Jei krikščioniškoje kultūroje brendęs žmogus norėtų suvokti žydų Kabalą, savo studijas turėtų pradėti nuo krikščionių mistiko Jakobo Boehme veikalų. Mintis ne mano, o Gershomo Scholemo (1897-1982) – mokslo apie Kabalą pradininko, vieno pirmųjų žydų mistikos tyrinėtojų. Knygoje „Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės“ jis pasakoja, kaip XVIII a. vokiečių teologas Frydrichas Oetingeris teiravęsis Frankfurto prie Maino gete kabalisto Koppelio Hehchto, ko jam iš pradžių griebtis, kad įstengtų teisingai suprasti Kabalą. Hechtas jam prasitarė, jog krikščionys turį knygą, kuri apie Kabalą kalba kur kas aiškiau už Zoharą. „Paklausiau jį, kurią jis turi galvoje. Jis atsakė: Jakobo Boehme, ir iškart papasakojo apie tai, kad jo metaforos sutampa su Kabalos.“
Jei krikščioniškoje aplinkoje gimusiam parūptų sufizmo metafizika ar tam tikros jogos filosofijos kryptys, tai jis taip pat pasielgtų išmintingai, jei, užuot karštligiškai ir godžiai puolęs ryt kitoje kultūroje brandintą išmintį, iš pradžių susipažintų su Jakobu Boehme.
Jakobas Boehme (arba Böhme), po mirties pramintas ir iki šių dienų didingai vadinamas theosophus teutonicus, gimė 1575 metų balandžio 24 (?) dieną dabartinėje Žemutinėje Silezijoje, kaime netoli Giorlico miesto. Tuomet tai buvo Šventosios Romos imperijos rytinis pakraštys, dabar – Lenkijos teritorija, visai prie pat Vokietijos ir Čekijos sienų. Vieni rašo, esą buvo kilęs iš visiškų vargšų, kiti, kad ne iš tokių jau ir vargšų, kad tėvas buvo gan pasiturintis. Na, gal ir pasiturintis, bet juk tik valstietis. Vaikystėje Jakobas piemenavo, o keturiolikos metų buvo išsiųstas mokytis batsiuvio amato: šeimoje buvo ketvirtas iš penkių vaikų, o ir žemės ūkio darbams, sako, buvo netinkamas. Per silpnas fiziškai, jei tikėtume oficialia biografija.
Šiaip jau, Jakobas buvo keistas vaikas. Nors jo tėvas išpažino liuteronybę, o tai XVI a. lyg ir turėjo reikšti, jog laikėsi progresyvių pažiūrų, sūnaus kitoniškumas galėjo būti nesuprantamas, gal net ir gąsdino. Reikalas tas, kad vaikas matė vizijas. Štai pasakojama, kad vienąsyk, ganydamas karves, nutolo nuo savo bendraamžių ir pasileido kopti aukštyn į kalną. Užkopęs pamatė olą, o joje – milžinišką indą pilną aukso. Reginys jį esą taip išgąsdinęs, kad bėgęs, kiek kojos neša. Vėliau, kai įsidrąsinęs sugrįžo, įėjimo į olą neberado.
Jau būdamas batsiuvio pameistriu, kartą maldos metu pasiekė pakitusios sąmonės būseną – septynias paras išbuvo aukščiausioje dieviškoje kontempliacijoje, begalinio lengvumo būvyje, apgaubtas dangiškos šviesos ir džiaugsmo. Aišku, batų meistras jį iškart išvijo lauk, sakė, eik tu velniop, apsaugok mane Viešpatie nuo pranašo siuvykloj!
Bet vaikystės regėjimai buvo tik blyksniai palyginus su tuo nušvitimu, kuris žiebė, kai sulaukė 25 – erių. Tada jau tvirtai stovėjo ant žemės: siuvo batus Giorlice, kur buvo meistras ir turėjo savo dirbtuvę, vedė Katariną, mėsininko dukrą, o laisvalaikiu jau niekas, išskyrus Katariną ir ką tik gimusį sūnų, nebetrukdė atsidėti tam, kam jautė didžiausią pašaukimą – Biblijos studijoms, vokiečių mistikų (įskaitant ir Teofrastą Bombastą Paracelsą) veikalų skaitymui ir kitokiai dievoieškai. Vieną 1600 – ųjų metų dieną Jakobui pasirodė regėjimas. Kai kas sako, kad staiga išvydęs ryškiai saulės nutviekstą alavo indą ir tas vaizdas akimirksniu jo sąmonę nušvietė giliausios būties pažinimu, kiti tvirtina, kad jokio indo nebuvo, kad tai vertimo klaida – iš tiesų tekstas kalba apie kontempliaciją, gilią meditaciją, kurios metu jį aplankė dieviškasis apreiškimas, atsivėrė Visybės širdis.
