Kai tik užeina abstrakti inteligentiška kalba „kur ritasi šis pasaulis“, žiūrėk, atsiranda tokių, kurie mini visur tvyrant beprasmybės jausmą, beprasmes bet kokios prasmės paieškas, o kiti ima dūsauti, jog grandiozinis mokslo ir technikos progresas taip ir neišsklaidė žmonių tamsumo, ikimokslinio, maginio pasaulėvaizdžio . Pasaulis skęsta iracionalumo liūne ir galo tam nematyti. Juk tikėjimas magija ir antgamtiniais reiškiniais šiais neramiais laikais ne menkesnis nei Adomui Mickevičiui gyvam esant, nepaisant to, kad krikščioniškame pasaulyje nusivylimas religija tik auga. Tai kur mes einame ir kur nueisime? Tiems, kurie turi bent šiokį tokį supratimą, kas iš tiesų buvo ir yra magija bei maginis pasaulėvaizdis, daug didesnę sumaištį ir painiavą turėtų kelti jau valandom, o ne dienom, keista kryptimi besikeičiantis mokslas: gravitacinių bangų aptikimas, bent penkios rimtos paralelinių visatų teorijos, neuromokslininkų konstatavimas, jog šiandien apie pasąmonę mes vis dar nieko nežinome, apskritai nežinome, kas mus valdo – genai, psichosomatinis tipas ar krūva kitų dalykų? Smegenys kaukolėje, sako mokslininkai, nėra „mūsų“ – tai paslaptingas ir galingas daiktas, daug galingesnis už mus pačius. Jos nusprendžia likus 30 sekundžių iki žmogus ta sprendimą suvokia – tai kas nusprendžia, žmogus ar jo smegenys?
Tiesa sakant, „magija“ jau seniai užėmė garbingą vietą diskredituotų ir iškraipytos prasmės žodžių žodyne. Labai įdomus ir ganėtinai storas būtų šis žodynas, jei kada nors jį kas publikuotų. Paklauskit šiandien, kas yra magija? Geriausiu atveju išgirsite ką nors panašaus į „kitokį, subjektyvų pasaulio matymą“, nors, ko gero, daug dažniau jums atsakys, jog magija yra „nesąmonė, kvailystė“. Jei ir kitoks tai pasaulio matymas, tai tas matymas yra primityviosios, daugiau ar mažiau atsilikusios žmonijos dalies. Negali kaltint taip manančių – ar matė jie kada nors tikrą magą, ar tik šarlatanų sąskrydžius televizijos ekranuose ir jų laužavietes populiariojoje spaudoje?
Karnavalas tėra akių dūmimas.
Ėjo 1486 – tieji Viešpaties metai, kai Piko dela Mirandola (1463 – 1494) parašė „Kalbą apie žmogaus orumą“ – tikro mago manifestą, dėl kurio popiežiui Inocentui VIII trūko šventoji kantrybė ir teko sudaryti Inkvizicijos darbo grupę, bet ne tai svarbu. Šis trumputis manifestas – lyg siūlo galas, kuris padeda vynioti milžinišką magijos, maginės pasaulėžiūros kamuolį. Tarp kitų dalykų, jame teigiama, jog mirties nėra. Kūrėjas žmogui davė viską ir tuo pačiu nieko – pirmapradis žmogus neturi nei formos, nei jam skirtos vietos, nei paskirties, tačiau turi milžinišką kūrybos jėgą savyje ir dievo duotą teisę būti laisvu, pačiam sau skirti ir vietą, ir formą, ir paskirtį. Pirmapradis žmogus sąmoningai gali atgimti žemesnėse gyvybės formose, o taip pat ir dieviškose, nes tam jam yra suteiktos visos reikalingos sėklos ir daigai. Žmogus gali valdyti ką panorėjęs ir būti kuo tik nori. Ko gero, svarbiausias momentas – žmogaus, dieviškosios kūrybos viršūnės, nusileidimas į materiją, į mirtingą, gamtišką formą yra ne dėl prigimtinės nuodėmės, ne dėl išvarymo, kaip skelbia Bažnyčia, o jo paties, pirmapradžio žmogaus, žygdarbis, sąmoningas pasirinkimas. Taip pat sąmoningai jis gali grįžti atgal, į dieviškąjį būvį ir, susijungęs su Dievu Tėvu, pakilti virš visko.
Taigi, 1486 – tais, likus daugmaž keturiems šimtams metų iki Frydricho Nyčės, kalbama apie Antžmogį, apie Dievui prilygstantį Žmogų. Ta lygybė glūdi aukštesniajame prote, mens. Prote yra Visybės atspindys.
Iš kur Piko dela Mirandola traukė šitas erezijas? Kaip sveiko proto žmogus gali viešai skelbti tokias fantazijas Vatikano pašonėje laikais, kai Lietuvą ir Lenkiją dar valdė Kazimieras Jogailaitis?
Turbūt nedaug tokių, kurie bent viena ausimi nebūtų girdėję apie Hermį Trismegistą. Aišku, kad iš tiesų tai tokio nebuvo. O gal buvo? Piko dela Mirandola ir jo amžininkai šventai tikėjo, kad egiptiečio Hermio autorystei priskiriami veikalai „Asklepijas“, „Poimandras“ bei „Smaragdo lentelė“ (Tabula Smaragdina Hermetica) buvo parašyti Mozės laikais, o gal ir dar anksčiau. Šiandien tvirtinama, kad „Asklepijas“ ir „Poimandras“ sukurti helėniškuoju laikotarpiu, maždaug II – IV a. pr. m. e., nors dar prieš kelis dešimtmečius istorikai datą buvo pavėlinę net iki II – IV a. (mūsų eros). Lyg ir neabejojama, kad hermetizmo srovė smarkiai įtakojo neoplatonizmą, helenistinę astrologiją, gnosticizmą, ankstyvąją krikščionybę, kabalos tradiciją, o gal ir pati viso to buvo įtakojama. Žodžiu, miglotos ir paslaptingos yra šio mokymo ištakos. Tačiau, jei reikėtų pasakyti, kas padarė didesnę įtaką Vakarų civilizacijos minčiai, kas stovėjo lyg mūras kitoje upės pusėje nei Aristotelis (tas, kuris viduramžiškasis, o ne tas, kuris tikras), kas jam labiausiai priešinosi ir buvo rimčiausia opozicija – Platonas ar tris kart didis Hermis, Mercurius ter Maximus, tai, manyčiau, jog pastarasis. Marsilijus Fičinas (1433 – 1499) jau buvo ėmęs versti Platoną į lotynų kalba, kai jo rankose atsidūrė Kozimo de Mediči agentų atgabenti hermetiniai rankraščiai graikų kalba – metęs (laikinai atidėjęs) Platoną, Marsilijus, lyg akis išdegęs, godžiai puolė prie Hermio.

Mes nežinome, kaip atrodė Hermis Trismegistas

Nežinome, ar jis iš viso buvo

Kaip galėjo padorus, dievobaimingas krikščionis ir puikus astrologas (kas tais laikais vienas kitam netrukdė) Marsilijus Fičinas imti versti atvirai eretišką, magijos ir didelių paslapčių pilną traktatą? Jame teigiama, kad Visata yra vientisas organizmas, kurio atskiros dalys susijusios ypač sudėtinga tarpusavio saitų arba kitaip – maginių ryšių – sistema. Magas tas, kuris žino, kaip įsiskverbti į tą sistemą, kaip išnaudoti ryšius. Pasaulio Siela hermetizme – ne abstrakcija, ne poetinė metafora, o konkreti fizikinė savybė, kurią galima pajungti žmogaus reikmėms. Dialogo forma sukurtame traktate „Asklepijas“ Hermis Trismegistas (kurio nebuvo, bet gal jis ir buvo) pasakoja Asklepijui, jog žmogus pats gali kurti dievybes. Egipte, tais šviesaus klestėjimo, kosmoso religijos viešpatavimo laikais, žmones mokėjo kurti stabus, į kuriuos pritraukdavo antgamtines jėgas. Stabai kalbėjo ir judėjo. Jie gydė ir pranašavo.
Kai skaitau panašius dalykus, mano skepsio suluošinta proto dalis tuoj įsivaizduoja kažkokią suktybę, bando įžvelgti apgaulę, mulkinimą. Kita vertus, niekada nepamiršiu mėgstamiausios vaikystės knygos – Turo Hejerdalo „Aku aku“. Ten ne Egiptas, ten apie Velykų salą, o autorius rimtas skeptikas, ateistas, ne lengvatikis jokiu būdu. „Jos pačios ėjo“ – nenuilsdami ir be ironijos tvirtino vietiniai ilgaausių palikuonys keliautojui Turui, kai šis atkakliai, nors ir nesėkmingai, bandė aiškintis, kokiu būdu Velykų salos moai – daug tonų sveriančios akmeninės statulos – iš jų kaldinimo vietos patekdavo į pakrantę.

Jos pačios ėjo

Vienaip ar kitaip, Hermis Trismegistas (kad ir kas jis būtų) tvirtino, jog stabų kūrimo pagrindas buvo matematika, nieko daugiau. Origeno, vieno iš Bažnyčios tėvų, raštuose yra vieta, kurioje jis, cituodamas Celsą, aprašo sceną, kai pagonis kaltina krikščionį, jog tas išjuokia egiptiečius, kurie juk atvėrė daugelį giliausių paslapčių ir aiškina, jog šis kultas (maginė egiptiečių religija) yra nematomų idėjų, o ne mirtingų gyvūnų ar stabų, garbinimas. Maginės jėgos pripildyti stabai – tik fasadas religijos, kuri iš tiesų yra proto religija, Vienio, kuris slypi už Visko, garbinimas. Adeptai garbinimą suvokia kaip kilimą, lipimą laiptais, pradedant keistomis įvairiausių dievybių formomis, į kurias manipuliacijomis elementų ir dangiškame pasaulyje įkvėpta gyvybė, iki konceptualaus pasaulio arba Idėjų dieviškame prote (mens). Aukščiausias mago pasiekimas – magas žynys, atveriantis kelius į Visatos sąrangos suvokimą.
„Kodėl Meilę vadina magija?“ – klausia M. Fičinas. – Todėl, kad visa magijos jėga glūdi Meilėje. Maginis veiksmas yra savotiška vieno objekto trauka kitam, kuri atsiranda dėl natūralaus panašumo. Visos šito pasaulio dalys, panašiai kaip gyvos būtybės kūno dalys, priklauso vien nuo Meilės ir yra susiliejusios į bendrą vienybės samplaiką. Iš šios samplaikos gimsta bendra Meilė, o iš šios Meilės gimsta visuotine tarpusavio trauka. Tai ir yra tikroji magija.“
Vis dėlto Marsilijus Fičinas buvo labai atsargus magas, nevaikščiojo peilio ašmenimis. Tai ne Džordano Bruno, kuris liepsnojančia širdimi, dėl iš tiesų laiką pralenkusių įsitikinimų, tiesiogine to žodžio prasme nuėjo į ugnį. Fičino magija nė iš tolo nepriminė Čeko d`Askoli (pelnytai supleškėjusio) juodo nekromantinio raganavimo, jis nemaišė visokių šlykščių mikstūrų iš garsiosios, maurų Ispanijoje parašytos, „Pikatriks“ . Jo naktys nebuvo tokios įspūdingos kaip Izaoko Niutono. Gerai žinoma, kad jis praktikavo talismaninę magiją -sudėtingą astrologinį meną. Teisingai pagaminti talismanai, t.y. manipuliacija vaizdu, turėjo savybę pritraukti reikalingas gamtos jėgas. Rimti talismanai – tai ne tik mago dirbtuvių gaminiai. Ko gero, niekada nepagalvotumėt, kad pvz.: Sandro Botticelli „Pavasaris“ – Veneros simbolio talismanas, o Albrechto Diurerio „Melancholija“ – Saturno.
Yra hermetiniuose raštuose kai kas, kas kelis šimtmečius Bažnyčią išlaikė savotiškame pakantume, o retkarčiais (XVI – XVII a.) netgi atvirame flirte su šiuo mokymu. Teigiama, jog Hermis Trismegistas išpranašavo ir Egipto kosmoso religijos nuosmukį, ir užgimsiančią krikščionybę. Apologetas Laktancijus, kuris Hermį Trismegistą taip pat nukelia į gūdžiausius senovės laikus (gal net prieš patį Mozę), pabrėžia, jog Hermis, didis asmuo ir šventasis, išpranašavo Jėzaus atėjimą ir tvirtina, jog šiaip jau (atmetus magiją) hermetizmas labai artimas krikščionybei. Marsilijus Fičinas, remdamasis Laktancijumi, bandė sukurti saugią, nekenksmingą krikščionišką magiją. Jei susipažintumėt su jo patarimais, ko gero, susidarytų įspūdis, jog skaitote Renesanso laikų psichoterapeuto, o ne mago raštus.

Sienos katedra

Hermis Trismegistas Sienos katedroje

Bet M. Fičinas – vienas lauke karys. Net artimiausias mokinys Džiovanis Piko dela Mirandola jo „saugiosios magijos“ nepalaikė. Priežastis paprasta – saugi magija neveiksminga. Piko sako, neveiksminga be nuodugnaus praktinės kabalos išmanymo. Džiovanis Piko ir Marsilijus kartu nuveikė milžinišką darbą: grąžino magijai aukščiausios intelektualinės tradicijos vietą, abu kovojo už magijos – gerosios ir blogosios – griežtą atskyrimą, kalbėjo apie mago moralinio tyrumo būtinybę. Tačiau Džiovanis Piko priešinosi „jaukiosios, nepavojingos, naminės“ magijos idėjai. Jo magija eina koja kojon su praktine kabala (ankstyvoji kabala, kaip žinia, buvo smarkiai veikiama gnostikų). Dar toliau pažengė magų magas Džordanas Bruno (1548 – 1600), kuris tvirtino, jog būtina atsisakyti krikščionybės ir pilnai grįžti prie egiptietiškos maginės religijos, už ką ir buvo gyvas sudegintas.
Magas, išmanantis gamtinę filosofiją, matematiką bei mechaniką, gali kurti stebuklus, sako raganius Kornelius Agripa. Maža to, šiuos mokslus magui tiesiog privalu išmanyti, jei tas nori pasiekti apčiuopiamų rezultatų.
Šiandien jau aišku, kad Švietimo epochos bei naujojo mokslo šerdis glūdi Renesanso magijoje. Hermio citatos Mikalojaus Koperniko raštuose, Izaoko Niutono panirimas į okultizmą ir, galbūt, priklausymas rozenkreiceriams (jei tikrai, kaip atsargiai mini šaltiniai, rocenkreiceriai išaugo iš džordanistų sektos, įkurtos Dž. Bruno jo buvimo Vokietijoje metu) – lengviau pasakyti, kas iš Apšvietos šauklių nebuvo susijęs su hermetizmu. Vienas tokių, ko gero, mažiau susijusių – Johanas Kepleris. Tačiau jis buvo astrologas.
Kyla natūralus klausimas – kodėl Naujasis (mokslo) amžius išaušo taip vėlai? Juk pagrindas jai buvo paklotas jau helenizmo laikotarpiu. Graikai, puikūs matematikai ir mokslininkai, daug atrado mechanikoje ir kituose taikomuosiuose moksluose, tačiau kodėl taip ir nežengė svarbiausio žingsnio, neperėjo nuo teorijos link praktikos, kodėl, sukaupę šitiek žinių, nepradėjo veikti? Garsi mokslininkė F. Yates darė prielaidą, kad tiesiog…. nenorėjo. Iš esmės, graikai nenorėjo veikti. Praktinė veikla juk toks miesčioniškas, amatininkiškas užsiėmimas. Praktika yra Nuopuolis palyginus su vienintele žmogaus orumo nežeidžiančia veikla – filosofine kontempliacija. Viduramžiais ši nuostata įgavo panašią formą: filosofijos viršūnė yra teologija, o tikrasis žmogaus tikslas – kontempliacija. Bet koks noras veikti (paveikti, pakeisti, įtakoti) gamtą gali kilti tik nuo velnio.
Tačiau Apšvieta, kaip ir Bažnyčia, naujai prikeltą Hermį Trismegistą ir jo magų plejadą priėmė tik iš dalies. Nepaisant to, kad XVI – XVII a. religinės nesantaikos draskomoje Europoje buvo rimtai svarstoma religinį hermetizmą (išlaisvintą nuo magijos ir apribotą troškime pažinti Visybę ir save) priimti kaip naują taikos kelią, išvaduosiantį nuo pjautynių, o Apšvietos mokslo pradžia buvo pastatyta ant magų triūso, grynasis hermetizmas liko pogrindyje, toliau kultivuojamas tik rozenkreicerių, masonų, iš dalies astrologų. Kodėl taip nutiko – atskira ir ilga kalba. Tik užsiminsiu, kad, ko gero, negalima kalbėti apie vienalytį Renesanso humanizmą. Buvo dvi, viena kitai visiškai prieštaraujančios ir besipjaunančios tarpusavyje, humanizmo tradicijos. Tos dvi tradicijos taip nesuprato viena kitos, kaip ir šiandien yra žmonių negebančių skaityti tarp eilučių, suvokti simbolio, pagauti ironijos. Formos, o ne turinio ir prasmės garbintojai, iškraipytojo Aristotelio mylėtojai, „gramatikos pedantai“, kaip niekinamai juos vadino Džordanas Bruno. Ir kita grupė, kuri pati apdovanota minėtais gebėjimais, nuoširdžiai nesuvokia pirmųjų neįgalumo.
Filosofiniai hermetiniai raštai remiasi helenistine astrologija ir astraline magija. Džovanis Piko dela Mirandola yra parašęs „Prieštaravimus dieviškajai astrologijai“ – tekstą, kuris iš pirmo žvilgsnio yra baisi kritikos strėlė astrologijai. Tačiau ne viskas taip paprasta. Jei įdėmiai perskaitytumėt garsųjį manifestą „Apie žmogaus orumą“ – ten kalbama apie Antžmogį, apie žemiškojo ir mirtingojo žmogaus pakilimą virš materijos, savo prigimtinės kūrybinės jėgos susigrąžinimą, grįžimą į tobulą idėjų būvį. Antžmogio, atvirkščiai nei į materiją nugrimzdusio žmogaus, nebeveikia šviesuliai, nebereikia astrologijos, jis nepaklūsta dangui, jis pats yra dangus.
Kaip pasiekti tokia būseną? Kaip tapti Antžmogiu? Vienintelis kelias, sako hermetikai, yra per protą. Yra tokia praktika, vadinasi ji „mnemonika“ – atminties menas. Šiaip jau, mnemonikos istorija ilga, ji aktyviai buvo praktikuojama ir Antikoje, ir Viduramžiais – nebūtinai maginiais tikslais. Tačiau hermetikai mnemonikos techniką ėmė naudoti tam, kad išgautų Visatos atspindį prote, kad suaktyvintų savo aukštesnįjį protą, o taip pat, nugalėtų ydų žvėrį (666) savyje.

Nežudyk gyvūno. Nužudyk žvėrį savyje.

Mnemonikos principas paprastas, tačiau kuo toliau į mišką, tuo ten daugiau malkų. Pvz.: jei Antikos laikų oratoriui reikėjo įsiminti, atmintinai išmokti ilgą tekstą, tai kokiame nors pastate jis kabindavo simbolinius, teksto punktus primenančius, vaizdus. Sakydamas kalbą, oratorius mintimis „eidavo“ per tą pastatą ir, „regėdamas“ vaizdus, atsimindavo tolimesnes teksto pastraipas. Hermetikai šitą metodą ištobulino iki begalybės – archetipinius ir magiškai aktualizuotus vaizdus atstojo zodiakas, o taip pat žvaigždynai, Antikinė mitologija (kurios prasmė iki šių dienų neva „pamesta“). Jie siekė visiško aukštesniojo proto išlaisvinimo, kad susijungtų su dieviškuoju Protu. Ko gero, tai ir yra pagrindine magijos idėja – visiška žmogaus transformacija. Teoriškai modernioji astrologija, kuri pagrindine savo užduotimi taip pat laiko žmogaus virsmą (tik ne į Antžmogį, bet disharmoniją versdama harmonija) – žvelgiant šiuo požiūriu, taip pat yra magija.
XI a. maurų Ispanijoje atsiradusiame manuskripte „Pikatriks“ (autorius nežinomas, galbūt jų keli) yra tokia labai įdomi simbolinė ištrauka, kuri, sakyčiau, vainikuoja magijos temą. Pasakojama, kad kadaise, be galo seniai, Egipte stūksojo idealus miestas Adocentinas (al Ašmunain), kuriame gyveno šviesos visuomenė*. Jį valdė išmintingasis filosofas Hermis Trismegistas, kuris ten pastatė Saulės šventyklą ir gyveno joje nematomas. Adocentinas buvo suplanuotas remiantis astrologine logika. Jo centre – tvirtovė su keturiais vartais. Rytų vartus puošė Erelis, vakarų – Jautis, pietų – Liūtas, šiaurės – Šuo. Figūros saugojo tvirtovę nuo nekviestų svečių. Aplink miestą Hermis išdėstė maginius vaizdus taip, kad jų veikiami žmones tapo dori ir apsaugoti nuo pikto.
Ateis laikas, sako Hermis, kai žmonija pasieks visišką dugną. Tuomet sukils Žemę globojantys dievai ir ims karaliauti pačiame Egipto pakrašty. Ten, saulėlydžio pusėje, bus įkurtas miestas ir visi mirtingieji vandeniu ir sausuma į jį skubės.

Kas ten žino, gal tai tik alegorija. Bet, jei pasitvirtino Hermio pranašystė apie Egipto religijos nuosmukį ir krikščionybės aušrą, gal kada nors išsipildys ir ši.

*Įkvėpti Hermio, Tomazas Kampanela parašė „Saulės miestą“, o Tomas Moras „Utopiją“.

© 2013 – 2017 U. M. Lizdeikaitė

Rašykite man, jei kiltų klausimų (bet kokių) : ugne.lizdeikaite@gmail.com