Didžiausias ir pagrindinis priekaištas astrologijai, lyg neperžengiama kliūtis, skirianti tą, kas visuotinai priimta ir autoritetų patvirtinta nuo fantazijų, išsigalvojimo, tuščių sapnų ir bepročių kliedesių, buvo 1975 – ais žurnale „The Humanist“ padaryta išvada, jog astrologija tolygi magijai, jog tai yra magija. Minėta išvada nebuvo niekuo paremta, mokslininkai net nepamėgino nors trumpai apibrėžti, kodėl jie taip mano.
Jeigu paklausite krikščionių, ypač fanatiškai tikinčiųjų, nuomonės, išgirsite panašų priekaištą – burtai, raganavimas ir astrologija yra vienas ir tas pats ir (nes) kyla iš to paties, labai negero, šaltinio, todėl doras krikščionis atmeta visa tai. Ar išsižadi piktosios dvasios? Taip!
Tačiau tais retais atvejais, kai, Apšvietos laikais, taip pat ir vėliau, mokslo vyrui kildavo noras iš esmės, nuodugniai pakritikuoti, išreikšti skeptišką požiūrį į astrologiją ne vienu sakiniu, o gal net keliolika, jis griebdavosi vienintelio įkvėpimo šaltinio – Renesanso mago ir kabalisto Džovanio Piko dela Mirandolos „Prieštaravimų dieviškajai astrologijai“ (1494 m.)
Magija yra nesąmonė (mokslininkams), blogis (tikintiesiems), bet magais, esant reikalui, galima ir kliautis, pasitikėti (Piko dela Mirandola).
Nežinau, kaip jums, bet man šioje vietoje labai norėtųsi paklausti – kas yra magija?
Akivaizdu, jog nekalbama apie teatrą – „maginius“ cirko triukus, iliuziją, skirtą publikai linksminti, pramogą. Savaime suprantama ir tai, jog, ko gero, negali būti vieno ir tikslaus magijos apibrėžimo. Be abejo, magijos suvokimas ir požiūris į ją tampriai susijęs su vienokia ar kitokia kultūra, tradicijomis. Iš lietuviškų pasakų žinome apie piktąsias ir gerąsias raganas, baltąją ir juodąją magiją. Esame girdėję ir apie XVI a., ko gero, realiai gyvenusį magą Tvardauską, kuris, jei tikėtume padavimu, gedinčiam ir ramybės nerandančiam Žygimantui Augustui buvo iškvietęs Barboros Radvilaitės vėlę. Be to, magas Tvardauskas, kaip ir garsusis Džonas Dee, esą turėjo magišką veidrodį. O taip pat jis parašė kažin kokią baugią knygą ir ją užkeikė. Nei knyga, nei veidrodis (atvirkščiai nei turėtas Džono Dee) neišliko. Tačiau visi žinome, jog burtai gali būti ir kitokie, burti (bent jau orus) gali kiekvienas – gyvatės prieš lietų išeina pasivaikščioti, avys bliauna prieš didžiuosius šalčius, o skrendantys paukščiai neša žinią. Tai tokia magija, kai aplinka stebima pasyviai, nesikišama savo valia, nebandoma įtakoti.
Vis dėlto, ta magija, kurią suprantame kaip tikrą (blogį, jei esame krikščionių fanatikai, nesąmonę, jei scientistai) reiškia aktyvų proto ir valios veiksmą, aktyvią iš ko nors kylančią jėgą. „Ceremoninė (arba aukštoji) magija yra senovinis dvasių užkeikimo ir jų valdymo menas, moksliškai taikant tam tikras formules“ – kadaise rašė Manly Palmer Hall. Aleister Crowley mokinė Dion Fortune pažengė toliau ir magiją apibrėžė kaip „ meną keisti sąmonę valios pagalba“.
Jei tik panorėsite, apibrėžimų rasite ir daugiau. Bet, nepaisant to, kaip gudriai jie bus surašyti, visus juos vienys tai, kad apibrėžiamas dalykas yra neįmanomas Visatoje, kuri veikia pagal tradicinio mokslo modelį, pagal jo principus. Juk kalbama, kad magija turi reikalą su antgamtiniu pasauliu, o tai lyg ir reiškia, kad ji priešinga mokslo nustatytiems gamtos dėsniams. Tiesą sakant, vargu ar tai rimtas priekaištas, nes jokioje kultūroje „nustatyti gamtos dėsniai“ nebuvo ir nėra pilnai suvokta bei visa aprėpianti tiesa.
Ko gero, labiausiai mokslinę nuo maginės pasaulėžiūros skiria magų įsitikinimas, jog be regimosios gamtos, kuri yra mokslo tiriamasis laukas ir kuriuo mokslas, bent jau iki šiol, apsiribojo, egzistuoja paraleliniai pasauliai, sferos, kurios galbūt yra „aukštesnės“, „tobulesnės“ už mus supančią regimybę. Tokiu būdu, nors didžiąją daugumą reiškinių, kuriuos patiriame ir regime, galima paaiškinti moksliniu būdu, kartkartėmis susiduriame su tuo, ko moksliškai nepaaiškinsi, nes giliausios šaknys to „nepaaiškinamo“ glūdi ne regimajame (tiriamajame) pasaulyje, o regimojo ir neregimojo pasaulių sąveikoje.
Maginis mąstymas žengia dar toliau ir teigia, jog sąmonė yra egzistencijos šerdis. O magija yra sąmonės technologija (gebėjimas valdyti, keisti sąmonę). Neurologiniai (moksliniai) tyrimai gi atvirkščiai – sąmonę traktuoja tiesiog kaip gamtinį fenomeną, kurį galima suvokti ir iki galo ištirti, pasitelkus chemiją ir fiziką.
Ką bendro turi magija ir astrologija? Jeigu apsiribosime tuo, kad magija yra valios ir sąmonės aktas, skirtas priversti ką nors įvykti, turint omeny, jog tas „kas nors“ galbūt nėra regimojo pasaulio būtybė, galbūt tai net nėra gyva būtybė – tokiu atveju, ko gero, astrologija gali pasitarnauti tik laiko, kuris būtų palankiausias tokiam aktui, parinkimui. Iš esmės, vien astrologijos pagalba neįmanoma nei dvasių iššaukti, nei šventųjų prisikviesti, nei, tuo labiau, liepti kokiam demonui nudirbti darbą.
Magiją ir astrologiją galbūt galima gretinti pagal tai, jog teiginys „paralelinės sferos egzistuoja“ nei vienai, nei kitai nėra svetimas. Maža to, ir vienai, ir kitai būdinga tvirtinti, jog Visybė (kartu su visais įmanomais paraleliniais pasauliais) turi sąmonę, jog ji yra gyva.
Magijoje pabrėžiama sąmonės pokyčio būtinybė, kurios pagalba galima pasiekti paralelines sferas. Tam, kad sąmonė pakistų, reikia ne tik valios, reikia tam tikros technologijos – formulių, kalbos. Štai šiame taške, astrologija ir magija, regis, turi daugiausia bendrystės. Kai magas kalba užkeikimus (kurie gali būti skirti ir piktajai, ir gerajai dvasiai), jis naudoja kalbą, tam tikras kalbines formuluotes. Kai paprasti tikintieji suplūsta į šv. Mišias, jie kalbos pagalba siekia ryšio su Dievu, t.y. su antgamtiniu, paraleliniu pasauliu. Būrys žmonių vienoje vietoje tuo pačiu metu kartojantys tuos pačius žodžius (maldą lyg magai užkeikimą) – kas tai, jei ne magija? Nors astrologijoje nėra nei užkeikimo, nei maldos, tačiau pati astrologija yra kalba, sudėtinga kalbos sistema, panaši ir į programavimo kalbą (ir vienoje, ir kitoje – tik pamėginkit šiek tiek suklyst!), ir į simbolio skaitymą, kuriame yra vietos ir metaforai, ir vaizduotei, ir poezijai. Astrologija (kaip iš dalies ir magija) skirta gauti ir perskaityti žinutę, kuri siunčiama (ar nuolat esti) tam tikrą – žmogaus gimimo ar apskritai bet kokios pradžios – akimirką. Kas siunčia tą žinutę, iš kokių sferų, per dangaus šviesulių išsidėstymą, kuris tik tarpininkas, ji mus pasiekia? Ar užtenka vien tik astrologinės kalbos jai perskaityti, ar astrologo sąmonė taip pat vaidina svarbų vaidmenį? Kai XV – tame amžiuje Piko dela Mirandola pliekė astrologiją, jis jau buvo gerai susipažinęs su XII – XIII a. mąstytojų Aristotelio traktavimu – platoniškosios idėjos, formos, esmės gali egzistuoti tik prote, o kas prote, tas netikra, tikra (reali) yra tik regimybė. Nors pats Aristotelis šito neteigė, Viduramžiais jo tekstas šitaip buvo suprastas, vėliau, net tokių gabių žmonių kaip Džovanis Piko dela Mirandola, pakartotas, todėl klausimas iš kokių sferų per astrologinę kalbą mus pasiekia žinutė – absurdiškas. Juk siela ir dvasia yra labiau fantazija nei realybė, o gyvenimas ir sąmonė tėra „tikiu tuo, ką matau“, paviršiniai reiškiniai.
Magija ir astrologija galbūt tėra tai, kas realiai egzistuoja, bet mokslo kol kas nesuvokta, neperprasta. Šiuo požiūriu iš tiesų magija ir astrologija yra vienoje barikadų pusėje. Kita vertus, yra dar ir moralės klausimas. Juk dažnai teigiama (ypač giliai tikinčių), jog magija, o taip pat ir astrologija, yra pavojingi užsiėmimai. Tačiau ar ne tokie patys pavojai glūdi mokslo ir technologijų sferoje? Jei žmogus neturės išminties, vidinio lakmuso popierėlio, dvasinio sąmoningumo, tai ar branduolinė fizika, ar magija – tas pats nelabasis.
© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė
Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com