Iš kur žinoti, kad tikrai atsivėrė? O gal tai buvo haliucinacija, sakysite jūs, gal grybai ir uogos, gal eilinis nesveikos psichikos, kokios pilna ligoninė Naujojoje Vilnioje, pavyzdys, gal primityvus kaimo raganavimas, o gal iš kiaulės akių trykštantis, visuomet savimi pasitikintis, šarlatanizmas? Iš tiesų tokių, kuriems atsivėrė ir kurie būtų visuotinai pripažinti, rašytinėje istorijoje užfiksuota vos keletas, pvz.: XIII a. persų sufijus Rumi, Ibn Arabis, Emanuelis Swedenborgas. Logiška, be dirbtinės egzaltacijos, pribloškianti minties gelmė – štai kas juos visus vienija. Vienija ir minčių panašumas, lyg būtų atėjusios iš vieno šaltinio, nors ir apipintos kultūrų, laikmečių, skirtingo išsilavinimo, kalbėjimo būdo ir asmeninių žmogaus savybių skirtumų. Kai kurie mano, kad tokią – aukščiausiąją transo – būseną buvo pasiekę ir Platonas bei Plotinas. O štai XVI a. astrologas, karalienės Elžbietos I patarėjas, kartą, beje, konsultavęs ir mūsų Steponą Batorą, Džonas Dee, ko gero, buvo kitokios, nors ne mažiau įdomios ir jokiu būdu ne ligotos, sąmonės būklės, kai kalbėjo su angelais. Bet kas ten supaisys – jo ranka dokumentuoti pokalbiai saugomi Britų bibliotekoje ir didžioji jų dalis plačiajai visuomenei nėra prieinama.
1610 – aisiais Jakobas Boehme išgyveno dar vieną regėjimą, o po dvejų metų, būdamas 37 – erių, parašė pirmąjį savo veikalą „Aurora – filosofijos, astrologijos ir teologijos šaknis arba motina“ (1612). Na, čia ir prasidėjo. Pratrūko ir pasipylė tekstai ištisiniu srautu. Per likusius dvylika metų iki mirties parašė daugiau nei trisdešimt veikalų ir tai nepaisant to, kad buvo persekiojamas, ištremtas, jam buvo uždrausta rašyti, o kur dar būtinybė išlaikyti gausią (turėjo Katariną ir šešis vaikus) šeimą.
Ko gero, svarbiausias Jakobo Boehme metafizinis siekis buvo Švenčiausios Trejybės paslaptis. Jo tekstuose Dievo Tėvo sąvoką keičia (ar papildo) paties sugalvotas terminas dieviškasis saliteris (salitter). Dieviškasis saliteris yra viskas. Ir jūs, ir aš, ir žemė, ir dangus: visa yra saliteris, dieviškoji substancija – iš jo ir jame. Saliteris neturi pradžios, neturi pabaigos ir nekinta. Nėra jokio dievo, kuris danguje, jokios konkrečios jo buvimo vietos, dievas yra visur ir visame kame. Dieviškosios substancijos aukštis, plotis ir gylis neišmatuojami, jos neįmanoma pažinti iki galo. Tačiau mūsų akys mato tik išorinį (ir, ką vėliau stengsiuos išaiškinti, pažeistą) saliterio sluoksnį, nesvarbu, kur bežiūrėtų – ar po kojomis, ar pro galingiausią teleskopą.
Dieviškajame saliteryje veikia septynių jėgų, Boehme vadinamų „dvasių“ arba „kokybių“, samplaika. Rašau žodį „jėga“ turėdama omeny kito garsaus vizionieriaus Nikolos Tesla frazę: „Jeigu norite perprasti visatos paslaptis, mąstykite energijos, dažnio ir vibracijos kalba“. Visos jėgos dievybėje yra lygiavertės, nė viena nėra svarbesnė už kitą. Septynios jėgos sąlyginai (sic!) vadinamos „aitrumo“, „saldumo“, „karščio“, „rūgšties“, „aštrumo“, „šalčio“ ir „kartumo“ savybėmis. Visos kitos jėgos ar savybės, ar dvasios išplaukia iš šių septynių ir nėra saliteryje nieko, kas nebūtų jųjų pagimdyta. Jos sudaro taip vadinamą aštriąją Dievo prigimtį arba jo rūstybę. Jos sąveikauja tarpusavyje ir pačiame giliausiame dieviškumo sluoksnyje, pačioje intymiausioje Jo gelmėje, atomo branduolyje, tame tankiame centre (arba juodame taške – ir pagal Boehme, ir pagal jogos filosofiją) tai yra nuožmi sąveika.
Dievo Sūnus yra Dievo Tėvo širdis. Visos jėgos, kurios yra Tėvo kūne priklauso Tėvui, o Sūnus yra jo širdis arba visų jėgų, esančių Tėvo kūne, branduolys. Sūnus yra neišmatuojamo džiaugsmo, begalinės meilės ir šviesos šaltinis, švytėjimas. Dievo Sūnus nėra atskira dievybė – Dievas Tėvas yra viskas, neegzistuoja tokia jėga ar dievybė, kuri nebūtų iš jo ir jame, jis visa ko pradžia ir pabaiga, kitaip nebūtų Visagalis. Dievo Sūnus nėra ne Tėvo kūne, jis nėra kažkur atskirai. Tačiau jis nėra ir išsisklaidęs po dieviškąjį saliterį, ištirpęs jame – nors Dievas vienas, bet jo veidai skirtingi. Dievo Sūnus yra lygiavertis savo Tėvui, jame veikia tos pačios jėgos. Bet blogio jame nėra.
Dievas Tėvas gimdo savo Sūnų iš amžinybės į amžinybę, tai nuolatinis, periodiškas, niekada nenutrūkęs ir nenutrūksiantis veiksmas. Dievo Sūnus skleidžia meilę, džiaugsmą ir šviesą į Dievo Tėvo kūną, persmelkdamas jį visą – štai kodėl dieviškasis saliteris iš tiesų yra pilnas begalinio džiaugsmo ir romumo, štai kodėl sakome, kad „Dievas yra meilė“. Dieviškosios jėgos tarpusavyje sąveikauja romiai, švelniai ir mylinčiai, ir tokia yra visa Dievo Tėvo kūno terpė. Mūsų juslėmis pažiniame pasaulyje taip nėra ir to priežastis ne Dievo valia, viskas kur kas sudėtingiau.
Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus ir yra kunkuliuojantis džiaugsmo šaltinis visame Dieve, malonus, romus ir tykus dvelksmas iš Tėvo ir Sūnaus jėgų. Tai ne būtybė, tai gyvai bruzdanti dieviškoji jėga, kuri visose Tėvo jėgose sužadina gyvybingą judėjimą, kūrybinį procesą, tai Jo jėgų gyvastis, valia ir dvasia. Tai visagalė, visažinė, visa girdinti, visa matanti, visa užuodžianti, visa jaučianti Dvasia, kurioje ir jėga, ir švytėjimas, ir išmintis kaip Sūnuje ir Tėve.
Posakis, kad žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, reiškia, kad žmogus turi kūną, širdį ir dvasią. Tačiau pats Dievas, pagal Jakobą Boehme, yra panašus į ratą, sudarytą iš septynių vienas į kitą įtaisytų ratų. Jame nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Nors žmogus savo akimis gali matyti tik išorinį Dievo būties sluoksnį, tik iliuzinę realybę (apie kurią vėliau), tačiau savo dvasia ir širdimi gali prasibrauti iki vidinių būties sluoksnių, „patekti į dangų“. Tam nereikia niekur keliauti – dieviškosios realybės pasiekiamos ne erdve, bet širdies jėgos augimu.
(Tęsinys bus)
© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė
