Kolektyvinis vienetas – valstybė – būtinai turi idealą ir siekių, būdų, kuriais jie įgyvendinami, turi pagrindinę kryptį ir kelią. Net jei visi sutartinai šaukia, kad tokio nėra, net jei susidaro įspūdis, jog dreifuojame, kaip tas laivas, be kurso, vis dėlto iš tiesų sekame bendra, nei nuo politikų, nei nuo intelektinės šviesuomenės nepriklausančia, kryptimi. Kuo didesnis kolektyvas, tuo labiau jį veikia fatumas. Pačios bendriausios valstybės politikos gairės yra laikmečio dvasios įrankis, o ne atvirkščiai.

Kryptis periodiškai kinta. Rusijos gimimo brėžinyje (1917 m. lapkričio 7 d. 06:59 GMT, Sankt Peterburgas) 2006 m. progresinis Ascendentas perėjo į Avino ženklą, o progresinis Medium Coeli – į Ožiaragį. 2005/2006 m. pagrįstai galima laikyti lūžio tašku, karingų nuotaikų stiprėjimo Rusijoje pradžios laiku, valstybės aparato pertvarkos į konservatyvesnę, griežtesnės hierarchijos struktūrą pradžia. Rusija turėtų likti labai konservatyvi valstybė iki 2041 m., o taip pat, siekianti dominuoti, kontroliuoti, sėti baimę. Dabar regimas karinės galios demonstravimas, tautos garbės ir pergalių troškimas pradės slopti nuo 2015 m. lapkričio. 2015 m. lapkričio pradžioje progresinis Ascendentas pereis į Jaučio ženklą ir išbus ten iki 2026 m. pabaigos. Kolektyvinis rusų nusiteikimas vėl keisis. Vis mažiau rūpės aktyvūs proveržiai, svarbiau bus išsaugoti ir gausinti tą, kas yra. Materialinės bei dvasinės vertybės, jų įgijimas ir išlaikymas – štai kas apsės ruso galvą. Ne taip jau ir domins, kiek platus gimtasis jo kraštas, svarbiau bus, kiek turtingas. Naujų žemių pajungimas bus įdomus tik tuo atveju, jei matysis reali, praktinė nauda, o ne vien neapčiuopiamas pasididžiavimo jausmas. Taip pat gali būti didelių skandalų susijusių su pvz.: valdžios žmonių turtu ir pan.

Lietuvoje kol kas tokio reikšmingo kolektyvinės pasąmonės pokyčio, koks buvo pvz.: 2006 m. Rusijoje, dar neturėjome, kaip kolektyvinis vienetas nuo 1990 m. kovo 11 d. iki šiol smarkiai nesikeitėme. Svarbesnis laikas buvo 1996 m., kai galutinai baigėsi euforija, jog laisvos valstybės gerovė augs kaip ant mielių, jog būdami laisvi sugebėsime tinkamai tvarkyti savo šalį, jog kiekvienas gali būti turtingas (tiksliau „gali būti karalius“, nes progresinis Medium Coeli tuo metu buvo Liūte), pakilti iš purvo į kunigaikščius. Nuo 1996 m., iš lėto ir iš pradžių vargiai pastebimai, ėmė augti biurokratijos – valstybės tarnautojų, siauros specializacijos specialistų, įvairaus plauko valdininkų bei vidutinybių – galia. Šiandien jų klestėjimo laikas. Valdo tie, kuriems skirta tarnauti, paklusti, vykdyti įsakymus. Gal, iš dalies, tuo galima paaiškinti ir nuolatinį „tikrų“ lyderių trūkumą mūsų valstybėje. Tačiau, nuo pat 1990 m. kovo 11 d. dar nesikeitė valstybės mitas, tas įvaizdis, kaip mes patys kolektyviai matome savo šalį, kaip ją suvokiame. Lietuvos Respublikos gimimo brėžinyje Ascendentas yra Skorpione, o tai reiškia, jog mums atrodo, kad nėra didesnių kankinių už mus, kad patyrėme didžiausius išbandymus, kad gyventi savame krašte yra nepaprastai sunku ir didelė auka, kad valdžia ir turtas visuomet tarnauja blogam tikslui, kad mes patys sau esame pikčiausi priešai, kraštutiniu atveju – „šita valstybė pasmerkta išnykti, o atgimti ji galėtų tik per grandiozinį pokytį, tik jei sudegtume kaip feniksas iki pelenų“.

Niekam ne paslaptis ir nereikia čia astrologo, kad pasakytum, jog po prezidento rinkimų ne kažin kas keisis. Tikri pokyčiai prasidės 2023 – 2024 m. Progresinis Medium Coeli pereis į Svarstyklių ženklą, progresinis Ascendentas į Šaulį. Pusiausvyros, harmonijos, teisingumo siekis turėtų tapti varomąja jėga. Parūps pritraukti kuo daugiau intelektinių pajėgų, megzti bei palaikyti gerus ryšius su kitomis valstybėmis, rūpės ekspansija, tačiau ne agresyvi, o diplomatiniais keliais. Diplomatija ir teisė – tiek teigiama, tiek neigiama prasme – laikui bėgant taps tokios pat reikšmingos, koks šiandien reikšmingas yra valdininkas. Kažkas itin svarbaus dėsis valstybės teisinėje sistemoje. Šiandien svaičiojimai apie Konstitucijos keitimą, svarstymai „tiesos ar mėsos?“ tėra tik paistalai arba pašaipų objektas, o štai po gerų dešimties metų kova už tiesą, už lygias teises (jau ne lyg ir primesta iš šalies, o kylanti iš mūsų pačių vidinio poreikio), už kitokią teisinę sistemą, teisininkų gausėjimas valdžioje gali virsti iš tiesų rimtu reikalu.

Tačiau svarbiausias, mano manymu, bus optimistinės atmosferos valstybėje augimas. Kol kas mes jautėme tik prošvaistes tokio optimizmo (progresiniam Mėnuliui užėmus palankią padėtį), tik blyksnius. Nuo 2023 – 2024 m. pasitikėjimo šviesia ateitimi daugės, turėtų atsirasti keistas kolektyvinis jausmas, kad galime peržengti mus ribojančias, nepalankias aplinkybes, kad galime pasipelnyti iš aplinkui tvyrančios krizės ir chaoso. Jau nebus taip blogai Lietuvoje, jau visi( ne tik pavieniui) matysime, kad kitur blogiau.

Iš astrologijos nebūtų jokios naudos, jei galėtum tik numatyti fatališkume įkalintus ateities kontūrus. Bet nulemta yra pati kryptis (lyg upės srovė), o tos krypties nukreipimas pozityvia ar negatyvia vaga – jau žmogaus (kartais ir astrologo) proto darbas. Štai kai 2006 m. progresinis Ascendentas Rusijos nataliniame brėžinyje perėjo į Avino ženklą, pozityvia prasme tai turėjo reikšti, jog tauta kolektyviai ims ieškoti naujų savo valstybės kelių, jog laukia valstybės atgimimas, jog tauta kolektyviai sieks pelnyti pagarbą, trokš pergalių. Visa tai išvirto į primityvų, pirmykštį karo geismą. Kodėl taip atsitiko? Versijų daugybė. Žvelgiant astrologo akimis, pozityvios permainos galėjo įvykti tik tuo atveju, jei būtų nuversta dabartinė valdžia. Toks scenarijus būtų labai realus (progresinio Marso konjunkcija su nataliniu MC), jei valdžia nesiimtų atitinkamų veiksmų.

Iš esmės, V. Putinui nėra kur dėtis. Nėra jokios garantijos, kad jam pavyks, bet tokia situacija, kad arba šauk pats, arba lauk, kol tave pribaigs. Kam rūpi valstybės ateitis, jos gerovė, jei paties ateitis ir gerovė nenumaldomai artėja link Brisiaus galo. Ne imperinės ambicijos, o valdžios nuvertimo grėsmė lyg Damoklo kardas kybo virš V. Putino galvos. Valdžios nuvertimo pavojus Rusijoje išliks iki 2031 m. (pilnas laikotarpis 2010 – 2031 m.), bet tai jau bus nebe V. Putino valdžia. Jam, ko gero, svarbu išsilaikyti iki 2018 m. rinkimų, iš pradžių karinės jėgos pagalba, vėliau (jei pavyks) sudarant tautai iliuziją, jog ji yra turtinga, duodant duonos ir žaidimų.

Paties V. Putino astrologiniai „popieriai“ šiuo metu, švelniai tariant, baisūs. Nuo 2014 m. sausio pabaigos iki 2014 m. liepos pradžios, o vėliau dar 2014 m. gruodį – 2015 m. sausį ir nuo 2015 m. liepos vidurio iki 2015 m. lapkričio pabaigos – didelė negatyvių karjeros pokyčių arba visiško kracho tikimybė. Kuo žmogaus valdžia didesnė, kuo aukščiau jis yra iškilęs, tuo didesnis pavojus. 2014 m balandį, nuo 2014 m. spalio vidurio iki 2014 m. lapkričio pabaigos bei 2015 m. sausį ir vasarį – kritinis, nemalonių staigmenų, netikėtai nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, laikas. Toks būna kartą gyvenime ir tai ne visiems.

V. Putino gimimo brėžinys yra brėžinys žmogaus, kuris „buvo niekuo, o tapo viskuo“ – jaunystėje didelio nepilnavertiškumo jausmo kamuojamas, išgyvenantis dėl tėvo nebuvimo savo gyvenime, periodiškai nematantis prasmės gyvent, bet, laikui bėgant, vis labiau disciplinuotas, vis mažiau moralus, vis labiau tikintis, jog yra pašauktas, išrinktas. Ascendentas Skorpiono ženkle padeda jam išlaikyti išorinę ramybę, tačiau iš tiesų jo nervų sistema itin jautri, linkęs į depresiją. Šiuo metu tas nervingumas smarkiai išaugęs, tikėtini širdies ritmo sutrikimai. V. Putino dabartinis pasitikėjimas savimi yra tik gerai slepiama milžiniška įtampa ir, ko gero, vaistai. Sunkiausia dabar jam išlaikyti kantrybę, apdairumą, pauzę, reikia didelių pastangų, kad suvaldytų begalinį norą veikti staigiai, radikaliai, nepriklausomai, savarankiškai. Norisi visko iš karto – pokyčių ir laisvės, o gal net ir ko nors visai ekstraordinarinio. Tačiau, taip pat tikėtinos staigios ir nemalonios permainos reikaluose, yra tikimybė būti išmuštam iš vėžių. Artimiausia aplinka gali keistis ir tą pasikeitimą bus labai sunku kontroliuoti, aplamai, sunku suvaldyti situaciją, išlaikyti kontrolę, atlaikyti konfliktines situacijas. Jam svarbūs susitarimai, sutartys gali būti nutrauktos. Rimtos problemos dėl juodosios kasos, dėl bendro kapitalo. Dabar savo artimiausiai aplinkai V. Putinas žiaurus kaip niekada, reikalaujantis aklo paklusimo. Visas šitas laikotarpis (iki 2015 m. lapkričio pabaigos) – sunki ir ilgalaikė kova dėl valdžios, dėl įtakos, gausėjančios priešų gretos, pogrindinės intrigos. Tokioje situacijoje nieko nedaryt – tai lyg susitaikyti su neišvengiama pabaiga, lyg laukti, kol cunamis nuneš. O galima ir veikti – tikimybė laimėti nedidelė, bet vis didesnė nei ramus galo laukimas. Jei išsilaikys iki 2016 m. – vėliau gali pradėti valyti valdžios viršūnes, sudaryti įspūdį, kad valdžia iš esmės keičiasi. 2018 m. progresinis Mėnulis V. Putino gimimo brėžinyje įeina į XII būstą ir tai aktyviai veiklai nereiškia nieko gero. Paprastai žmogaus gyvenime toks laikotarpis siejamas su vieno gyvenimo ciklo pabaiga ir pasiruošimu naujam. Laikas skirtas refleksijai, pogrindinei veiklai, apmąstymams, neretai kupinas depresyvių minčių, nerimo, pesimizmo.

Lyderių buvimas valdžioje negali pakeisti valstybės krypties, tačiau gali pakreipti tą kryptį pozityviai arba negatyviai. Artėjantį mūsų valstybės pokytį galime išnaudoti pačiu palankiausiu mums būdu, o galime užsimauti sau naują, ši kartą jau ne iš biurokratų, o iš pvz.: teisininkų, nuvytą kilpą ant kaklo.

Netrukus žiedinis Saulės užtemimas (balandžio 29 d., maksimumas 09:14 val. vietos laiku), todėl stenkitės gyventi santūriau, būkite atsargesni.

Būtina sąlyga astrologinei prognozei – tikslus žmogaus, valstybės gimimo laikas ir vieta. Jei duomenys klaidingi, tai klaidinga ir prognozė. Su žmonėmis paprasčiau – reikia tik geros mamų atminties ir dar šiokio tokio, astrologo techninių įgūdžių reikalaujančio, patikslinimo. O štai valstybės gimimo laikas – daug sudėtingesnis klausimas.

Dar visai neseniai, maždaug iki XVI – XIX a., dėl visiems suprantamų priežasčių, nebuvo jokio reikalo braižyti valstybės gimimo brėžinį. Karą, marą ar sausrą astrologai prognozuodavo pagal tam tikrai vietovei sudarytus lunacijų, ingresijų brėžinius, kometas bei kitais tradiciniais metodais. Tačiau daugiausia dėmesio buvo skiriama Valdovo (karaliaus, kunigaikščio, imperatoriaus bei kt. lyderio) horoskopui. Manyta, jog karalius pats savimi įkūnija karalystę, kad jis ir yra karalystė, todėl atidžiausiai nagrinėti jo gimimo bei karūnacijos brėžiniai.

Mundaninės astrologijos politinės teorijos pagrindas yra požiūris į politinį vienetą – miestą, valstybę, kunigaikštystę, imperiją – kaip į vientisą organizmą, analogiją žmogaus kūnui. Kūno dalys ir organai susiję, priklauso vienas nuo kito. Jei pažeidžiama kuri nors dalis – serga visas organizmas. Šitas, neginčijamas tarp astrologų, postulatas plačiau pasklido Renesanso laikais (Nikolas Makiavelis), net šmėkštelėjo V. Šekspyro „Hamlete“. Juo tvirtai tikėjo, šiaip jau žalio supratimo apie astrologiją neturėjęs, švietėjas Žanas Žakas Ruso. Dar ir šiandien kartais girdime sakant „valstybės galva“, „valstybės organai“. Tokia analogija tarp asmens ir kolektyvo leidžia astrologui naudoti panašias gimimo brėžinio interpretacijos taisykles ir žmogui, ir valstybei. Ko gero, tos pačios prielaidos, kurias astrologai taiko psichologiniams asmens natalinio brėžinio raidos aspektams, gali būti veiksmingos ir narpliojant politinius mundaninio brėžinio procesus.

Be kultūrinio paveldo, Konstitucijos, apibrėžtos teritorijos, nacionalinė valstybė, pagal astrologinę sampratą, turi ir bendrą kolektyvinę pasąmonę, bendrą visų individų tapatinimąsi su tautos praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Tautą vienija sunkiai apčiuopiamas idealo, visuotinės valios bei tautinės dvasios jausmas. Pagal šią teoriją, tauta turi bendrą, istorijos eigoje atsiradusį ir išlaikomą, minčių fondą bei vienijantį norą išlikti tauta. Todėl tautos tapimas valstybe yra esamos minčių fondo vystymosi stadijos – prisiminimų, vilčių, baimių ir norų – išraiška. Valstybės horoskopas yra lyg ypatingą ir kritinę akimirką sustingusios kolektyvinės pasąmonės veidrodinis atspindys. Valstybės gimimo brėžinyje užfiksuotas išskirtinis, tačiau ne visada legalus, valdžios užgrobimo ar perdavimo įvykis. Astrologiškai gerai, jei toks įvykis yra – pvz.: revoliucija šiaip jau yra pakankamai aiški užuomina, kad kolektyvinė pasąmonė tikrai išgyvena virsmą, kad revoliucijos data tiksliai atsispindės brėžinyje. Žinoma, būna įvairiai, bet astrologams tokią pačią frustraciją kelia ir revoliucijos nebuvimas, ir revoliucijų gausa.

Žmogus gimsta vieną kartą. Ir čia nei pridėt, nei atimt. Jis gali nežinoti savo gimimo valandos, nežinoti tikslios datos, kada gimė, gali pamesti gimimo liudijimą, bet esmės tai nekeičia – natalinis horoskopas yra vienas ir jokių variacijų negali būti. O valstybės paprastai turi ne vieną gimimo datą. Valstybės gimimo datos yra kertiniai ir labiausiai kritiniai tautos gyvavimo momentai, virsmo ir lūžio taškai. Dažniausiai tų taškų datos rikiuojamos hierarchine tvarka ir, esant reikalui, nagrinėjamos visos. Brėžinys, nubrėžtas pagal valstybės gimimo laiką, parodys ne tik kolektyvinės pasąmonės būseną psichologiniu bei mitologiniu požiūriu, bet ir gerai nušvies pasaulietinius reikalus – tarptautinius santykius, ekonominius reikalus, politinius skandalus.

Yra dvi teorijos apie tai, kada tauta sukuria valstybę ir kokie yra jų (tautos ir valstybės) santykiai. Visų pirma ko gero, galima teigti, kad jungiantis tiltas tarp tautos ir valstybės yra Konstitucija. Valstybės horoskopas dažnai brėžiamas pagal nuolatinės Konstitucijos priėmimo laiko momentą, tas taikytina daugumai šiuolaikinių pasaulio valstybių, bet ypač buvusioms kolonijoms, kurios XX a. beveik be kovos, legaliai atgavo nepriklausomybę. Tačiau vis dėlto tokius brėžinius privalu tikrinti ir dar kartą pertikrinti, žiūrėti, ar tikrai šviesulių tranzitai, progresijos atspindi realią padėtį, kadangi priimta Konstitucija ne visada reiškia buvusios tvarkos baigtį ir naujos pradžią, pokytį kolektyvinėje pasąmonėje. Pagal kitą teoriją, valstybė yra fundamentali visuomenės apraiška, o ne sąmoningas kūrinys ir Konstitucija atsiranda po tam tikro laiko, kad patenkintų jau esančios valstybės poreikius. Konstitucija atspindi laipsnišką tautinės dvasios, kurią galima tapatinti su K.G. Jungo „kolektyvine pasąmone“, kitimą. Šitos teorijos šaknys yra neoplatonikų pasaulėžiūroje, teigime, jog materijos išraiška yra subtilių pokyčių idealiojoje plotmėje atspindys. Toks aiškinimo principas labai praverčia, kai nėra konkrečios ir patikimos valstybės atsiradimo datos. Pvz.: Anglija 1500 metų nebuvo pavergta ir astrologai šiandien operuoja puse tuzino alternatyvių jos horoskopų. Po ilgų svarstymų „tikslaus“ horoskopo problema buvo dalinai išspręsta, nutarus, jog visi tie brėžiniai vienodai svarbūs, nes atspindi laipsninę Anglijos kolektyvinės pasąmonės evoliuciją ir, kaip bebūtų keista, susiję, turi sąlyčio taškų. Tačiau prognozuoti, pajusti, kuris iš esamų brėžinių atitiks laiko dvasią – vis dar išlavintos meistrystės ir galingos intuicijos reikalaujantis darbas. Žinoma, gerai būtų, jei visų valstybių gimimo laikas būtų toks aiškus, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų (1776 m. liepos 4 d. 17:10 LMT*, Filadelfija), kurios, nepersūdant, buvo įkurtos astrologų.

Karštos diskusijos verda dėl Rusijos Federacijos gimimo datų. Dėl Riuriko Naugardo Rusios lyg ir aišku – 862 m. rugsėjo 20 d. 11:52 LMT, Naugardas. Sovietų Rusijos gimimo data laikomas momentas, kai Trockio ir Lenino bolševikai suėmė Kerenskio Laikinąją vyriausybę. 1917 m. lapkričio 8 d. Žiemos rūmuose tuomet laikrodis ėmė ir sustojo 02:12 val. vietos laiku. Yra ir kitokių nuomonių, pvz.: lapkričio 7 d. 10:00 LMT, Sankt Peterburgas; lapkričio 8 d. 20:40 LMT, Sankt Peterburgas. Pati įsitikinau, kad vis dėlto tiksliausia data yra lapkričio 7 d. 10:00 LMT, Sankt Peterburgas (Lenino proklamacijos paskelbimas). O štai su Rusijos Federacija yra įdomūs dalykai. Viena vertus, 1991 m. gruodžio 8 d. 17:45 GMT, Viskuliuose (Belovežo girioje) buvo pasirašyta Nepriklausomų valstybių sandraugos sutartis. Kita data yra Gorbačiovo atsistatydinimas 1991 m. gruodžio 25 d. 19:45 EET, Maskvoje. Nemaža astrologų dalis vieną iš šių dviejų datų vadina naujos valstybės – Rusijos Federacijos – pradžia. Bet ar tikrai susikūrė nauja valstybė? Žvelgiant į 1917 – ųjų metų brėžinį, atrodo, kad Rusija toliau tęsia, ką pradėjo 1917 m. Taip, buvo jiems didelių sukrėtimų, paleido kolonijas (visi įvykiai yra brėžinyje), tačiau štai dabar vienintelis horoskopas, kuris rodo (ir labai aiškiai rodo) žvanginimą ginklais yra 1917 m. lapkričio 7 d. (progresinio Marso konjunkcija su nataliniu Medium Coeli). Manau, kad šiuolaikinės Rusijos pradžia yra 1917 m., jokios naujos valstybės neatsirado.

Lietuvos Respublikos gimimo datos kol kas yra trys: 1918 m. vasario 16 d. 09:24 UT, Vilnius, 1990 m. kovo 11 d. 20:45 GMT, Vilnius ir, kaip pagalbinė priemonė, įstojimas į Europos Sąjungą – 2004 m. gegužės 1 d. 00:00 EET, Vilnius.

*LMT – Local Mean Time

Tai ką. Nieko naujo. Tik dar vienas įrodymas, kad astrologiniai ženklai ne iš piršto laužti – veikia, nepaisant jūsų netikėjimo ar tikėjimo, jog absurdui šiuolaikiniame pasaulyje vietos nebėra, nepaisant visos analitinių, racionalių ir blaivių protų gausos.

Jau rašiau, kad 2008 – 2016 m. labai primena 1928 – 1934 m. Kaip ir tuomet, taip ir dabar dvi lėtai Žemės atžvilgiu judančios planetos – Uranas ir Plutonas – smarkiai įtakojančios kolektyvinę žmonijos sąmonę, keičia ženklus ir pereina į kritinę ciklo fazę, sudaro kvadratūros (90⁰) aspektą. Urano ir Plutono kvadratūra visada žymi įtampa persunktą laikmetį, senų ekonominių bei politinių struktūrų byrėjimą, revoliucinį pokytį. Kadangi aspektas yra negatyvus – tikėtina, jog pokytis nebus teigiamas, ypač jei laikomasi įsikibus to, kas neišvengiamai turi griūti (pvz.: jei bandoma bet kokia kaina išsaugoti santykius, išsilaikyti valdžioje ir t.t.). Jei kam įdomu, kodėl visa tai dedasi, kur šaknys būtent taip, o ne kitaip susiklosčiusių aplinkybių pasaulyje – atsakymo turėtų ieškoti esamo ciklo pradžioje, Urano ir Plutono konjunkcijos metu, t.y. žmonija dabar pjauna tą, ką pasėjo 1965 – 1966 m. Kažkas tuo metu buvo padaryta ar nepadaryta ekonominėje bei politinėje arenoje ir štai dabar turime tą, ką turime.

Šiuo metu, ko gero, svarbiausia, o kas bus toliau. Ruoštis mums karui ar taupyti pinigus? Ar užsimanys gretimos valstybės karalius Juoba užsimaukšlinti ant makaulės ir Lietuvos karūną, ar pasikakins žygiu per Ukrainą? Astrologai daugybę kartų klydo, mėgindami tiksliai prognozuoti būsimo karo pradžią. Tačiau jie beveik neklysta, kai reikia nustatyti, ar augs į karinį konfliktą galinti peraugti įtampa tarp valstybių ir kada ji augs. Tam niekada neužtenka vien bendrų tendencijų, pvz.: Urano – Plutono kvadratūra patikimai žymi politinės įtampos augimo periodą, bet ar lokalinis konfliktas išsirutulios į stambų, ar net pasaulinį karą – būtinos konkrečių valstybių horoskopų analizės. Štai Antrojo pasaulinio karo pradžios astrologinės užuomazgos buvo Plutono – Urano kvadratūra bei ryškūs ženklai visų pirma Lenkijos ir Vokietijos valstybių brėžiniuose. Karas, be abejonės, niekada nėra vien valstybių abipusio priešiškumo išdava. Dar K. G. Jungas rašė apie karo psichologiją, kaip apie masių psichozės proveržį į politinį organizmą. Sutrinka racionalus tautos veikimas, plinta emocionalūs lozungai ir nacionalistinės svajos. Kai visuomenė kolektyviai tampa nenormali, masinė isterija sparčiai virsta masine psichoze, o tai palanki terpė lyderiui – kolektyvinės masių svajonės centrui. K. G. Jungas, rašydamas apie nacistinę Vokietiją, nuožmiai griaudėjo, kad bet kurią uolių patriotų vyriausybę, kuri pasirašo įsakymą dėl mobilizacijos, reikia bausti mirtimi en bioc (pranc. visą). Lenkijoje Urano tranzitas per jautrius valstybės brėžinio taškus prasidėjo 1925 m., 1926 m. J. Pilsudskis tampa diktatoriumi, tais pačiais metais tranzitinis Saturnas jungiasi su Saule Lenkijos horoskope – valstybė iš Pirmojo pasaulinio karo entuziastingos revoliucionierės virto labai pavargusia, ligota sene, nepasitikinčia savo piliečiais. Antrasis pasaulinis karas Lenkijai ir Vokietijai prasidėjo 1930 – ųjų pradžioje. Tranzitinis Plutonas Lenkijos horoskope suformavo trino aspektą su Saule – klasikinį diktatūros aspektą – 1933 m. kovą lenkų vyriausybė pasirašė aktą „dėl ypatingų įgaliojimų“, suteikdama Pilsudskiui diktatoriaus galią. 1933 m. sausio pabaigoje Adolfas Hitleris jau buvo valdžioje, t.y. Lenkija jau turėjo diktatorių namie ir kaimynystėje. Pagrindinė konflikto priežastis ir pretekstas užimti Lenkiją buvo Pilsudskio kvaištelėjimas aneksuoti laisvąjį Dancigo – Gdansko miestą ir tuo pačiu metu planuojamas prevencinis karas prieš Vokietiją. Ukrainoje, ko gero, tokiu teoriniu pretekstu tapo skubotas įstatymo dėl valstybinės kalbinės politikos atšaukimas. Kaip ir tuomet, taip ir dabar Ukrainos siekis tikros, ne butaforinės nepriklausomybės, iššaukia panašią Kremliaus reakciją. 1932 – 1933 m. Maskvai pavyko Holodomoras, dabar drąsiai užsimota dalį okupuoti.

Žvelgiant į bendrąsias tendencijas, šiais metais yra du įtampos piko laikotarpiai. Vieną iš jų jau jaučiame – balandžio 15 d. visiškas Mėnulio, balandžio 29 d. žiedinis Saulės užtemimas. Balandį Urano – Plutono tiksli kvadratūra. Nuo kovo vidurio įtampa auga, slūgti pradės gegužės vidury. Antras piko laikotarpis – nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio vidurio: spalio 8 d. visiškas Mėnulio, spalio 23 d. dalinis Saulės užtemimas. Karo grėsmės nuotaikos Lietuvoje, dabar sustiprėjusios, turėtų kiek sumažėti gegužės pabaigoje, tačiau vėl gali atsinaujinti liepos antroje pusėje. Jeigu turimas Lietuvos Respublikos natalinis brėžinys yra tikslus*, tai reali grėsmė arba santykių pokytis su kaimynais mūsų laukia 2017 – 2019 m. Tranzitinis Uranas kirs Descendento tašką brėžinyje, kiek vėliau formuos kvadratūros aspektą su nataliniu Marsu – be abejonės, tai bus įtampos, grėsmės laikas. Reikšmingi Urano tranzitai visada kelia pavojų esamam status quo.

Nuo 2014 m. gruodžio, su trumpomis pertraukomis iki 2016 m. lapkričio – tranzitinio Plutono konjunkcija su nataliniu Neptūnu Lietuvos Respublikos brėžinyje. Viena vertus, geras laikas atsikratyti iliuzijų, utopinių tendencijų, iškelti visiškai naujus idealus, naujas kolektyvines idėjas. Kita vertus, gali sustiprėti komunistinių, kairiųjų pažiūrų įtaka, pliuralizmo bei kolektyvizmo siekis.

Nuo 2015 m. balandžio vidurio iki 2016 m. gruodžio – tranzitinio Chirono konjunkcija su nataline Saule. Labai keistas aspektas, nes reiškia dvivaldystę, „du Prezidentai valdžioje“ – logiškai mąstant, neįmanoma, tačiau gal čia bus koks paslėptas faktorius.

2014 m. birželį, o vėliau dar ir rugpjūtį laukia tranzitinio Saturno jungtis su nataliniu Plutonu. Šiokia tokia valdžios krizė, rimti pasikeitimai, esamos tvarkos ardymas, naujos kūrimas – nieko keisto, turint omeny, jog Prezidento rinkimai.

Bendrosios tendencijos tokios, kad iki 2016 m. vis dar laikysis negatyvi, revoliucinė Urano – Plutono kvadratūra, o 2020 – 2021 m. formuosis reikšmingos Saturno – Plutono – Jupiterio konjunkcijos. Paskutinį kartą tokia padėtis buvo 1914 – 1915 m./1947 – 1948 m./1982 – 1983 m. Kadangi ciklai nuolat kartojasi, bet niekada nebūna identiški, tai tvirtai galima pasakyti tik tiek, kad 2020 – 2021 m. riba žymės svarbų pokytį pasaulinėje politinėje arenoje, ne menkesnį nei karo pradžia (1914 – 1915 m.), karo pabaiga (1947 – 1948 m.), stagnacinės tvarkos pabaiga (1982 – 1983 m. Brežnevo epochos galas). Tačiau iki 2027 – 2030 m. astrologai nemato Jungtinių Valstijų įsivėlimo į labai rimtą karinį konfliktą grėsmės.

*Pagal M. Penfield „Horoscopes of Europe“ (2006, American Federation of Astrologers) Lietuvos Respublika gimė 1990 m. kovo 11 d. 20:45 val. GMT arba 22:45 val. EET, Vilniuje. Jo šaltinis – International Herald Tribune. 

Tėkšiu šiek tiek erezijos. Nors anokia čia erezija – gal tik XVIII a. dvasia alsuojantiems, kraštutiniams racionalistams pasirodys, jog mito apie Vilniaus įkūrimą nagrinėjimas per astrologinę prizmę yra tik vaikiška pasaka ar pigus opiumas neišrankiai liaudžiai kvailinti.

Legenda apie Vilniaus įkūrimą buvo užrašyta XVI a., praėjus maždaug 200 metų po vaizduojamų įvykių. Nors teigiama, kad metraštininkai legendą „įvilko į savo laiko drabužius“, tačiau neabejotina, jog semantinis mito kodas išliko nepažeistas.

Bychoveco kronikoje skaitome, ką daug kartų esame girdėję:

„Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išvyko iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų; jam didžiai patiko, jis apsigyveno tenai, kur buvo Senieji Trakai; ir iš Kernavės perkėlė savo sostinę į Trakus. Neilgai trukus, išvyko didysis kunigaikštis Gediminas medžioti už keturių mylių nuo Trakų; ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio užtinka didžiulį žvėrį, taurą, užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Taurakalniu. O kad buvo labai vėlu grįžti į Trakus, jis sustojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Tenai miegodamas, jis susapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Pabudo iš miego ir tarė savo žyniui, vardu Lizdeikai, kuris buvo rastas erelio lizde, – tasai Lizdeika buvo Gedimino žynys ir vyriausias pagonių kunigas: „Susapnavau keistą sapną.“ Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Tasai žynys Lizdeika tarė: „Didysis kunigaikšti, geležinis vilkas reiškia: sostinė čia stovės, o staugimas jo viduje – tai jos garsas sklis po visą pasaulį.“ Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje – Žemąją, o antrąją – Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą. Ir, įkurdinęs miestą, perkėlė savo sostinę į Vilnių.“

Tradiciškai mitai nagrinėjami pasitelkus struktūralistinį metodą (C. Lévi – Straussas), remiamasi Z. Freudu, C. G. Jungo archetipų teorija. Tačiau didžioji tų veikalų dalis tėra įmantrūs postringavimai, paviršutiniški išvedžiojimai, pametus prasmę sklandžių ir gausių žodžių jūroje.

Tikslaus mito apibrėžimo nėra. Kai kurie žmonės šiuo žodžiu vadina pramanytą istoriją – pasakojimą apie praeitį, kurią žinome buvus ne tokią. Pasakyti, kad įvykis „mitinis“ yra tolygu pasakyti, kad jo apskritai nebuvo. Teologinis šio žodžio vartojimas gerokai skiriasi: mitas – tai religinių paslapčių formuluotė – neapčiuopiamos realybės nusakymas per apčiuopiamus reiškinius. Toks apibrėžimas artimas įprastam antropologų požiūriui, kad „mitas yra šventa pasaka“. Tačiau atskyrimas, esą istorija – tiesa, o mitas – prasimanymai, yra gana sąlygiškas. Beveik visos žmonių bendruomenės turi pasakojimų apie savo praeitį ir neabejotina, kad jie gali turėti istorinį pagrindą, kaip ir mūsų legenda apie Vilniaus įkūrimą. Mito skaitymas yra jo semantinio kodo šifravimas, ieškant ne faktų, bet prasmės ir reikšmės. A. J. Greimas, perfrazuodamas G. Dumézilį, teigia, kad „dievai ir kitos mitinės būtybės nėra žmogiškos fantazijos padariniai, o figūratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išsiaiškinti; kad mitologinė galvosena nėra padrika ir atsitiktinė, o vyksta organizuotos dievų veiklos ir funkcijų sistemos rėmuose.

Ko gero, labiausiai nešabloniškas ir neoficiozinis žvilgsnis į Vilniaus įkūrimo legendą buvo G. Beresnevičiaus. Tačiau ir jam, regis, pritrūko tos vaizdo pilnumos, kurią taip gražiai išskleidžia astrologijos pradmenų išmanymas.

Ar galėjo XIV a. lietuviai bei kitos baltų gentys nebūti susipažinę su astrologija? Juk, viena vertus, iš sanskrito į lietuvių kalbą perėjo iki šiol indiškoje astrologijoje vartojami terminai. Pvz.: žodis ašvienis – pirmos nakšatros (Mėnulio buveinės) pavadinimas, 00⁰00` – 13<sup>0</sup>20` Avino (Avino ženkle egzaltuoja Saulė). Ašvienis ir sanskrite, ir lietuvių kalboje reiškia žirgą. Ašvieniai indiškoje astrologijoje – dieviškieji dvyniai Ašvieniai (nereikėtų jų sieti su Dvynių žvaigždynu), gydytojai. Jų du, bet jie – vienis (aš vienis). Ašvienių simbolis sudėtingas, daugiasluoksnis, neabejotinai turintis daug bendro su šio pasaulio dualizmu, su žmogaus sielos dualizmu. Paprastesnė simbolio reikšmė yra naujų darbų pradžia ir tam būtina motyvacija. Baltai išsaugojo ašvienių simbolį, iš tautosakos žinome juos, kaip du žirgus traukiančius per dangų Saulės (sic!) vežimą. Tačiau mūsų mokslininkai, regis, nebando pernelyg gilintis į simbolio prasmę, jiems užtenka, jog tai kolektyvinės fantazijos vaisius, graži pasaka ūkio darbams bei rūpesčiams praskaidrinti.

Pamestų žodžių prasmių, tarp jų ir indiškos astrologijos terminų, mūsų kalboje nors vežimu vežk. Tačiau XIV a. lietuviai ar kitos LDK teritorijoje gyvenusios tautos bei gentys jau turėjo išmanyti ir Vakarų astrologiją. Legendos apie Vilniaus įkūrimą astrologinė simbolika yra vakarietiška. Pats astrologinis simbolizmas labai senas, nesikeičiantis, siekiantis Antikos ir dar ankstesnius laikus. Visų pirma norėčiau išskirti keturis mito „veikėjus“ – Taurą, Gediminą, Lizdeiką ir Geležinį Vilką. Dvylika Zodiako ženklų yra grupuojami po keturis ženklus į tris, taip vadinamus, kryžius. Mutabilus kryžius (Dvyniai, Mergelė, Šaulys, Žuvys) simbolizuoja nepastovumą, lengvumą, prisitaikymą. Kardinalus kryžius (Avinas, Vėžys, Svarstyklės, Ožiaragis) – iniciatyva, iššūkiai, idėjų realizavimas. Fiksuotas kryžius (Tauras (Jautis), Liūtas, Skorpionas, Vandenis) – žymi pamatą, pagrindą, tvirtumą, pastovumą, stabilumą, ištvermę, nekintamumą. Fiksuoto kryžiaus simbolis dažnai figūruoja miestų, valstybių ezoterinėje pradžioje.  Tai štai mūsų mite apie Vilnių skaitome, kad buvo paklotas tvirtas pamatas – fiksuotas kryžius – nei priešai, nei laikas jam nebaisūs: Tauras, Liūtas (valdovas, todėl Gediminas), Skorpionas (Lizdeika), Vandenis (geležinis vilkas). Nėra aiškesnės užuominos į Skorpiono simbolį už „gimimą erelio lizde“. Erelis yra Skorpiono aukščiausias būvis, okultinės iniciacijos, didžiosios misterijos vartų, dvasingiausio iš dvasingiausiųjų simbolis. Tauro (ir septynių kalvų) simbolis galbūt (?) gali savyje talpinti ir užuominą į įkūrimo laiką: Plejadės bei Tauro žvaigždynas matomi Lietuvoje žiemos mėnesiais. Vandenis simbolizuoja ateitį. Gediminas (Liūtas) sapnuoja geležinį vilką, t.y. regi ateitį. Kaip auksas siejamas su Saule, sidabras su Mėnuliu, taip geležis su Marso planeta. Vilko simbolis pagal astrologinį žodyną – Marsas, Avinas, Saturnas. Saturnas, kol nebuvo atrastas Uranas, buvo vienintelis Vandenio valdytojas^*. Marsas, Avino ženklas – ryški užuomina į pradžią, iniciatyvą, aktyvų veiksmą.

Šventaragio vardas tik atsitiktinai primintų Ožiaragį, jei ne slėnio paskirtis, o būtent – mirties vieta, išėjimo, šventojo deginimo. Vienas pagrindinių Ožiaragio simbolių yra mirtis, o opozicinio Vėžio ženklo – gimimas. Primenu, jog astrologiniai simboliai konstruojami poliariškumo principu. Vienas polius būtinai susijęs su priešingu, jei yra vienas, vadinasi, be jokios abejonės, dalyvauja ir kitas. Gediminas užmiega (miršta) Ožiaragyje tam, kad Vėžyje gimtų, kad pagimdytų. Ožiaragio ženklo vaizdinis simbolis yra kalnas. Tai tas pats Sinajaus kalno simbolis, į kurį užkopė Mozė, kad patirtų susitikimą su „aš esu tas, kuris esu!“ ir nusileido atgalios vesti savo brolių ir seserų. Valdovas (Gediminas) aukojasi – išgyvena simbolinę mirtį, pereina į kitą būties plotmę, ieško susitikimo su dievybe, dvasinio lobio, kuris išgelbės jo kraštą. Nors Ožiaragis yra fizinės mirties ženklas (išėjimo iš šio gyvenimo), tačiau taip pat, paradoksaliai, tai ir gimimo ženklas – dvasia gimsta susitikimui su dieviškąja būtimi, lygiai kaip ir Vėžys yra dvasios mirties į šį gyvenimą simbolis. Ožiaragis taip pat reiškia aušrą bei žiemos saulėgrįžą, o Vėžys – sutemą bei vasaros saulėgrįžą.

Ko gero, mitas tikrai yra neatsitiktiniu kodu užkoduota kalba ateities kartoms. Mitas nurodo grandinę praeities įvykių, kurių pasekmes, aišku, jaučiame ir mes, nors jos mus pasiekė per visą eilę tarpinių, negrįžtamų įvykių. Tačiau tuo pačiu mite užkoduota ir gyvybinga schema, leidžianti paaiškinti šiuolaikinio gyvenimo bruožus ir prieštaravimus.

* Valdytojas – astrologinis terminas, reiškiantis Zodiako ženklą „globojančią“ planetą, t.y. tą planetą, kuri geriausiai jaučiasi, yra savo rogėse, būdama tam tikrame Zodiako ženkle – Saulė yra Liūto valdytoja, Jupiteris Šaulio, Marsas Avino ir t.t.

Prieš Naujuosius Metus įprasta prognozuoti, o kas bus toliau. Prognozuojama apskritai pasauliui, konkrečiai valstybei, pavieniams žmonėms. Nemanau, kad bendrosios prognozės 12-ai Zodiako ženklų vertos dėmesio. Tai žaidimas, nepiktybinė pramoga, kuri, jei darbas atliktas labai sąžiningai, gal ir šiek tiek pasitvirtins, jei esate tipiškas ženklo atstovas, jei jūsų gimimo brėžinyje yra steliumas – planetų sankaupa viename ženkle. Tačiau, jei pvz.: Šaulio ženkle yra tik Saulė, tai tokiam žmogui atrodys „nesąmonė tie horoskopai, netikiu, aš visai kitoks“. Apie valstybių horoskopus kalbėsiu vėliau, tai atskira, plati ir tikrai reikšminga tema. Įsivaizduokite: bendrų pasaulinių tendencijų numatymas ir savo valstybės quo vadis. Žinoma, astrologinė analizė (ir sintezė bei prognozė), kaip ir bet kuri kita, neturėtų pretenduoti į visažinystę, taikyti į neklystamumo dogmą, tačiau, didesne ar mažesne paklaida, ji gali numatyti vystymosi perspektyvą, dažnai ir būdus, kaip jį, tą vystymąsi, koreguoti. Man, šiuo atveju, rūpi bent paviršutiniškai parodyti, kas slypi už astrologinės prognozės, kokiu būdu ji sudaroma, kas yra astrologinis mąstymas.

Prieš gerą mėnesį skaičiau Z. Baumano ir L. Donskio pokalbį apie, kaip tas buvo pavadinta, moralinį aklumą*. Abu aptarinėjo mūsų laikmetį arba kitaip – minėtą Neptūno ir Plutono konjunkciją, kuri įvyko Dvyniuose 1883 m., t.y. laikotarpį, kuris prasidėjo 1883 – 91 m. ir truks iki 2383 m. Taip pat, užkabino ir 1965 – 66 m. vykusią Urano – Plutono konjunkciją Mergelėje. Beveik viską, apie ką anie kalbėjo, apibendrinant galima būtų pavadinti Merkurijaus simboliu, Merkurijaus simbolio aptarimu (Dvynių ir Mergelės ženklai yra valdomi Merkurijaus). Astrologijoje simboliai yra plati sritis: viskas astrologijoje yra simbolis, visa yra simboliška. Jei moki skaityti simbolį, jei žinai jo reikšmes, tai, astrologų teigimu, gali perskaityti, suvokti bet kokį reiškinį Žemėje, o apskaičiavęs šviesulių judėjimą ar, paprasčiau tariant, turėdamas efemerides po ranka, gali sužinoti, kada ir kaip vienas ar kitas reiškinys pasireikš.

Astrologiniai simboliai veikia visiems gerai žinomu poliariškumo principu. Poliariškumo principas – vienas iš Hermetinių principų – sako: viskas yra dvejopa; viskas turi savo polius; viskas turi savo priešybę; panašus ir nepanašus yra vienas ir tas pats; priešybės identiškos savo prigimtimi, bet skiriasi laipsniu; kraštutinumai sutampa; visos tiesos – tik pusiau tiesos; visus paradoksus galima suderinti.**

Štai kad ir minėtas Merkurijaus simbolis. Pagal astrologinį žodyną (Rex E. Bills „The Rulership Book“, 1971) – 12 puslapių reikšmių, tarp kurių tokie įdomūs, regis, niekuo tarpusavyje nesusiję, gretinimai, kaip pvz.: androginija, astma, drugeliai, knygos, automobiliai, pusbroliai, liftas, intelektas, tarnai ir t.t. Astrologijos nestudijavusiam – visiška painiava, nonsensas. Todėl, tam, kad perprastum astrologinį simbolį reikia pradėti ne nuo jo reikšmių, o nuo to, kas astrologijoje vadinama simbolio pagrindu. Dvyniai ir Mergelė priskiriami kintamai veiksmo savybių grupei (dar yra pastovi ir kardinali), t.y. pagrindinė jų savybė – prisitaikymas, lankstumas, intelektas (susijęs su faktais, priešprieša išminčiai ir intuicijai). Dvyniai siejami su aktyvia, greita ir nervinga protine veikla. Vaizdžiai kalbant, abu ženklai žymi intelektą, tačiau intelektą paviršutinišką, gebėjimą įžvelgti detales, tačiau negalėjimą matyti plataus vaizdo, perspektyvos, peržengti intelekto ribą ir pereiti į išminties sferą. Tai mokinio ir siauros specializacijos specialisto sfera. Mergelės ženklas simbolizuoja žemės stichiją. Žemės stichijos veikimo plotmė yra fizinė, dominuoja materialinė būties pusė bei prakticizmas, realizmas. Mergelės ženkle iškyla aplinkosaugos bei sveikatos klausimai, o taip pat nepilnavertiškumo kompleksas, melancholija. Dvyniai priklauso oro stichijai ir simbolizuoja visų rūšių ir įmanomų pakraipų komunikaciją, greitį, pasikeitimą informacija (greitą informacijos suvokimą, tačiau negebėjimą ilgam ką nors įsiminti, trumpą atmintį), judrumą (nenustygstantis vietoje), susisiekimą. Abu ženklai – Mergelė ir Dvyniai – neemocionalūs, gal net nejautrūs. Dvyniai jausmus intelektualizuoja, Mergelės jausmas praktiškas, racionalus, apgalvotas, ne spontaniškas. Žmonija įvaldo visas žemiškas, materialias komunikacijos priemones, gyvenimo tempas tik greitėja, tačiau vaizduotė ir jausmas, išminties paieškos, regis, tik tolsta, nublokštos žinių lavinos. Tačiau mes dar nepasiekėme „moralinio aklumo“ kritinės stadijos. Tikra epochos vertybių krizė laukia 2061 – 65 m.

Astrologijoje laikmetis konstruojamas lyg Lego kaladėlės, pradedant ilgiausiai trunkančiais ir mažėjančia tvarka slenkant žemyn. Lėčiausi ciklai nusako laikmečio bruožus, vidutiniai prognozuoja apytiksliai, patys greičiausi padeda tikslinti numatomų įvykių datas. 2014 – aisiais dar tūnosime kritinėje Urano – Plutono fazėje, tikslus aspektas formuosis balandį (jame taip pat ir du užtemimai), lapkričio pabaigoje, gruodį. Dar gerokai per anksti džiaugtis ekonomikos atsigavimu, manyti, kad sustabarėjusios valdžios struktūros, iki šiol šlovinti autoritetai ir toliau gyvuos per amžius. Tačiau ši fazė nusako tik vieną būsimų metų aspektą. Tiksliems įvykiams, aiškesniam vaizdui reikia peržiūrėti, ką veiks, kaip elgsis likę šviesuliai. Profesionalus astrologas dar peržvelgs ir alternatyvius metodus, pvz.: A. Barbault ciklinį indeksą.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, mažėjančia tvarka toliau seka Saturno ciklai. Saturnas valstybėje žymi institucijas, kurios atskiria tvarką nuo chaoso. Saturnas, labiau nei bet kuri kita planeta, simbolizuoja valstybę ir jos institucijas, kolektyviniame lygmenyje nusako laisvės kiekį, kurį tauta sau leidžia ar kurį pati apriboja. Saturnas atstovauja teisinei sistemai, nuolat veikiančioms valstybės tarnyboms, visoms saugos ir apribojančioms organizacijoms. Jis taip pat gali simbolizuoti represines ir kontroliuojančias jėgas valstybėje, pvz.: policiją. Saturnas (jo padėtis, judėjimas, aspektai) parodo tautos požiūrį į įstatymą, tvarką, hierarchiją, tabu, papročius. Jis kontroliuoja valdžią ir tradicijas, t.y. Saturnas yra vienaip ar kitaip varžančių rėmų simbolis. JAV horoskope Saturnas Svarstyklėse žymi aiškiai apibrėžtą ir tam tikra prasme nelankstų tarpusavio priklausomybės bei apribojimų tarp įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisinės valdžios principą, įtvirtintą Konstitucijoje. Saturno opozicija su Venera Jungtinės Karalystės horoskope užsimena apie tautos charakteriui būdingą emocinį santūrumą. Lietuvos Respublikos horoskope Saturnas yra Ožiaragio ženkle, trečiame būste ir tai reiškia sunkų valstybės augimą, o taip pat būtinybę turėti vystymosi programą, perspektyvą, tikslą, stimulą.

Labai įdomūs žada būti 2020 metai, nes įvyks net dvi Saturno konjunkcijos – su Jupiteriu ir Plutonu. Jei 2014 m. vis dar bus senų struktūrų byrėjimo, reformų laikas, tai 2020 m. pagrįstai galima laikyti reikšmingu posūkio tašku. Saturnas, Plutonas ir Jupiteris tuo metu bus Ožiaragyje. Paskutinį kartą Saturnas su Plutonu jungėsi 1982/83 m., prieš tai – 1947/48 m., 1914/15 m. Kai kurie astrologai (L. R. Rudhyar) apjungia 1914/15 m. ir 1947/48 m. teigdami, kad iš tiesų tai buvo vienas laikotarpis, kurį reikėtų vadinti antruoju Trisdešimties metų karu. Mat pirmasis, vykęs 1618 – 1648 m., tiksliai pataikė į periodą tarp dviejų Saturno – Plutono konjunkcijų (1617 m. bei 1648 m.). Vienaip ar kitaip, nuožmios ir apvalančios Saturno ir Plutono savybės žymi metą, kai gali tekti grįžti prie ištakų. Tokiu metu kolektyvinė sąmonė linkusi matyti tik juodą ir baltą, linkusi į kraštutinumus, ryžtingą veiksmą. Tikėtina valdžios krizė, pvz.: Brežnevo epochos pabaiga (1982 11 10) beveik tiksliai sutapo su SA – PL konjunkcija (1982 11 08).

Ko gero, labiausiai legendomis apaugęs, apipintas ir apkerpėjęs yra Saturno – Jupiterio ciklas. Nors palyginti trumpas, vyksta kas ~ 20 metų, bet jam pripaišoma milžiniška reikšmė, teigiama, jog yra pagrindinis istorijos eigą formuojantis ciklas. Viena vertus, tai idėjų suvokimas, potencialas, plėtros ir augimo galimybės (Jupiteris), kita vertus – jų materializacija, praktinis įgyvendinimas (Saturnas). Ši pora labai susijusi su socialinių struktūrų kūrimu ir evoliucija bei kolektyvinės tautinės tapatybės jausmu. Toje pačioje stichijoje Jupiterio – Saturno konjunkcija įvyksta kas 240 metų, o visas Zodiakas pereinamas per 960 metų. 20 metų periodas vadinamas Minima (arba Specialis), 240 metų – Media (arba Trigonalis), 960 metų – Maxima (arba Climacteria). Konjunkcijos perėjimas iš vienos stichijos į kitą – mutacinė konjunkcija – ypač svarbi, žyminti esminę permainą žmonijos prioritetuose ir orientacijoje. Paskutinė SA – JU konjunkcija vyko 2000 m. Jaučio ženkle (žemės stichija), kita bus Ožiaragyje (taip pat žemės stichija), todėl dar negalime kalbėti apie visiškai naują istorijos puslapį, tačiau ir nuvertinti būsimos konjunkcijos nereikėtų. O didžioji mutacinė konjunkcija laukia 2060 m.

Įdomu tai, kad 2020 m. įvyks JAV prezidento rinkimai. Reikalas tas, kad nuo seno sklando legenda (viena iš daugelio), jog po 1840 m. visi JAV prezidentai, išrinkti per SA – JU konjunkciją, mirė ir mirs savo tarnybos metu. 1840 m. buvo išrinktas V. H. Harisonas (prezidento pareigas ėjo 32 dienas, numiro persišaldęs), 1860 m. išrinktas A. Linkolnas (nužudytas), 1961 m. išrinktas Dž. F. Kenedis (nužudytas). Iš visų mirusiųjų, su SA – JU konjunkcija jokio ryšio neturėjo tik F. Ruzvelto ir V. Makinlio mirtys. Vis tik, ko gero, tai daugiau sutapimai, nes sąsajų tarp SA –JU konjunkcijos ir JAV valstybės horoskopo rasti dar niekam nepavyko.

* http://sociologai.lt/2013/z-baumano-ir-l-donskio-diskusija-apie-moralini-jautruma-netikrumo-amziuje/

** Kibalionas, Nesvis, Kaunas, 2002.

Žvelgti į istoriją per astrologinę prizmę galbūt yra ekscentriškas ir ideologiniu požiūriu daug kam nepriimtinas užsiėmimas, bet kvapą gniaužia, kaip įdomu ir kiek daug svarbaus atrandi. Be abejo, galima prognozuoti įvykį, tačiau šiuo atveju mane labiau domina povandeninės srovės, tarpusavyje susijusios gijos, kryptys ir tendencijos, kurios taip aiškiai nušvinta, nagrinėjant laikmetį astrologiniu metodu, padeda suvokti laiko tarpą iš platesnės perspektyvos. Šviesulių (planetos, Saulė, Mėnulis) ciklai, ko gero, yra ciklinio laiko pagrindas, esmė, atskleidžiantys istorijos, kaip nenutrūkstamos, ištisinės, tarpusavyje susijusių įvykių erdvėje ir laike, linijos, prasmę.

Šviesulių ciklo pradinė stadija ir aukščiausias taškas yra konjunkcijos aspektas. Konjunkcija (lot. conjunctio – sujungimas, ryšys), regimasis planetų susijungimas Žemės atžvilgiu, – lyg idėja sėklos būsenoje: sėkla jau pasėta, ji dygsta, vėliau augs augalas, brandins vaisius, sunokę vaisiai netrukus pradės pūti ir vėl grįš atgal į žemę. Konjunkcija yra ne tik pradžia, bet ir kulminacija. Istoriškai konjunkcija visada buvo siejama su svarbiais posūkiais, lūžio taškais, taip pat, regis, tai yra vienas patikimiausių laikmečio stabilumo ar atvirkščiai ženklų. Pavyzdžiui, Urano ir Neptūno konjunkcija vyko 1136, 1307, 1478, 1649, 1821, 1992 metais. Akylesnis pastebės, kad nuo šių planetų atradimo žmonijos istorija pasuko nauja linkme, buvo pakylėta į naują matmenį, ką liudija praėjusių dviejų šimtmečių visuomenės metamorfozė, radikalūs kasdienio gyvenimo pokyčiai. 1478 – 79 m. Neptūno ir Urano konjunkcija vyko pirmuose Šaulio laipsniuose ( Šaulyje nuo 1485 iki 1488 m. taip pat buvo ir Saturnas bei Jupiteris) – prasidėjo didžiųjų geografinių atradimų laikas. 1488 m. Bartolomėjas Diasas apiplaukė Gerosios Vilties kyšulį, 1492 m. Kristupas Kolumbas europiečiams atrado Ameriką. Žmogų apsėdo mintis aprėpti Žemės rutulį, užpildyti baltas dėmes žemėlapyje. Didieji geografiniai atradimai peraugo į kolonializmą. Kiekvieną kartą, kai minėtos dvi planetos slinks Šaulio ženklu, matysime šio judėjimo tęsinį. Šioje vietoje svarbu nepamiršti, kad amžininkas ne visada pajėgus tinkamai įvertinti savo laikmetį – iš šimtmečių perspektyvos žvelgiant, nereikšminga gali pasirodyti taip jaudinusi politinė krizė, o svarbių momentų galime ir nepastebėti. Planetų konfigūracijos yra idėjos ženklas – idėjos, kuri apsėda mintis ir jausmus. Panašu, kad ji įtakoja kolektyvinį psichinį judėjimą, psichinę žmonijos sferą, kuri vėliau virsta veiksmu. Tai reiškia, kad teoriškai astrologas turėtų būti pajėgus aptikti tuos taškus, kuriuose prasideda istorinė mintis, istorinis procesas, numatyti jo būsimą moduliaciją. Štai industrinė revoliucija, davusi pradžią mūsų moderniai visuomenei, įgauna pagreitį 1821 m. sulig Urano ir Neptūno jungtimi Ožiaragio ženkle. Kita šių planetų konjunkcija buvo 1992 – 93 metais, vėl Ožiaragyje, kuriuo 1988 – 89 m. judėjo Saturnas, o Jupiteris 1997 m. Visuomenė vėl radikaliai keitėsi.

Pats ilgiausias iš apčiuopiamų ir patikrinamų yra Neptūno – Plutono ciklas. Abi planetos^*, jų simbolika, susijusios su giluminiais kolektyvinės pasąmonės reiškiniais, su transcendentinių kolektyvinių idėjų ir siekių atsiskleidimu. Ko gero, tam tikra prasme, jos išreiškia aukščiausius laikmečio idealus, siekius, susijusios su didžiausiais dvasiniais, kosminiais, žmogiškaisiais tikslais, kurie įgauna išraišką. Neptūno ir Plutono ciklas, trunkantis apytiksliai 492 metus, nustato laikmečio giluminį toną, pagrindinę, esminę aspiraciją. Dabartinė ciklo fazė, sekstilio aspektas, beveik be pertrūkių tęsiasi nuo 1941 m. iki 2035 m. (1948 – 1990 m., jei nuokrypis (orbas) nuo tikslaus aspekto 1⁰– 2⁰). Sekstilio aspektas – regimasis planetų kampinis atstumas lygus 60⁰ – siejamas su ritmine kūrybine veikla, su sistemingu ir produktyviu darbu, idėjų realizavimu ir pritaikymu. Šioje ciklo stadijoje matome idėjas, kurios buvo pasėtos konjunkcijos metu, jau veikiančias pasaulyje, besiskverbiančias į kasdienio gyvenimo pamatus. Paskutinė Neptūno – Plutono konjunkcija vyko 1883 m. Dvynių ženkle ir štai dabar Dvynių simbolio idėja įkūnijama, ji aktyviai reiškiasi. Ko gero, būtent šita konjunkcija davė pradžią vartotojiškos visuomenės suklestėjimui, naujoms plataus vartojimo prekių gamybos technologijoms, visa nugalinčiam automobilių pramonės progresui, pakeitusiam miestus ir kaimus, visiškai permainiusiam mūsų gyvenimo būdą. Dvyniai (Merkurijus) simbolizuoja ryšio ir susisiekimo priemones – stebime grandiozinius kosmoso, ryšių, oro technikos pokyčius. Dvasinėje plotmėje šis ilgalaikis aspektas, regis, susijęs su sparčiu gelmių psichologijos, alternatyvių psichoanalizės krypčių vystymųsi, su dvasinio tobulėjimo bei apskritai psichodeliniais judėjimais. Šiuo metu gimusieji lyg įkūnija 1883 m. konjunkcijos Dvyniuose idėją, įtvirtina ją pasaulyje. Tokiu būdu, kai kurių astrologų tvirtinimu, gimusiųjų 1948 – 1990 m. kartos užduotis yra aktyviai vystyti vidinį, dvasinį aspektą, pritaikyti jį praktiškai, t.y. įtvirtinti pasaulyje tą, ką J.H. Quanjer pavadino pneumakratija – Dvasios vyriausybe (arba Dvasia vyriausybėje) bei įdiegti mokslo ir dvasingumo sintezę.

Yra teorija (D. Rudhyar 1971, L.R. Rudhyar 1983), kad penki Neptūno – Plutono ciklai sudaro labai svarbų 2500 metų ciklą ir kad šis naujasis laikotarpis prasidėjo Neptūno – Plutono konjunkcija 579 m. pr. m. e. balandžio 22 d. (dėl vis gausėjančių klaidų išorinių planetų orbitų skaičiavimuose, į pateikiamų datų tikslumą reikia žvelgti atsargiai). Be abejo, šis laikotarpis (ypač sustiprintas Urano – Plutono konjunkcijos 557 m. pr. m. e. gruodžio 21 d. – 556 m. pr. m. e. vasario 1 d. bei Urano – Neptūno konjunkcijos 576 m. pr. m. e. liepos 10 d. – spalio 18 d.; 575 m. pr. m. e. balandžio 3 d.) buvo vienas vaisingiausių, kūrybiškiausių per visą rašytinę istoriją. Žemėje gyveno Pitagoras, pranašas Izaijas, Buda, Lao Dzė, Mahavyra (džainizmas) – visi kartu davė naują požiūrį, naują dvasinę kryptį.

~ 127 metus trunkantį Urano – Plutono ciklą galima pavadinti radikalios pertvarkos arba naujų statybų ant senų griuvėsių ciklu. Ne visada šio ciklo poveikis yra staigus ir visa griaunantis. Tačiau abi planetos^* – viena simbolizuojanti revoliuciją (Uranas), kita susijusi su masių jėga (Plutonas) – bene visada reiškia konservatyvaus ir radikalaus priešpriešą. Paskutinė konjunkcija vyko 1965 – 1966 m. Mergelėje ir tuo metu pokytis buvo milžiniškas, ypač intelektualinėje (visuomeniniai judėjimai, protestai) bei technikos srityse. Tačiau dar įdomesni dalykai dedasi, kai Uranas ir Plutonas pereina į kritinę ciklo fazę. Kritinės ciklo fazės yra pagrindiniai įtempti aspektai – opozicija (180⁰), kvinkunksas (150⁰), kvadratūra (90⁰). 1927 – 28 m. Uranas įėjo į Avino ženklą, o 1931 – 34 m. vyko Urano ir Plutono Vėžyje kvadratūra: Didžioji depresija, holodomoras, iškilo A. Hitleris (atėjo kaip reformatorius ir nacionalinis gelbėtojas, kas labai būdinga tokiu metu iškilusiems politikams). Apskritai Vokietijos griaunamieji ir rekonstrukciniai laikotarpiai 1938 – 1955 m. tiksliai sutapo su Plutono – Urano aspektais. Kvadratūra yra didžiausios krizės, nestabilumo ir įtampos laikas. Neretai tokiu metu sprendžiami gyvybės ir mirties klausimai, atsiranda skubotumas, neatidėliotino jausmas – norisi įgyvendinti ciklo idėjas vien tik valios jėga. Tai lyg ciklo žiema – abejoji, ar ateis pavasaris. 2008 m. vasarį Plutonas iš Šaulio ženklo (kuris, kadangi valdomas Jupiterio, reiškia plėtrą, ekspansiją ir optimizmą), perėjo į Ožiaragį (valdomą Saturno – t.y. askezė ir apribojimai, pesimizmas). Uranas ir vėl Avino ženkle (karštakošis, karingai nusiteikęs revoliucionierius – tokia būtų šitos planetos padėties iliustracija). Urano – Plutono kvadratūra vyko 2012 m. birželį – liepą; rugpjūčio pab. – rugsėjį; 2013 m. gegužės antroje pusėje – birželio pr.; 2013 m. spalio antroje pusėje – lapkričio 16 d. ir dar vyks 2014 m. lapkričio pab. – gruodį; 2015 m. vasario pab. – kovą, be to, bus arti to 2016 m. sausį – vasarį. Be abejo, tai reiškia, kad krizė dar nesibaigė, kad ir ką šauktų straipsnių antraštės. Gyvename drastiškų pokyčių laikais, tikrinamos idėjos, pasėtos per 1965 – 66 m. konjunkciją, t.y. į šios dienos klausimus atsakymo reikia ieškoti ~ 1960 – 1975 m. idėjose. Pasaulis dabar pjauna, ką tuomet pasėjo. Tai ne tik ekonominiai ir politiniai klausimai. Šešiasdešimtaisiais gimusi New Age subkultūra, dabar vėl lyg iš naujo atgimė, vėl laukiama, kad štai ateis nauji, radikaliai kitokie, daug geresni laikai. Iš tiesų tai yra posūkio laikas – arba 2012 – 2015 m. bus priimti drastiški, bet būtini sprendimai, arba bus pražūtingai vilkinama, atidėliojama. Tuo labiau, kad nuo 1993 m. iki 2080 m. (nuo Urano – Neptūno konjunkcijos iki opozicijos) pasaulis verčiamas apmąstyti praeitį, įvertinti ją, atmesti tą, kas atgyveno ir jau nebereikalinga. 1931 m. kvadratūra nebuvo tinkamai išspręsta – po nepilnų dešimties metų prasidėjo Antrasis Pasaulinis. Dabar ruošiamės svarbiam 2020 – 24 m. laikotarpiui, bet apie tai vėliau.

^*Taip, Plutoną astronomai nuvainikavo 2006 m., tačiau astrologai, ko gero, niekada nedrįs iš jo atimti garbingo planetos vardo – sočiai kartų buvo įsitikinta, kad svarbu ne ūgis, o smūgis, kurio Plutonui netrūksta nei veikiant pavienius žmones, nei didelį kolektyvą.

Ciklinio požiūrio į žmonijos istoriją bei Visatos vystymąsi laikėsi ir arabų astrologai. Astrologija Arabų kalifate klestėjo VIII – XIII a., tuo metu, kai arabų širdys liepsnojo begaliniu žinių troškimu. Kai Adamas Mezas (1869 – 1917) pavadino VIII – XIII a. laikotarpį islamo renesansu, jis neturėjo omeny atgimimo, o tik sužydėjimą, aukščiausią kultūros ir civilizacijos tašką. Nedavė Kalifato gyventojams (kuriuos sąlyginai vadinu „arabais“) ramybės kankinanti nuojauta, kad graikai, indai ir bizantiečiai – ypač bizantiečiai – žino tą, ko jie nežino. Prasidėjo karštligiška žinių medžioklė, pamišimas dėl bibliotekų, pasitaikydavo net kiekvieno bibliofilo išsvajotos pabaigos – tais laikais nemažai mirė „užvirtus knygų lentynai“. Nors iki VIII a. jau buvo sunaikinta didžioji dalis rašytinio senovės graikų palikimo (visais klausimais), tačiau to, kas dar buvo likę, buvo gerokai daugiau nei XV – ame amžiuje, kai Medičiai ir kiti (italai) paskubom surinko nepražuvusias nuotrupas, prieš turkams užgrobiant Konstantinopolį. Taip išeina, kad didžioji dalis to, ką šiandien žinome apie graikų astrologiją, mus pasiekė per arabiškąjį vertimą. Arabai tęsė helenistinę tradiciją, taip pat iš jų perėmė ir Didžiųjų metų koncepciją. Po VIII a. arabų astrologai jau tvirtai tikėjo, kad Didieji metai trunka 36 000 metų, kad juos sudaro dvi fazės po 18 000 metų. Šis skaičius, be abejonės, buvo perimtas iš Platono, tačiau, kitaip nei Platonas, arabai tvirtino, kad kiekviena fazė prasideda nuo silpnos konjunkcijos 0⁰ Avine. Buvo manoma, kad paskutinė tokia konjunkcija įvyko 3101 m. pr. m. e. vidurnaktį iš vasario 17 į 18 d., kai pratrūko biblinio tvano lietūs. Kaip ir Platonas, arabai tikėjo, kad viena fazė žymi dvasinį progresą, o kita – regresą, tačiau nėra aišku, kokiai fazei jie priskyrė savo gyvavimo amžių.

Arabų astrologai nebuvo vien vertėjai ir akli pasekėjai. Nebuvo jie ir pernelyg linkę į mitologiją, neapsiribojo vien tuo, kas neapčiuopiama, stengėsi sujungti simbolinę astrologinę filosofiją ir rimtas šviesulių judėjimo Žemės atžvilgiu studijas. Vėliau visa tai bandė susieti su istoriniais duomenimis, suvokti žmonijos istorijos evoliuciją. Tačiau europiečiai arabiškąsias chronologines sistemas įsisavino tik iš dalies, paviršutiniškai: viena vertus, skaičiavimai jų buvo sudėtingi, ko gero per sudėtingi Europos protams, kita vertus, europiečiai laikėsi įsikandę krikščioniškosios laiko tėkmės sampratos – nuo Pasaulio sutvėrimo iki Paskutiniojo teismo dienos. Vienas garsiausių to meto astrologų buvo persas Abu Ma`šaras (Ja`far ibn Muhammad Abu Ma`shar al-Balkhi, 787 – 886) iš Chorasano, kuriam priskiriama apie 50 veikalų autorystė. Nors ir nebuvo didžiausias novatorius, tačiau jo tekstai padarė milžinišką įtaką europinei astrologijai ir istorijai.

Kitaip nei matematiškoji arabų, indiška astrologinių amžių sistema buvo patraukli, žavėjo savo mitologiniu paprastumu. Yra duomenų, kad indai jau 3000 m. pr. e. naudojo babiloniečių graikams perduotą šešiasdešimtainę skaičiavimo sistemą. Tačiau kai kurie tyrėjai tvirtina, kad indiškų jugų sistema susiformavo pirmaisiais mūsų eros amžiais, kai į Indiją sugrįžo helenistinės idėjos. Apibūdindami laiką, indai mėgino sujungti viename kvėptelėjime nebūtį ir būtį. Todėl pats mažiausias jų laiko vienetas truti yra lygus 0,0000074 sekundės, o stambiausias skaičiuojamas trilijonais metų. Asirų Didieji metai, t.y. pilnas ciklas, 432 000 metų, sutampa su taip vadinama Kali juga, deivės motinos Kali valdymo laikotarpiu. Kaip ir arabiškieji metai, Kali juga prasidėjo silpna konjunkcija 0 ⁰ Avine 3101 m. pr. m. e. Pagrindinis indų mitologinis vienetas yra vadinamas Maha juga, kuri trunka 4 320 000 metų ir dalijasi santykiu 4:3:2:1 į štai tokias dalis:

Krita juga (aukso amžius) 1 728 000 metų = 4

Treta juga (sidabro amžius) 1 296 000 metų = 3

Dvapara juga (vario amžius) 864 000 metų = 2

Kali juga (žemiškasis arba tamsos amžius) 432 000 metų = 1

Visas ciklas žymi dvasinę ir materialinę involiuciją nuo pirmapradžio aukso amžiaus iki dabartinio (?) tamsos amžiaus. Pats ciklas baigtinis, tačiau jis – tik dalis begalinės „ciklų cikluose“ eilės. Tūkstantis Maha jugų sudaro vieną Brahmos dieną (Kalpa). 360 Brahmos dienų sudaro vienerius Brahmos metus. 1000 Brahmos dienų yra Brahmos gyvenimas, o du Brahmos gyvenimai yra Brahmos amžius. Pagrindinis visų šitų skaičių – dienų, naktų, gyvenimų – konstrukcinis vienetas yra 360 metų, t.y. Dieviškieji metai arba vieneri sielos gyvenimo metai.

Tačiau pakaks apie milžiniškus laikotarpius. Negalime protu aprėpti to plataus vaizdo, kuris, bent jau kol kas, yra pagaulus tik metafizinės pasaulėžiūros žmogui, bandančiam įminti laiko ir Visybės prigimtį, bet galime gilintis į smulkesnį, teleskopą iškeisti į mikroskopą ir mėginti suvokti, kas dėjosi, dedasi bei dar dėsis mūsų trumpame gyvenime. Gilesnis suvokimas žmogui neleidžia tapti likimo įkaitu, sumažina fatalizmą, padeda produktyviau išnaudoti laiko momentus. Norint suprasti laiko tarpsnį, iš pradžių reikia nagrinėti bendras vyraujančias tendencijas, vėliau – konkrečios valstybės horoskopą. XX a. šioje ciklinės astrologijos srityje didžiausias indėlis ko gero priklauso Andre Barbault (g. 1921), John Addey (1920 – 1982) bei Dane Rudhyar (1895 – 1985).

Bendrąsias tendencijas gerai iliustruoja taip vadinamų išorinių planetų – Jupiterio, Saturno, Urano, Neptūno ir Plutono, kuris astrologijoje vis dar planeta – judėjimas Žemės atžvilgiu Zodiako ženklais bei jų tarpusavio aspektai. Ciklas šiuo atveju yra laikotarpis tarp dviejų planetų konjunkcijos. Nuo konjunkcijos iki konjunkcijos, planetos taip pat sudaro ir kitokius aspektus, o būtent – kvadratūrą, opoziciją, triną, sekstilį, kurie vienaip ar kitaip įtakoja laikmečio dvasią. Štai čia išvardinti pagrindiniai išorinių planetų ciklai, kuriuos įdomu aptarti plačiau:

Jupiterio – Saturno ciklas. Vidutiniškai konkunkcija kartojasi kas 20 metų. Reikšmė priklauso nuo Zodiako ženklų, kuriuose tuo metu yra planetos, tačiau apskritai imant reiškia pagrindinį istorinio pokyčio ciklą. Paskutinį kartą konjunkcija vyko 2000 m. gegužės – birželio mėn., sekantį kartą vyks 2020 m. gruodį – 2021 m. sausį.

Jupiterio – Urano ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 14 metų. Raktiniai šio ciklo žodžiai yra: verslas, laisvė, naujovė, plėtra, atradimai, tyrimai. Paskutinį kartą vyko 2010 m. gegužę, 2010 m. rugsėjį, 2010 m. gruodį – 2011 m. sausį. Sekantį kartą vyks 2024 m. balandį.

Jupiterio – Neptūno ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 13 metų. Raktiniai šio ciklo žodžiai yra: religija, mistika, ideologija, spekuliacija, infliacija. Paskutinį kartą vyko 2009 m. gegužės – liepos mėn., 2009 m. gruodį. Sekantį kartą vyks 2022 m. balandį.

Jupiterio – Plutono ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 12 metų. Raktiniai šio ciklo žodžiai yra: kova dėl valdžios, smarkūs konfliktai, perdėtas optimizmas, tvirti įsitikinimai. Paskutinį kartą vyko 2007 m. gruodį. Sekantį kartą vyks 2020 m. kovo pab. – balandžio pr., 2020 m. birželio pab. – liepos pr., 2020 m. lapkritį.

Saturno – Urano ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 45 metus. Raktiniai šio ciklo žodžiai: įstatymo ir anarchijos priešprieša, dešiniosios pažiūros ir autoritarizmo politika bei idėjos, medžiagų naujovės. Dabartinio ciklo pradžia, t.y. paskutinė konjunkcija įvyko 1988 metais, o pabaiga bus 2032 metais, kai įvyks kita konjunkcija.

Saturno – Neptūno ciklas. Raktiniai šio ciklo žodžiai yra: demokratija, idealizmas, filantropija, socializmas. Ciklas trunka 36 metus. Paskutinė konjunkcija vyko 1989 m., sekanti laukia 2026 m.

Saturno – Plutono ciklas. Raktiniai šio ciklo žodžiai yra: organizuotas nusikalstamumas, smarki konfrontacija, politinė pertvarka, stiprių aistrų ir jėgų, kurios įkvėpimo semiasi iš praeities, formavimasis. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 33 metus. Paskutinį kartą vyko 1982 metais, sekantį kartą vyks 2020 m.

Urano – Neptūno ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 172 metus. Raktiniai ciklo žodžiai yra: revoliucijos, ypač ideologinės bei religinės, švietimas. Paskutinė konjunkcija įvyko 1993 m., sekanti bus 2165 m.

Urano – Plutono ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 127 metus. Raktiniai žodžiai: visuomeniniai neramumai, perversmas, revoliucijos. Paskutinė konjunkcija buvo 1965 – 1966 m., kita bus 2092 m.

Neptūno – Plutono ciklas. Vidutiniškai konjunkcija kartojasi kas 492 metus. Ciklas reiškia didelį istorinį pokytį. Paskutinė konjunkcija įvyko 1891 m., sekanti bus 2383 m.

Ko gero kalbos apie stambius astrologinius ciklus, apie milžiniškus laiko tarpus gali sukelti panašų jausmą, koks apima, išgirdus apie naujai atrastą egzoplanetą, kitas galaktikas, kažką labai tolimo ir nepasiekiamo, todėl tik sausai teorinio, nepatikimo, neaktualaus eiliniam žmogui. Tačiau, kiek esu gyva, tiek ir girdžiu apie netrukus driokstelėsiančią pasaulio pabaigą. Katastrofos nuojauta tvyrojo ir mano tėvų, ir senelių, ir prosenių laikais. Ar turtėjo žmogus, ar skurdo – juk žinojo, jog ne prieš gera visa tai, jog čia pat, už kampo, laukia pabaiga. Bet pasitaikydavo ir optimistų kuopelių, kurie kartkartėmis tikėjo, kad aukso amžius vis dėlto ateis, kad blogiau būti jau nebegali. Ryšku tas buvo ir praėjusiais metais – vieni ruošėsi pasaulio pabaigai, kiti laukė perėjimo, to atskaitos taško, kuris žymės senojo pasaulio baigtį ir naujojo pradžią, o treti nieko nelaukė, nes jie išvis nieko nelaukia, tokie jau jie žmonės. Platonas, matyt, sakytų, jog teisūs yra pastarieji. Juk, jei žmogus, kaip ir visa, kas gyva, egzistuoja amžinai ir anapus laiko, tai, vadinasi, žvelgiant iš tokio plataus požiūrio taško, jo esybė yra ir pradžioje, ir pabaigoje, ir aukso, ir tamsos amžiuje tuo pačiu metu.

Platoniškieji metai

Graikijoje astrologija ko gero sparčiausiai vystėsi tarp VII ir II a. pr. m. e., nuo Pitagoro iki Hiparcho laikų. Cikliškumo idėja, be abejo, buvo gerokai senesnė, persismelkė į orfizmo religiją (orfėjų Dionisas, metempsichozė, begalinis gyvenimo ratas). Didžiųjų Visatos metų idėja Vakarų astrologijoje atsirado Platono dėka, o jis iš esmės rėmėsi Pitagoru ir Empedokliu, kurie senovės Egipto ir Babilono išmintį suderino su graikų matematine logika. Pitagoras sukūrė matematinį pagrindą, Empedoklis aprašė ciklinį procesą, Platonas visa tai sujungė į dangaus harmonijos teoriją. Platono pasaulėžiūra buvo artima pitagoriečių ir orfikų tradicijoms. Šiandien sakytume, jog visi buvo mistikai, nes juk regėjo, jog visa, kas gyvuoja žemėje, yra susiję, yra neatskiriama Visatos dalis, kuri pati gyva, kuri ritmiškai kvėpuoja. Kosmosui vis giliau įkvepiant, teigė jie, žmonijos civilizacija auga, iki kol pasieks savo tobulumo viršūnę, iškvepiant – menksta ir mažėja, degraduoja iki visiško suirimo, bet tik tam, kad atgimtų iš naujo ir vėl augtų. Kartu su įkvėpimu daugėja Meilės, iškvėpimo metu įsisiautėja Kova. Tai yra amžinas, begalinis procesas. Jei ir yra įmanoma jo baigtis, tai toji baigtis pažini tik Kūrėjui. Kai viena jėga pasiekia savo augimo, o kita mažėjimo viršūnę, suyra pusiausvyra, pasaulis sunaikinamas, išnyksta žmonių civilizacija. Mirtis duoda impulsą Atgimimui ir prasideda judėjimas į priešingą pusę, sekanti ciklo fazė. Buvo manoma, kad vieneri Visatos metai, vienas jos judesys, vienas įkvėpimas trunka 36 000 metų (skaičius sutinkamas ir babiloniečių, ir pitagoriečių sistemose). Tačiau pilnas ciklas yra kvėptelėjimas – įkvėpimas ir iškvėpimas – 72 000 metų, kurių metu žmonių civilizacija pereina per visas gyvavimo fazes. Pagal Platoną, astrologijos vertybė yra ta, kad jos išmanymas leidžia veikti harmoningai Visatos ritmams ir tuo pačiu padėti Visatai laikyti pusiausvyrą bei sulėtinti neišvengiamą Kovos triumfą prieš Meilę. Pavyzdžiui, jis manė, kad politinis gyvenimas turėtų būti suderintas su laikmečio dvasia, veikti harmonijoje su dangaus judėjimu, kad idealiai valstybei turėtų vadovauti 360 patarėjų padalintų į dvylika grupių po 30 žmonių. Kiekviena tokia grupė turėtų valdyti vieną metų mėnesį. Kaip ir asirai, Platonas laikėsi požiūrio, jog kiekvienas ciklas prasideda ir baigiasi, kai visos planetos sudaro konjunkciją, tačiau skirtingai nei asirai, konjukciją jis matė 0 ⁰ Avine, teigdamas, kad didžiųjų ciklų kaita vyksta, kai susidaro tokia pati šviesulių padėtis, kokia ji buvo Pradžios metu, o būtent – didžioji konjunkcija Avino ženkle. Tačiau daugiau jis nieko netikslino ir planetos horoskopo duomenų nepateikė. Kaip Atlantidos, kaip Šventojo Gralio paieškos, taip ir Planetos Horoskopo ieškojimas vėliau apaugo paslaptimi, tapo dar vienu daugiaprasmiu -išsigelbėjimo bei galios – simboliu, metafizinės pasaulėžiūros atributu.

O štai Ciceronas abejojo universalių Didžiųjų metų koncepcija, manė, kad Didžiųjų metų trukmė susijusi su konkrečia pradžia, kad skirtingos civilizacijos gali turėti savo ciklus. Toks požiūris, žvelgiant iš šiuolaikinės astrologijos varpinės, atrodo labai novatoriškas ir gal net arčiausiai tiesos.

Precesiniai metai

Precesija yra lėtas ir periodiškas Žemės ir dangaus ašies slinkimas kūgio paviršiumi aplink įsivaizduojamą ašį, statmeną ekliptikos plokštumai. Precesijos periodas yra lygus 25 729 metams, turint omeny, kad lygiadienių taškų slinkimo ekliptika greitis yra 50, 3708„ per metus, o pavasario lygiadienio taškas vienu laipsniu pasislenka per 71, 46 metus. Kai kurie astrologai apvalina lygiadienio taško poslinkio trukmę iki 72 metų, todėl jiems išeina, jog visas ciklas yra 25 920 metų.

Kartais aptinku tokį keistą paaiškinimą, jog dėl precesijos dabartiniai žvaigždynai, kurie susieti su Zodiako ženklais, pasislinko per vieną į priekį – štai kokia tragedija astrologijos šalininkams, juk tas reiškia, jog visas astrologijos mokslas šiandien bevertis lyg supuvusi lietuviška bulvė. Tai tokiems aiškintojams reikia priminti, jog Vakarų astrologijoje naudojamas tropinis zodiakas – ekliptikos padalinimas į lygias dalis po trisdešimt laipsnių. Nors anksčiau jis labiau sutapo su regimaisiais žvaigždynais, tačiau net Klaudijaus Ptolemėjaus laikais nebuvo tikslaus sutapimo. Indiškojoje astrologijoje naudojamas siderinis zodiakas, kuris taip pat nėra ekliptikos žvaigždynų atitikmuo.

Visuotinai priimta, jog precesiją atrado graikų astrologas Hiparchas 139 m. pr. m. e., tačiau jo laikais buvo tvirtinama, kad jis tik atgaivino seniai pamirštą faktą. Lygiai taip pat kalbėjo ir apie Aristarchą Samietį, heliocentrinės sistemos pradininką. Gal ne taip svarbu, buvo ar nebuvo šie faktai žinomi anksčiau. Svarbiau yra suvokti, kiek astrologiškai reikšminga buvo tokia informacija. Iš išlikusių duomenų aišku, kad nei į precesiją, nei į heliocentrinę sistemą nebuvo kreipiama daug dėmesio. Klaudijus Ptolemėjas savo „Almageste“ heliocentrinę sistemą išvis išbrokijo, kaip nesavalaikę, nepritaikomą, nepraktišką, kol kas nenaudingą. Kas iš to tų dienų eiliniam žmogui, karaliui, valstybei, kad aplink Saulę sukasi planetos, kad tokia yra realybė? Na, sukasi ir tegul sukasi. Daug svarbiau yra „tarkime, kad…žmogus yra centras… tada… iš to išplaukia…“. Geocentrinė sistema nebuvo ir nėra senovės tamsumo įrodymas, o tik sąlyginė, simbolinė teorija, turinti praktinę reikšmę.

Precesijos metai astrologijoje, teosofų ir rozenkreicerių dėka, įgavo šiokį tokį svorį XIX a., vėl pradėjus kalbėti apie astrologines eras (esamą Žuvų, būsimą Vandenio ir t.t.). Versijų dėl tų erų yra daugybė, nėra sutarimo nei dėl tikslios jų pradžios datos, nei dėl pabaigos. Vien Vandenio eros pradžios amplitudė svyruoja nuo 1762 iki 2369 m. (nors vis daugiau astrologų, mano, jog ta pradžia yra būtent XXI a. pr.). Kokia prasmė visų šitų erų, amžių, Didžiųjų metų? Matyt, visgi tai yra galimybė suvokti kolektyvinės žmonijos sąmonės šuolius, suvokti save iš plačiausios perspektyvos, bandant brėžti futurologines gaires, kalbant apie stambiausius žmonijos judesius. Precesiniai metai, nors dažnai klaidingai tapatinami su platoniškaisiais, skiriasi ne tik savo trukme, tačiau ir nauja astrologine pasaulėžiūra: precesijoje perėjimas tarp vieno ciklo pabaigos ir kito pradžios jau nebepriklauso nuo konjunkcijos Sutvėrimo taške; begalinio augimo ir degradacijos ciklą, pasikartojantį begalinėje sekoje, pakeitė spiralės koncepcija, kuomet, sugrįžus į pradinį tašką, nebesame tokie, kokie iš jo išėjome – paaugame išmintimi ir patirtimi, t.y. progresuojame; nebesame prikaustyti prie likimo malonės, o turime laisvą valią, galime keisti save, o taip pat ir įtakoti būsimus istorinius ciklus. Be to, gal klaidingas yra pats tikslios datos ieškojimas, gal mes turėtume labiau susitelkti į gilesnį simbolio pažinimą, į laikmečio ženklus, o neieškoti tikslių skaičių? Ar pasakys stebėtojas, kiek laiko trunka saulėlydis ir saulėtekis? Juk ne akimirką. Juk tai sąlyginai lėtas perėjimas. Kalbant apie Vandenio epochą, pradžia, matyt, buvo elektros energijos įsisavinimas, tačiau pradžia vis dar trunka ir baigsis ji (?), kai Žemėje galutinai transformuosis religijos supratimas. Miglotą Didžiųjų metų suvokimą gerai atsveria trumpesni astrologiniai ciklai, apie kuriuos vėliau. Vis galvoju apie Cicerono teigimą, kad gal išvis negali būti universalių Didžiųjų metų, kad žmonija egzistuoja paraleliniuose cikluose – gal jis teisus?

Istorija nesikartoja. O jei kartojasi, tai čia jau ne istorija, o astrologija.

Nuo seniausių laikų astrologų galvas apsėdusi mintis, jog istorija kartojasi ciklais, pasaulio ir kosmoso gyvybės tėkmė yra ritmiška. XIX a. antroje pusėje mintis apie laiko cikliškumą, apie periodinį istorijos pasikartojimą epizodiškai atgimė F. Nyčės, H. Heinės darbuose, XX a. ją pasigavo A. Toinbis, O. Špengleris, A. Enšteinas ir kiti ciklinės istorijos, ekonomikos, kosmologijos ir t.t. šalininkai. Tačiau būtent astrologija yra motininė ciklinio požiūrio į Visatą nešėja. Astrologija iš esmės tiria gyvenimą kaip ciklinį fenomeną.

Norėdama bent paviršutiniškai apžvelgti pagrindinius astrologinius ciklus, turėsiu juos dalinti į makro ir mikro. Makrociklai aprėpia dešimtis tūkstančių ir daugiau metų, yra teoriniai, protu sunkiai suvokiami ir nepatikrinami, todėl dalies žmonių iš karto atmetami. Kita vertus, jie bene visiems viena ausimi girdėti. Nežinau, ar galiu pasitikėti tuo, ko negaliu pažinti protu. Bet, ar protas, intelektas, kuris yra asmenybės instrumentas, yra vienintelė žmogui pavaldi pažinimo priemonė? O jei asmenybė yra tik tam tikras sąmonės laipsnis, kuris gali mokytis tik per daiktiškumą, kurį riboja daiktiškumas, ar pasikliaudamas vien intelektu žmogus savęs neriboja? Visi žino apie kiekviename iš mūsų paslėptą intuiciją, tačiau žmogus, kuris remiasi vien intelektu, jos niekada savyje nesuras. Todėl, manau, makrociklai iš tiesų yra įdomūs tik pažinimą jausmu įvaldžiusiems. Kitas reikalas – mikrociklai. Jie praktiški, patikrinami, pritaikomi, jų išmanymas yra ta trūkstama grandis valstybės valdyme, ekonominėse prognozėse, žmogaus gyvenime. Tie ciklai pakankamai plačiai, gal tik ne visada talentingai, taikomi (paprastai nutylint šaltinį). Turbūt didžiausia klaida, kokią gali įvelti (ir dažnai velia) astrologas, yra nagrinėti ne ciklų visumą, o keletą ištrauktų iš konteksto, izoliuotų nuo bendro paveikslo.

Astrologijoje laiko ir ciklo samprata yra kertinis akmuo – didžiausia paslaptis ir aiškiausia suprantamybė. Zodiakas simbolizuoja laiką ir erdvę. Laiko reiškinys egzistuoja erdvės, Visybės arenoje (o Visybė iš bet kokio matomumo taško – rutulys), jis yra įvykių, kurie vyksta cikliška seka, trukmė. Visybė išsiskleidžia laike per tarpusavyje susijusių idėjų ciklų hierarchiją (idėjų platoniška prasme). Šitoje schemoje kiekvienas ciklas turi savo unikalią, racionalią ir neatsitiktinę vietą bei tikslą. Bet kas vis dėlto yra ciklai ir laikas, kuriame jie reiškiasi? Gal, tam tikra prasme, ciklai ir laikas yra vienas ir tas pats? Aiškaus atsakymo nėra, tačiau astrologams ir toliau artimiausias išlieka Platono aiškinimas. Nors daugelis antikinės filosofijos mokyklų tyrinėjo astrologiją, tačiau ko gero nesuklysiu sakydama, jog bene visi šiuolaikiniai astrologai širdyje prijaučia neoplatonikams ir stoikams (kiekvienas tiek giliai, kiek savo daugiau ar mažiau ribotu protu ir intuicija pajėgūs tos išminties pasemti). Pagal Platoną, kiekvienas daiktas turi savo idėją, rymančią antlaikinėje (viršlaikinėje) plotmėje, kurioje visa laiko ašis susitraukia į bematį tašką, todėl visa, kas yra, kas egzistuoja laike, visiškai vienodai projektuojasi tiek į praeitį, tiek į dabartį, tiek į ateitį – nieko nėra atsitiktinio. Laikas – toks, kokį patiriame – iliuzija, tačiau būtina Visybės išraiškai, t.y. terpė, kurioje tai, kas amžina (idėjos, būnančios viršlaikinėje plotmėje savo tyroje, tobuloje būsenoje) gali rastis, atsiskleisti. Laikas yra būtina tapsmo proceso dalis. Turint tą omeny, ciklą galima apibrėžti kaip nuoseklų tam tikros idėjos ar idėjų visumos, glūdinčios antlaikinėje plotmėje, atsiskleidimą ir pasireiškimą erdvėje – kaip augalas, kuris išsiskleidžia per eilę fazių iki pilno sužydėjimo ir vaisingumo, o po to, vysdamas, vėl grįžta į sėklos formą. Astrologinį ciklo principą geriausiai iliustruoja Mėnulio fazės – jaunatis, priešpilnis, pilnatis, delčia. Tačiau, norint suvokti ciklą, būtina atmesti žmogui būdingą skirstymą į teigiamą ir neigiamą, atmesti jausminį vertinimą, kai gimimas ir augimas yra „gerai“, o vytimas ir mirtis yra „blogai“, nes kiekvienas egzistencijos momentas laiko savyje užkoduotas visas, vėliau laike išsiskleisiančias, kitimo stadijas.

Ko gero pirmieji postulatai apie stambius Visatos ciklus formavosi ~ 4000 – ~ 1000 m. pr. m. e. Jau babiloniečiai ir senovės graikai tvirtai tikėjo, kad egzistuoja pasikartojantys, iš anksto nulemtų ciklų modeliai.

Asirai

Rašydama asirai, turiu galvoje Naująją Asirijos karalystę, egzistavusią 934 – 609 m. pr. m. e. Didžiųjų metų samprata, kuri šiais laikais tarsi atgimė Vandenio epochos, Aukso amžiaus, Satja jugos laukime bei iš dalies 2012 metų psichozėje, kildinama iš asirų, tačiau ko gero tik dėl to, kad šiokias tokias žinias apie to meto astrologijos praktikavimą išsaugojo graikai. Regis, ta samprata yra gerokai ankstesnė, nors tą įrodančių duomenų nėra išlikę. Asirai paveldėjo dviejų tūkstantmečių civilizaciją ir matematinę sistemą, prilygstančią Renesanso laikų europinei. Išlikusios žinios apie to meto astrologiją, ko gero yra tik likučiai bendros Indijos, Mesopotamijos ir Vakarų Europos astrologinių žinių visumos.

Asirai buvo įsitikinę, kad Visata miršta ir vėl atgimsta, lygiai taip pat, kaip po žiemos būtinai ateina pavasaris, po nakties išaušta rytas. Jie teigė, kad kritiniai momentai Žemėje stoja, kai visos septynios planetos jungiasi Vėžio arba Ožiaragio ženkle (t.y. saulėgrįžos taškuose). Tokiu metu pasaulis nebeišlaiko pusiausvyros ir žlunga civilizacija: konjunkcijai įvykus Ožiaragio ženkle ji sunaikinama vandeniu, o Vėžio ženkle – ugnimi.

Vėžio ir Ožiaragio priešprieša, tos pačios ašies skirtingi poliai, simbolizuoja nuolatinį pasaulio svyravimą tarp Kovos ir Meilės, dualizmą, kuris kinų filosofijoje ir metafizikoje išsivystė į in ir jang teoriją, hermetizmo filosofijoje (arba tame, kas iš jos liko) žymi poliariškumo principą, padėjo pagrindą mitams apie Nojų ir Gilgamešą, Europoje formavo dualistinę religiją ir dialektinį mąstymą. Aplamai, idėja, jog pasaulis turi išgyventi kolektyvinę mirtį tam, kad atgimtų iš naujo (fenikso simbolis), buvo ir yra ypač stipri Europos minties istorijoje.

Asirų chronologinė sistema buvo skirta išmatuoti didįjį Visatos gyvenimo ciklą. Mažiausias vienetas buvo lygus žmogaus kvėptelėjimui – keturioms sekundėms. Kvėptelėjimas yra ne tik laiko vienetas, bet ir neginčijamas įrodymas, kad Visata taip pat yra kvėpavimas. Iš čia kyla, kad mažiausias laiko periodas yra keturios sekundės, dvi valandos kart dvylika sudaro parą, vienas dekanas yra dešimt dienų, mėnuo – 30 dienų, metai turėjo simbolines 360 dienas, sosas – 60 metų, neras – 600 metų, saras – 3600 (60×60) metų, Didysis saras – 216 000 (60x60x60) metų – simbolizavo Visatos įkvėpimą. Visatos įkvėpimas ir iškvėpimas (t.y. pilnas ciklas) – 432 000 metų. Pats stambiausias mitinis laikotarpis buvo 12 960 000 metų ir, matyt, simbolizavo Kūrėjo gyvenimo trukmę.

Ko gero asirams priklauso dar vienas astrologinis laimėjimas. Jie suprato, kad laikas ir erdvė yra vieno ir to paties tarpusavyje susijusio būties srauto dalis. Manoma, kad jie pirmieji pradėjo dalinti ratą į 360 laipsnių (vienas laipsnis simbolizavo vieną dieną). Dangų buvo padalinę į 36 sektorius, grupuojamus į tris zonas po dvylika sektorių.

Literatūra:

Nicholas Campion, „The Great Year: Astrology, Millenarianism and History in the Western Tradition“ (Arkana/Penguin Books, 1994)

Platonas, „Timajas. Kritijas“, (Aidai, 1995)

Kai Vatikanas 2013 m. vasario 11 d. išplatino žinią, jog popiežius Benediktas XVI atsistatydina (2013 m. vasario 11 d. 7:00 UTC, Vatikanas), jau buvo stojusi jaunatis (2013 m. vasario 10 d. 7:21 UTC) ir Naujieji Gyvatės metai pagal kinų kalendorių, kurie sutampa su jaunatimi. Bet kuris astrologas pasakys, kad reikšmingus darbus geriausia pradėti (jei nėra sunkinančių aplinkybių) praėjus maždaug parai ar dviem po jaunaties. Oficialiai Benediktas XVI atsistatydino vasario 28 d. 19:00 UTC Vatikane.

Svarbios žinios skelbimas iš karto po jaunaties – gali būti sutapimas ir atsitiktinumas. Tačiau ta jaunatis buvo ypatinga – vasario 11 d. lygiai aštuntos valandos ryto (vietos laiku) brėžinio konfigūracija šaukte šaukė: dabar pats laikas skleisti žinią apie permainas didelėje, izoliuotoje, vienuolijos ir brolijos organizacijoje, kuri galbūt susijusi su gigantiškomis paslaptimis ir okultizmu – taip galima ištraktuoti astrologinius simbolius, nagrinėjant žinios paskelbimo brėžinį. Permainos reikalingos tam, kad organizacija būtų reformuota ir tokiu būdu būtų paveiktos žmonių  masės. Vasario 28 d. 19:00 UTC įvyko retas reiškinys – Veneros Žuvų ženkle (egzaltacija) konjunkcija su Neptūnu Žuvų ženkle (buveinė). Žuvys simbolizuoja krikščionybę. Venera ir Neptūnas – be kita ko, dvasingumą simbolizuojančios planetos. Lyg Veneros ir Neptūno konjunkcijos būtų maža, Žuvyse tuo metu buvo visas šviesulių steliumas (sankaupa) – Saulė, Merkurijus, Marsas, Neptūnas, Venera, o taip pat ir Chironas. Nėra abejonių, kad šita data buvo neatsitiktinė, planuota iš anksto. Popiežiaus Benedikto XVI sveikata nebuvo tikrasis pretekstas šiam žingsniui.

Ko siekia Vatikano astrologai (?) šiuo išskirtiniu žingsniu? Žinodami apie neišvengiamą religijos gyvavimo baigtį, matyt, mėgina pristabdyti, sulėtinti irimą, kuo ilgiau išlikti, kiek įmanoma pratęsti tą, kam nenumaldomai artėja galiojimo laiko pabaiga, lyg duoti šviežią startą, naują pradžią. Niekam ne paslaptis, kad, kaip ir visi reiškiniai Žemėje, bet kuri religija turi pradžią ir pabaigą. Krikščionybė, siejama su Žuvų epocha, trukusia ~ 2100 metų, Vandenio epochoje nyks ir trauksis, dvasingumas įgaus kitas formas. Kiekvienas pats sau popiežius, humanistiniai idealai tampa svarbiausi – tokie Vandenio epochos bruožai. Epochų sandūra, kurioje dabar gyvename, ženklina naujo ir seno kovą – seno bandymą išlikti, naujo troškimą įsitvirtinti.

Popiežius Pranciškus elgiasi taip teisingai, pagal laiko dvasią, kad iš jo galėtų mokytis visi, kuriems rūpi šiuo metu ateiti, būti ir likti valdžioje. Jis yra maištininkas, savotiškas revoliucionierius, vertina paprastumą ir neturtą, nevergavimą pinigams, valo savo organizaciją nuo sukčių. Matote, dabar tokie laikai, kad liberaliai, į kapitalizmą orientuotai politikai atėjo lyg ir badmetis, o neokomunistinės sąjungos sulaukia visuomenės paramos (rašau apskritai apie pasaulį, ne apie konkrečią valstybę). Tačiau Bažnyčios laivas vis tiek iš lėto skęsta. Ir paskandins tą laivą, matyt, ne nusikalstama dvasininkų veikla (lytiniai ir finansiniai nusikaltimai), bet paslaptys apie Bažnyčios mokymą (pvz.: daug šimtmečių skelbta netiesa), kurios laikui bėgant turėtų pradėti plaukti į dienos šviesą.

Rašau šitą tekstą, nes man pasirodė įdomus toks, regis, akivaizdus astrologijos technikos naudojimas šiandieniniame Vatikane. Juk oficialiai lyg ir nepritaria, lyg ir neigia. Tačiau iš tiesų Bažnyčios požiūris į astrologiją yra sudėtingesnis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Reikalas tas, kad dar Klaudijus Ptolemėjas (~ 90 – ~168 m.) – gigantiška figūra astrologijos, astronomijos, geografijos srityse iki ~ 1500 metų – bandydamas įvesti tam tikrą tvarką, susisteminti žinias, astronomiją atskyrė nuo astrologijos, vadindamas jas tos pačios motinos dukromis. Astrologiją jis padalino į natalinę ir mundaninę. Toks padalinimas įnešė daugiau aiškumo, tačiau laikui bėgant privedė prie šių dviejų astrologijos atšakų, kurios anksčiau tebuvo to paties dalyko skirtingi taikymai, atskyrimo. Natalinė astrologija yra astrologijos sistema, kuri remiasi koncepcija, jog kiekvieno individo asmenybę ir gyvenimo kelią galima įžvelgti bei apibrėžti, sudarius jo tikslaus gimimo laiko, datos ir vietos brėžinį (horoskopą). Mundaninė astrologija skirta prognozuoti ir tirti pasaulietinius reikalus, t.y. politinius, ekonominius reiškinius, istorinius procesus, prognozuoti masines katastrofas, nelaimes ir t.t. Ilgus šimtmečius krikščionių teologai, tarp kurių buvo nemažai puikių astrologų (Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, Rodžeris Beikonas, Linkolno vyskupas Robertas Grosetestas ir kt.), karštai diskutavo, kiek iš tiesų žmogui duota laisvos valios ir kiek yra nulemta bei kokia astrologijos sritis krikščioniui būtų legitimi. Pvz.: XIII amžiuje Tomas Akvinietis tvirtino, jog žmogus yra intelektuali būtybė, o jo siela nemari, tačiau taip pat jis yra sensualus, geidulių valdomas. Būtent dėl pastarosios priežasties ir tik tiek žmogus yra veikiamas dangaus kūnų. Pranciškonas Rodžeris Beikonas nesutiko su tokia išvada, tvirtino, jog poveikis platesnis, tačiau žinojimas (t.y. astrologijos praktikavimas) gali padėti išsaugoti laisvą valią, netapti likimo įkaitu. Disputą, deja, laimėjo Tomas Akvinietis ir tokiu būdu krikščionys teoriškai atmetė natalinę, pripažino tik mundaninę astrologiją (nes žmonių masės valdomos aistrų ir kuo didesnė ta žmonių masė, tuo mažesnė laisva valia).

Tačiau, nors teoriškai kažkas ten kažką atmetė, kažko nepripažino, praktiškai viskas buvo naudojama, darbas virė. Garsus XVI a. astrologas Luka Gauriko išprognozavo Alesandrui Farnese, jog tasai taps popiežiumi. Kai Alesandras tapo Pauliumi III, jis ne tik atsilygino Gaurikui, įšventinęs jį į Giffoni (vietovė Salerno provincijoje) vyskupus, bet ir pavertė popiežiaus rūmus to meto astrologiniu centru. Tas pats Gauriko išprognozavo penkiolikamečiui Džiovaniui de Mediči, kad jo laukia Šventasis sostas – 1513 m. de Mediči tapo  Leonu X. Mišelis Nostradamas kukliam vienuoliui Felisui Peretti tiksliai išpranašavo, kad ruoštųsi tapti popiežiumi. Įdomu tai, kad tapęs Sikstu V, Felisas suskubo išleisti popiežiaus bulę, draudžiančią astrologiją (išskyrus taikomą medicinoje ir meteorologiniams reiškiniams prognozuoti). Tačiau, nepaisant tradicinės bažnytinės nuostatos smerkti astrologiją, popiežiaus rūmai galų gale tapo visų astrologijos šakų centru. Paulius III, Leonas X, Adrianas VI palaikė astrologus. Aleksandras VI naudojo astrologines žinias savo karinėms operacijoms, o Julijaus II oficialios popiežiškosios tarnystės pradžios laikas buvo parinktas astrologiškai. Inocentas VIII braižė horarinius brėžinius spręsdamas savo santykius su Milano hercogu, nors radikalieji krikščionys horarinę astrologiją vertino dar griežčiau už natalinę. Tačiau tokia padėtis netruko ilgai – po kontrreformacijos popiežiai ėmė rastis šventesnio proto ir uždraudė astrologiją. Astrologijos šalininkai tvirtino, kad tos popiežių bulės – viena Siksto V 1586 m., kita Urbono VIII 1631 m., iš esmės buvo nukreiptos prieš pranašystes, o astrologija (natalinė ir visos kitos jos rūšys) nebuvo draudžiamos. Tiesą sakant, ne kažin ką galėjai padaryt tuo metu, kad išsivaduotum nuo astrologų. Juk susirgęs ir daktarą iškvietęs žmogus, tuo pačiu dažniausiai iškviesdavo ir astrologą – labai ilgai tos profesijos ėjo koja kojon.

Nors dauguma reformatų (Martinas Liuteris, Jonas Kalvinas), o taip pat ir kontrreformatų į astrologiją žvelgė rūsčiai, tačiau buvo tarp jų ir įtakingų šalininkų, pvz.: Pilypas Melanchtonas, o Anglijos protestantų lyderiai pasitikėjo šia technika ne mažiau nei Šventuoju Raštu. Tačiau tamsūs debesys vis tirščiau kaupėsi virš astrologijos. Popiežiaus nurodymu Prancūzijoje 1619 m. gegužę astrologijos mokslas buvo ištrenktas iš Sorbonos universiteto. Jau beveik 400 metų apie astrologijos praktikavimą popiežiaus aplinkoje sklando tik gandai, faktais nepatvirtintos nuogirdos. Kai kurie tvirtina, jog ji ten nuolat studijuojama ir taikoma. Po to, kai 2008 metais vyriausiasis popiežiaus astronomas pripažino, kad ateiviai gali egzistuoti ir, kad Vatikanas pasirengęs juos pakrikštyti, jei tie netyčia pasirodytų, 2011 metų paskalos, jog netrukus bus sukurtas (ar bent jau tam buvo ruošiamasi) astrologinis Vatikano tinklalapis, nebeatrodo tokios keistos ir nepatikimos. Kad ir kaip ten būtų, Vatikano bibliotekoje yra saugoma didžiausia pasaulyje astrologinių veikalų kolekcija.