Jeigu kas neskaitė Šarlio De Costero (1827 – 1879) „Legendos apie Ulenšpygelį ir Lamę Gudzaką“, tai aš papasakosiu. Veiksmas vyksta juodžiausiais, kruviniausiais laikais – XVI a. Flandrijoje, kurioje velniškai karštai siautėja inkvizicija ir Ispanijos karalius Pilypas II. Pagrindinis veikėjas – jaunas flamandas Tilis Ulenšpygelis, juokdarys, nes, kai aplinkui vien kartuvės ir dūmai nuo laužų trenkia žmogiena, rimtai neįmanoma. O taip pat jis ir valkata (ne savo noru), mergišius (savo noru), girtuoklis (irgi savo), karys, Flandrijos žemės vaduotojas, kankinys, ištikimas draugas, mylinti, drąsi, laisva širdis – na, žodžiu, herojus. Kūrinys sodrus, nenuobodus ir ne XIX a. davatkos ausims, bet pagrindinė mintis, visų tų nuotykių šerdis, yra neišsemiamai graudi: tautos laisvė, žmogaus teisė ir žmogaus laisvė. Tauta bus laisva, kai išsivaduos nuo sutanotų nelabųjų ir niekšų iš Ispanijos, o žmogus turi teisę galvoti, kalbėti ir turėti turto, bet ar laisvas gyvenimas laisvoje šalyje ir yra žmogaus laisvė? Tiksliau, ar tai jau laisvės riba, paskutinė pakopa, ar daugiau nėra nei ko norėti, nei apie ką svajoti?
Ulenšpygelis ieško atsakymo, bet tyli ir žmonės, ir Dievas. Tada jis, visokių magiškų žolių nuoviro užgėręs, traukia pas požemio dvasias, į patį velnyno centrą, ir ten jos, po teatrališko reginio, prabyla:
Kare ir ugnyje,
Kur siautėja mirtis –
Ieškok Septyneto.
Mirty ir kraujyje,
Griuvėsiuos ir kančioj –
Surask Septynetą.
Kai šiaurė pabučiuos
Priglaudus vakarus –
Griuvėsiams galas bus,
Surask Septynetą
Ir Juostą.
Klausyk, matyk ir lauk.
Mylėk Septynetą
Ir Juostą.
Šarlis De Costeras nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, kurio kūryba knibžda ženklų ir užuominų iš Jakobo Boehme. Juo apsirgę jautėsi ir Viljamas Blake, ir Džonas Miltonas, ir Novalis, ir daugelis kitų. G. Hegelis labai jį vertino (kaip ir A. Schopenhaueris, F. Schellingas, G. Leibnizas), bet tvirtino, kad nesupranta. Gal dėl to pavadino jį filosofu – vietoje teosophus teutonicus, užrašė philosophus teutonicus – nors Boehme griežtąja termino prasme niekaip netelpa į filosofo rėmus.
Tos septynios jėgos arba dvasios, arba savybės, kurios veikia dieviškajame saliteryje ir kurių sąveiką Boehme aprašo smulkiai ir nuodugniai, ko gero, taip perduodamas koduotą žinią tiems, kurie ieško (alchemikams ir astrologams), sunkiai suvokiamos be astrologinių simbolių išmanymo. Štai Boehme rašo, kad kartumo savybę atitinka Marso simbolis, saldumo – Jupiterio, šalčio – Saturno simbolis ir t.t. Jei žinome planetų simbolių reikšmes, tai tos, iš pirmo žvilgsnio, labai abstrakčios dvasios įgauna konkretesnę prasmę ir ta prasmė, dėl reikšmių gausos, plečiasi gilyn ir platyn.
Septynios dvasios veikia visame dieviškajame saliteryje, kuris, pagal Boehme, yra sluoksniuotas, susideda iš sluoksnių. Kaip pavyzdį Boehme siūlo įsivaizduoti medį, medžio rieves. Išorinis sluoksnis, t.y. žievė, yra mūsų – materialus, matomas, apčiuopiamas – pasaulis. Kai žiūrime į žvaigždėtą dangų, stebime saulės laidą, ar sklindančią jų šviesą, neturėtume galvoti, kad štai Jis – Dievas. Visa, ką mes matome, tai uždegtas, pažeistas išorinis dieviškumo sluoksnis, kuriame verda gėrio ir blogio (arba meilės ir pykčio) kova. Tokios kovos nėra vidiniuose (paraleliniuose) pasauliuose arba Dievo gimtyse.
