Pačioje 1939 – ųjų metų pabaigoje jaunas prancūzų astrologas André Barbault gulėjo lovoje, žiūrėjo į lubas ir nebematė prasmės gyventi. Gulėjo ilgai, iš visų pusių vartydamas mintį, jog tai, ko nuo vaikystės jį mokė tėvai ir penkiolika metų vyresnis brolis, tos žinios, kurios jam buvo įpūtusios tiek jaunatviško pasitikėjimo savimi, kuriomis (kurių patikimumu) nuoširdžiai tikėjo ir daug kartų įsitikino – o vis dėlto tik iliuzija, paklydimas, utopinė svajonė. Kaip jis, kaip jie visi galėjo taip suklysti?
„Kaip mes galėjome taip klysti?“ – be abejo, savęs kláusė ir daug vyresni garsiausi to meto britų astrologai. Juk baigiantis 1938 – iesiems, per savo kasmetinį „urbi et orbi“, jie kone vienbalsiai tvirtino, kad 1939 – ieji bus ramūs ir derlingi. Kažkaip taip, matyt. Ramūs, geri. Laimingų Naujųjų Avinams, Šauliams, Jaučiams ir Skorpionams, ir visiems kitiems. Kažkaip panašiai jie ten sakė.
Taigi, prasidėjo karas. Pasigirdo spekuliacijų, jog prie karo pradžios nagus bus prikišę astrologai. Dar ir šiandien yra tuo tikinčių, nors astrologų bendruomenė jau begalę kartų įrodinėjo, jog tai netiesa. Juk net labai vidutinis astrologas nepatars pradėti karo, kai: a. mėnulis yra be kurso*; b. net kelios planetos retrogradinės. O ir kokių nors tą patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. Apskritai ko gero, klaidinga pervertinti politikų gebėjimą suvokti ir pasinaudoti astrologinėmis žiniomis. Tikrai žinoma, kad naciai naudojo astrologiją propagandiniais tikslais, t.y. ištraukę iš konteksto patikusį faktą, demagogiškai pritaikydavo savo reikmėms. Pvz.: nacių ideologas Karlas Haushoferis visiems priminė seną, dar nuo asirų laikų žinomą, postulatą apie pasikartojantį gimimo ir mirties ciklą, kritinius momentus Žemėje, kai pasaulis nebeišlaiko pusiausvyros ir žlunga civilizacija – pakaitomis ji sunaikinama tai ugnimi, tai vandeniu (ledu). Kalbama, jog šita teorija buvo įkvėpusi Hitlerį karo pabaigoje imti ir sunaikinti Vokietiją, tačiau, išskyrus šią idée fixe, daugiau patikimų duomenų apie fiurerio okultinius interesus beveik neišliko. Jei ir domėjosi, tai tik paviršutiniškai, jei ir buvo susipažinęs su savo horoskopu, tai tik iš dalies – kad ūpą pakeltų, kad išgirstų ką nors sau malonaus. Į astrologijos studijas iš aukštų nacių pareigūnų rimtai įnikę, ko gero, buvo tik Heinrichas Himleris ir Rudolfas Hesas. Pastarasis, astrologų patartas, 1941 m. pabėgo į D. Britaniją ir tokiu savo poelgiu iššaukė Vokietijoje masinius astrologų areštus. Dauguma jų vėliau buvo paleisti, tačiau Karlas Ernstas Krafftas, apie kurį sklido melagingas gandas, jog esą jis dirba Hitleriui, mirė koncentracijos stovykloje 1944 m. Britai tuo gandu tiek buvo įtikėję, kad net nusamdė astrologu apsimetusį gražbylį šarlataną Louis de Wohlį, kurio užduotis buvo astrologinėmis priemonėmis išsiaiškinti, ką K. E. Krafftas neva patarinėja A. Hitleriui. Teoriškai tokį, nors ir nelengvą, darbą galima padaryti, bet kai vienoje pusėje astrologo nėra, o kitoje – apsišaukėlis, tai patys suprantat, koks rezultatas. XX a. pradžioje Vokietijoje susiformavo labai rimta astrologijos mokykla (kada nors apie tai vėliau), bet nacių bendradarbiavimas su astrologais nebuvo toks, kad tikrai reikšmingai įtakotų karo eigą.
Tačiau grįžkime prie jauno prancūzų astrologo, nugrimzdusio į juodą nusivylimo liūną. Kas atsitiko, kad jam nepavyko įžvelgti būsimo grandiozinio karo, nors brėžinius nagrinėjo nuodugniai ir dėmesingai? Gal trūko patirties? Juk ne visi pasaulio astrologai tada feilino. Vis dėlto buvo akivaizdu, jog tradicinis astrologinis metodas, kuriuo naudojosi dauguma astrologų, visiškai nepasiteisino.
Lyg pagal budistinę astrologinę traktuotę, kur kiekvienas slogus išgyvenimas, depresinė būsena yra vertinama be galo pozityviai – kaip galimybė pakylėti savo sąmoningumą, žengti žingsnį dvasinės brandos link, André Barbault bukas spoksojimas į lubas davė teigiamų rezultatų. Jis prisiminė savo brolio, tuomet jau nutolusio nuo astrologijos ir panirusio į alcheminius ieškojimus, 1936 m. rašytą straipsnį, kuriame tasai nagrinėjo Prancūzijos leftistinį Populiarųjį Frontą (Front Populaire) pagal tada vykusią Saturno – Neptūno opoziciją (1800). Ar Spalio revoliucija 1917 metais nedriokstelėjo kaip tik tuo metu, kai buvo Saturno – Neptūno konjunkcija (00)?
1949 m. André Barbault jau publikuoja pirmus visą gyvenimą trunkančio transsaturninių planetų ciklų tyrimo rezultatus, iš kurių aišku, kad maždaug kas 36 – erius metus vykstanti Saturno – Neptūno konjunkcija visada žymi revoliucinius momentus istorijoje, yra ypač susijusi su komunistinių, socialistinių idėjų išprovokuotais įvykiais (be kita ko, 1847 metais užgimęs marksizmas (Komunistų partijos manifestas publikuojamas 1848 m.) taip pat buvo SA-NE konjunkcijos įtakoje). Toje 1949 m. publikacijoje A. Barbault prognozuoja, jog 1953 ir 1989 m. žymės didelį pokytį komunistinėje erdvėje (t.y. Sovietų Sąjungoje).
Pamažu, į tyrimą įtraukiant vis daugiau Jupiterio, Saturno ir transsaturninių planetų ciklų, aiškėjo, jog didelis karas ar reikšmingas istorinis pokytis vyksta sutapus daugelio ciklų kulminacinių įtampos fazių vyksmo laikui. Reikalas tas, kad žinios apie transsaturnines planetas (kartu su 1930 m. atrastu Plutonu) mundaninėje astrologijoje prieš Antrą pasaulinį karą buvo itin menkos.
Gali kilti pagrįstas klausimas: ar „naujai atrastos“ planetos – Uranas, Neptūnas, Plutonas bei kitos, kurios galbūt dar bus atrastos – reiškia, jog iki tol buvusios astrologinės žinios buvo nepakankamos ir dėl to neteisingos? Be abejo, nė vienas astrologijos šalininkas su tuo nesutiktų. Tačiau kaip ten iš tiesų yra su tomis naujomis planetomis – nėra vieno atsakymo. Štai senovės Indijoje buvo gajus įsitikinimas, kad žmogaus kūne yra septynios pagrindinės čakros, tačiau iš viso jų priskaičiuojama 49. Lygiai taip pat, tvirtino jie, yra ir danguje – žinome septynias planetas, bet iš tiesų Saulės sistemoje jų yra net 49. Tradicinėje Vakarų astrologinėje sistemoje nesvarstoma, kiek iš viso galėtų būti planetų, tačiau atmetamas atsitiktinumas. Naujai atrasta planeta „pasirodė“ ne atsitiktinai, ne šiaip sau – tam atėjo laikas. Jos poveikis imamas justi tik jai „atsiradus“. Sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų – ciklinės astrologijos tyrinėtojai sėkmingai naršo istoriją, brėždami 492 metus trunkantį Neptūno – Plutono, 172 metų Urano – Neptūno, 127 metų Urano – Plutono ir t.t. ciklus. Tačiau negalima nepastebėti ir gigantiško žmonijos kolektyvinės sąmonės šuolio atsitiktinai (?) sutampančio su transsaturninių planetų atradimais.
Žvelgdama į Gouchon/Barbault ciklinį indeksą, o taip pat papildomai ir į C. Ganeau indeksą, nematau nieko, kas galėtų išmušti iš vėžių, apie ką nebūtume anksčiau kalbėję. Abiejų indeksų kreivės drastiškai smunka žemyn (Gouchon/Barbault nuosmukis žymimas nuo 2010 m., C. Ganeau – 2013, ypač smarkus kritimas nuo 2015 m. pabaigos), visišką dugną pasiekdamos 2020 metais (Goushon/Barbault dugną „užlaiko“ iki 2023 m.), vėliau staigus augimas, 2024-2026 m. teigiama transformacija. XX a. tokių kreivės nuosmukių buvo keletas – Pirmas ir Antras pasauliniai karai, ~ 1960 – ieji (Karibų krizė, Vietnamas), ~ 1980 – ieji (Afganistanas).
Ką toliau daryti astrologui, turinčiam štai tokią įvadinę informaciją? Ko gero, skersai išilgai naršyti po potencialių agresorių bei savo krašto brėžinius. Bet apie tai vėliau ir dar ne kartą.
*Mėnulis be kurso (Moon void of course) – padėtis, kai Mėnulis, prieš pereidamas į kitą Zodiako ženklą, nebesudaro jokio aspekto su kitais šviesuliais. Pvz.: sausio 17 d. Mėnulis, esantis Šaulio ženkle, paskutinį aspektą (triną su Jupiteriu) sudarė 21:26 val.; nuo tada iki sausio 18 d. 14:04 val., kai perėjo į Ožiaragį, jis buvo „be kurso“. Tokia Mėnulio padėtis labai dažna, gali trukti nuo poros minučių iki daugiau nei dviejų parų (priklauso nuo kitų šviesulių esamos padėties). Niekada nesiimkite nieko svarbaus, kai Mėnulis be kurso, nebent norite, kad nepavyktų ar pavyktų ne taip, kaip tikėjotės. Štai Adolfas Hitleris pasirašė įsakymą įsiveržti į Lenkiją 1939 m. rugpjūčio 31 d. 12:30 val. Berlyne – galutinis šitos lemtingos pradžios rezultatas pasirodė tikrai ne toks, kokio jis nuoširdžiai tikėjosi.
© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė
