviesą likus metams iki mirties. Nors bažnyčia knygą griežtai kritikavo, bet tie „metai iki mirties“, ko gero, padėjo išvengti ar bent jau sumažinti pragaro kančias, kurioms pasmerktas, ilgus metus kruopščiai dirbęs ir šventai tikėjęs savo idėjų prasmingumu, pjudomas autorius. Mirė astrologas svajonių mirtimi – savo namuose, patogiai įsitaisęs krėsle, skaitydamas Platoną.

 

Dievas žino, kaip būtų pasisukę reikalai, jei Marsilijus Fičinas bent prieš mirtį ryžtųsi atvirai ir gyvai diskusijai su amžininkais, jei būtų išdėstęs neoplatonistinius astrologijos apmąstymus platesnei auditorijai. Iš De vita libri tres įžanginių skirsnių ir kitų M. Fičino tekstų aišku, kad kosmoso Visybę jis suvokė kaip gyvą, įdvasintą, ką jo paties žodžiais įrodo ne tik platonikų argumentai, bet ir „arabų astrologų liudijimai“. Astrologijos mechanizmo pamatas glūdi Pasaulio Sieloje (Anima Mundi), kuri talpina savyje „daiktų priežastis sėklos pavidale“. Tos priežastys atsispindi arba atitinka Idėjas dieviškajame Prote. Tačiau tam, kad Idėja įgytų materialinę išraišką, ji turi vystytis Pasaulio Sielos gimdoje ir užgimti iš jos. Ji yra visų dalykų motina ir veikia per planetų bei žvaigždžių judėjimo ypatybes. Žmonija nėra vien pasyvi šio proceso stebėtoja – išmanydama astrologijos meną, ji gali priimti dangaus dovanas, o ne būti jo įkaite (nes nebeskendi tamsiame nežinojime). Apskritai tai buvo M. Fičino konflikto su kolegomis amžininkais esmė – vietoj determinizmo astrologijoje, jis pakankamai griežtai laikėsi pozicijos, kad astrologijos menas skirtas sielos ir kūno gydymui. T.y. laisva valia nukreipta prieš fatalizmą, prieš nuosprendį (lygiai taip tvirtino ir Plotinas savo laiku).

 

Fičinui astrologija nėra mokslas. Tiksliau, astrologija negali būti suvokta pagal viduramžių (nepainioti su autentiškuoju) Aristotelio logiką, nes tai yra poetinė metafora, tai simbolių ir ženklų menas. Kabalistas ir magas, bet neturintis pakankamai žinių, o tuo labiau praktikos, astrologijoje, Piko dela Mirandola neįsigilina į aukščiau paminėtą M. Fičino mintį ir ima taršyti, kedenti, dulkinti, krėsti astrologiją pagal madingąjį viduramžių Aristotelį, visiškai „pamiršęs“ simbolį, ženklą ir vaizduotę.

Tačiau garsiajame P. dela Mirandolos veikale „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ (Disputationes adversus astrologiam divinatricem, 1493 – 1494 m.)  nėra jokių ženklų, kurie aiškiai ar neaiškiai rodytų, jog Piko neigia M. Fičino astrologiją. Tai tiesiog nuožmi deterministinės viduramžių astrologijos kritika, pasitelkiant Aristotelio logikos ginklus.

Nors P. dela Mirandolos ir M. Fičino polemikos šaknys neabejotinai glūdi neoplatoniškame maginiame – religiniame humanizme, „Prieštaravimai dieviškajai astrologijai“ paklojo tvirtą pamatą, tiesą sakant, buvo pagrindinis įkvėpimo šaltinis vėlesniems, racionalistų, pozityvistų, scientistų rengtiems, antpuoliams.

Bet tai dar gerai, kad ta knyga viskas ir baigtųsi. Tačiau buvo dar kai kas, kas astrologams ir šiandien neduoda ramybės. Reikalas tas, kad Luka Gauriko „Traktate“ (1539), o taip pat ir kituose šaltiniuose teigiama, kad trys astrologai (kitur minima, jog „keletas“), dar prieš pasirodant garsiajam veikalui, išprognozavo Džovaniui Piko, Mirandolos grafui, jog jis mirs nesulaukęs 33 – ejų. Taip ir nutiko, mirė neaiškiomis aplinkybėmis (lyg nunuodytas), būdamas 31 – erių metų 1494 m. laprkičio 7 d. Taip pat rašyta, jog akivaizdžią Piko nemeilę astrologams išprovokavo būtent šios prognozės.

Jei atidžiai panagrinėsite Piko horoskopą, pamatysite visus ankstyvos ir smurtinės mirties ženklus. Ne taip jau ir svarbu, ar prognozuota prieš jam kylant į kovą su astrologais, ar tuomet, kai veikalas buvo parašytas. Pats fakto konstatavimas, fatališkas ir baisus nuosprendis jaunam žmogui kelia nemalonų jausmą, jog, nors ženklai gimimo brėžinyje ir akivaizdūs, astrologai linkėjo, kad prognozė išsipildytų. Kad ir kaip ten būtų, Piko iš Mirandolos mirties aplinkybes gaubia tamsi paslaptis ir vargas astrologijai, jei paaiškėtų, kad o vis dėlto legenda apie prognozes yra istoriškai teisinga. Karma negailestinga – galbūt astrologai keršydami netiesiogiai nužudė talentingąjį magą Piko, tuo pačiu pasmerkdami save, savo dieviškąją discipliną šimtmečių pjudymui.

Antrasis išpuolis prieš astrologiją neprilygsta pirmajam. Buvo daug triukšmo, tačiau, jei pirmuoju atveju kalbame apie intelektualią polemiką, apie labai rimtos diskusijos užuomazgas, tai antruoju – tik apie autoriteto jėgą ir poveikį.

1975 metais amerikiečių žurnalas „The Humanist“ publikavo „Nepritarimą astrologijai“ (Objections to astrology), trumputį tekstą, kuriame be kita ko sakoma, kad „nėra mokslinio patvirtinimo“, „senovėje astrologija buvo maginio pasaulėvaizdžio dalis, tačiau šiandien, kai mes galime apskaičiuoti atstumą nuo Žemės iki žvaigždžių ir planetų….“, „šiomis dienomis, kai Apšvietos idėjos plačiai pasklidusios ir išsilavinimas prieinamas, būtina demaskuoti tikėjimą, kuris remiasi magija ir prietarais“. Praėjo penki šimtai metų nuo tada, kai Piko „davė į snukį“ astrologams, tačiau jų rašliava vis dar „įsibrovusi visur“ ir verčia mokslo vyrus jausti nerimą.

Tekstą pasirašė 186 gerbiami mokslininkai (daugiausiai iš JAV), iš kurių 18 buvo Nobelio premijos laureatai. Tiesa, 1975 – ųjų publikacijoje nutylėta, kad 114 gerbiamų mokslininkų, tarp kurių taip pat buvo Nobelio premijos laureatų, puolimą pasirašyti atsisakė. Nė vienas iš pasirašiusiųjų nebuvo kaip nors susijęs su astrologija – jos anksčiau nestudijavo, netyrė.

Jei atidžiau panagrinėsite abu išpuolius, nesunkiai pastebėsite, kad juos vienija žodis „magija“. Piko dela Mirandola buvo magas ir kabalistas, kuris kritikavo viduramžių astrologiją remdamasis maginiu – religiniu neoplatonizmu. XX a. mokslo autoritetai nervinasi, kad magija ir prietarai, kurie nesuderinami su mokslu (tokiu mokslu, kokį jie pažįsta, koks jis buvo 1975 – ais), vis dar egzistuoja. Bet kas yra magija? Ar astrologija yra magija?

Laukite tęsinio.

 

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com