Būtent vidiniuose, o ne išoriniame saliterio sluoksnyje, egzistuoja taip vadinami angelai, kurie, kaip griežtai pabrėžia Jakobas Boehme, neturi nieko bendro su bažnytiniu vaizdiniu. Pamirškite sparnus, pamirškite tuos ilgus naktinius marškinius, plaukus iki pečių ir panašią atributiką. Jie neturi tokio kūno, kokį mes suprantame. Jie gali keisti savo kūno formą ir dydį, tačiau natūralus (ar dažniausias) jų būvis – šviesos kamuolys, šviesos telkinys. Angelai gimė iš Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir juose veikia tos pačios septynios jėgos. Nors jie turi pradžią, bet neturi pabaigos, nes vidiniuose sluoksniuose mirties nėra. Angelai mintimis kuria vaizdinius – tokia, anot Boehme, yra jų pagrindinė veikla, nors pateisinimas egzistencijai nereikalingas, kaip nereikalingas jis ir Dievui. Angelai yra dieviškajame saliteryje ir iš jo, tačiau turi laisvą valią. Jie kuria vaizdinius, t.y. realybę, lygiai taip pat kaip ir Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir toji kūryba plečia dieviškąjį saliterį, visus jo sluoksnius. Saliterio plėtra yra begalinė ir nenutrūkstanti.
Ir štai Jakobas Boehme pasakoja alegoriją, parabolę. Ar bent jau man atrodo, jog pasakojimas yra parabolė. Vienaip ar kitaip, ko gero, šiuolaikiniam žmogui bus lengviau tą pasakojimą suvokti kaip parabolę, kaip simbolį, kaip koduotą žinią. Tik jau nereikėtų pulti kikenti it mokinukams, kuriuos pirmą kartą nuvedė į muziejų ir ten jie pamatė moters aktą. Nereikėtų ir paviršutiniškai suprasti. Tokio – paviršutiniško, primityvaus, pernelyg tiesmuko – supratimo pilnas šiuolaikinis mokslas, o jau ypač to paveikti yra mokslo populiarintojai. Taigi, Boehme pasakoja, kad Dievas pagimdė angelą (kartu su kitais angelais, nes juos savo judėjimu kūrė vienu metu visus iš karto) ir tas angelas išėjo tobulas – septynios dvasios veikė jame preciziškai ir prilygo pačiam Dievui. Sukurtasis angelas, kaip ir visi kiti angelai, gavo ir savo locus – t.y. vietą savo veiklai, sritį dieviškajame saliteryje, nors nemanau, kad locus šiuo atveju yra visiškai ar vien tik erdvės atitikmuo. Ir štai, kai tasai angelas, kuris buvo puikiausias iš puikiausių, tobulas Dievo tvarinys, pamatė ir suvokė, koks jis nuostabus, pajuto savo vidinę gimtį ir savo didžiulę galybę, tai jo dvasia, kurią jis pagimdė savo kūne ir kuri yra jo širdis arba sūnus, sukilo, apimta puikybės, kad nugalėtų dieviškąją gimtį ir pakiltų virš Dievo širdies. Kitaip tariant, įvyko grandiozinė anomalija. Angelas, kurį Boehme vadina Liuciferiu, pabrėždamas, kad iš tiesų vardo reikšmė „išmestas iš Dievo šviesos“ ir prasitardamas, kad anuomet vardo būta kitokio, užsigeidė pranokti Dievo Sūnų, kad meilė jame būtų galingesnė už dieviškąją. Tai va – ne Dievas kaltas dėl Liuciferio nuopuolio, Liuciferis pats kaltas.
Pagal Boehme, pati savaime Dievo rūstybė neegzistuoja. Giliausioje arba pirmapradėje Dievo gimtyje, savo branduolyje Jis yra aštrus ir geliantis, todėl, kad aitrioji savybė yra siaubingas, šiurkštus, žiaurus, niūrus ir šaltas susitraukimas, panašus į žiemą, kai speigas spaudžia nepakeliamai, kai vanduo virsta į ledą, panašus į būvį Žemėje, jei išnyktų Saulė, aiškina Boehme. Tačiau pati savaime tokia būsena egzistuoja tik Dievo šerdyje, giliausioje jo esmėje, pati savyje ir pačiai sau, ten, kur jos neliečia kitos savybės.
Karčioji savybė yra prasiskverbiantis, persmelkiantis, pjaunantis šaltinis. Jis atskiria ir išsklaido aitriąją, tvirtąją savybę ir sukuria judėjimą, ir tarp dviejų šitų savybių, sako Boehme, nuo jų tvirto, niršaus trynimosi, šėlsmo ir siautėjimo, atsiranda karštis. Jis kyla iš karčiosios ir aitriosios savybių (arba dvasių), kaip niršus užsiliepsnojimas ir persmelkia jas, kaip žiaurus ugninis trenksmas. Iš to trenksmo kyla nuožmus garsas ir štai tokiame pakilime arba toks Jo pakilimas būna užtvirtintas aitriojoje savybėje taip, kad tampa tvariu kūnu.
Jeigu tame kūne nebūtų jokios kitos savybės, kuri galėtų nuslopinti pirmapradžių savybių niršumą, tai jame būtų amžinas priešiškumas. Tačiau yra Dievo Sūnus – galingas meilės srautas, kuris nuolat ir be pertrūkių srūva tarp aukščiau išvardintų savybių, slopindamas jų niršumą. Ir todėl, dieviškoji sąveika yra švelni ir romi, pilna dieviškosios džiaugsmingos šviesos.
Angelai, kurie sukurti pagal Dievo paveikslą, nors ir būdami laisvą valią turinčiais kūnais, yra dieviškojo saliterio dalis, todėl negali savo savybėmis pakilti aukščiau jo. Tačiau savybės Liuciferio kūne, jam puikybėje panorėjus pranokti Dievą, užsidegė beprotiška liepsna, pakilo iki širdies centro ir užgesino savyje Dievo Sūnų. T.y. norėjo tik pakilti aukščiau, bet liepsna, pasiekusi aukščiausią tašką, savo galimybių ribą, ėmė ir užgeso. Ten nebeliko Dievo Sūnaus. Nebeliko jo ir dieviškajame saliteryje, kuris buvo Liuciferio locus, o taip pat ir žemesniuosiuose angeluose, kurie pavaldūs, priklausomi nuo Liuciferio.
Tai kaip čia visagalis Dievas neužkirto kelio tokiam baisiam įvykiui, paklausite jūs. Boehme atsako, kad Dievas yra meilė. Kad užkirstų kelią, jis pats turėjo tapti niršiąja, baudžiančia dievybe, bet to būti negalėjo, nes jame cirkuliavo Dievo Sūnaus jėga. Tačiau Dievo meilė ir romumas nenorėjo palikti pažeistojo saliterio (kuris ir yra Jis Pats, tik uždegtas, pažeistas), bet vietoj to, kad susikautų, sukūrė kitą angelą, kuris turėjo laikyti pusiausvyrą, kad Dievo Sūnus jame pilnai nebūtų užgesęs, iki to momento, kai ateis laikas amžiams atskirti dvi realybes – dieviškąją ir pragaro. Tokia yra gėrio ir blogio kovos pradžia.
Mūsų Visata, tokia, kokią šiandien ją matome, ir Žemė taip pat, atsirado po Liuciferio nuopuolio, t.y. jau po to, kai dieviškasis saliteris iš švarios, pirmykštės substancijos virto tamsos ir mirties namais. Tačiau Boehme rašo, kad Liuciferio užsiliepsnojimo metu jam pavyko pažeisti tik patį išorinį dieviškumo sluoksnį. Žmogus taip pat atsirado po užsiliepsnojimo (pagal Boehme, buvo sukurtas), tačiau jo pirmapradė prigimtis yra angeliška. Žmogaus nuopuolio nebuvo, nėra jokios prigimtinės nuodėmės. Žmogus apskritai Žemėje yra ne visiškai, ne pilnai. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir iš nepažeisto dieviškojo saliterio, jo kūnas turi keletą sluoksnių ir mirtingas yra tik jo apvalkalas. Žmogus būdamas ir angeliškos, ir taip pat liuciferiškos, pažeistosios prigimties, turi savyje dualizmą, kuris jį pasmerkia nuolatinei vidinei kovai, nuolatiniam budrumui, kad Dievo Sūnus jame, t.y. širdis, meilė, neužgestų, tačiau taip bus ne visada, o tik iki to laiko ar, tiksliau laiko pabaigos, kai išoriniame dieviškumo saliteryje galutinai išsiskirs dvi realybės, kai atsiskirs meilė ir pyktis. Jakobo Boehme Paskutiniojo Teismo dienos versija gerokai artimesnė hinduistinei, o ne krikščioniškajai.
Bandau sukišti milžinišką kiekį informacijos (vien „Aurora“, priklausomai nuo leidimo, yra apie 700 psl.), ištisą kosmogoniją į kelis niekingus puslapius ir labiausiai bijau vulgarizavimo, kaip kartais nutinka, norint kuo trumpiau ir paprasčiau atpasakoti. Čia reikėtų tęsinio – Boehme pateikia ir labai įdomią astrologijos veikimo mechanizmo hipotezę, ir aiškina kiek kitokią nei bažnytinė Jėzaus Kristaus prasmę. Ką ten kitokią – šventvagiškai aiškina, aukštyn kojomis verčia Bažnyčios mokymą. Be to, visa tai, ką taip trumpai ir paviršutiniškai čia išdėsčiau, narplioja su smulkiausiomis detalėmis. Būtent per detales atsiskleidžia ryšys su Kabala, sufizmu (Ibn Arabio koncentrinės sferos ir Boehme dieviškojo saliterio sluoksniai, kurie kaip medžio rievės) bei Rytų mokymais, o taip pat tam tikri palyginimai su šiuolaikiniu mokslu, pvz.: dėl mūsų realybės, kuri galbūt yra iliuzinė bei dėl galbūt egzistuojančios paralelinės Visatos ar net jų daugiskaitos. Aplamai, mano pasakojimas yra tik trumpa ištrauka iš galingo Jakobo Boehme teosofinio srauto.
© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė
