Visatos valdovas Rokiškis paskelbė blogų savireklamos savaitę. Maištauti prieš Visatos valdovą niekam nepatartina, šitą akivaizdžią tiesą čia ką tik nuodugniai, su pavyzdžiais ir autoritetų parama, įrodžiau.

Aplamai, mano pačios blogas, ko gero, iškrenta iš bendro konteksto. Mėginau ieškoti panašiai apie panašius dalykus rašančių, tačiau neradau (kol kas). Verdantiems ir kepantiems, pinigus skaičiuojantiems ar šiaip linksmų plaučių žmonėms šiuo atveju paprasčiau – gan nemažai bendraminčių. Tokių bendraminčių randu anglų kalba – yra nuostabių tinklaraščių, skirtų profesionaliems astrologams. Ir dar nuostabiau, kad jie nepasklidę po visą internetą lyg vieniši stepių vilkai (gal kas suras, gal netyčia užtaikys), o kruopščiai medžiojami rimtosios astrologijos leidinių. Rašau „rimtosios“, nes, man regis, labai svarbu atskirti ir netapatinti laikraštinės „lengvosios“ ir „rimtosios“, apie kurią lietuviškai beveik nieko nerasite. Šitas mano tinklaraštis ir atsirado, kad bent iš dalies, bent šiek tiek užkamšytų tuštumą. Jis ne astrologams, jis tiems, kuriems astrologija įdomi, tačiau jie neskaito dienos horoskopo (ir aš neskaitau), bodisi straipsniais, užvadintais „Kaip suvilioti moterį pagal jos Zodiako ženklą“ ir t.t. Jis taip pat tiems, kurie skleidžia tikrovės neatitinkančius marazmus, kaip antai „visa ta astrologija yra bevertė, nes dėl precesijos dabartiniai žvaigždynai, kurie susieti su Zodiako ženklais, pasislinko per vieną į priekį.“ Tokiems kantriai aiškinau, kuo nuo ekliptikos žvaigždynų skiriasi Vakarų astrologijoje naudojamas tropinis zodiakas – ekliptikos padalinimas į lygias dalis po trisdešimt laipsnių – o taip pat ir indiškasis siderinis. Tai yra astrologijos pradžiamokslis, elementarios tiesos, bet beveik visuose astrologiją neva demaskuojančiuose straipsniuose rasite tas pačias klaidas. Tai ne šiaip sau kitokia interpretacija, tai yra rimtos klaidos, tokios pat, jei sakytumėte, kad pvz.: keturi plius keturi lygu šimtas du.

O dar mano tinklaraštyje būna prognozių. Kaip parodė laikas – pakankamai tikslių ir teisingų. Pvz.: mano skaitytojai žinojo, kad tarptautinis ekonominis nuosmukis (tiksliau, galima jo pradžia) laukia š. m. liepą – paskutinį kartą apie tai kalbėjome sausį, o taip pat ir anksčiau. Ir štai dabar Graikija, ir Kinija. Žinoma, kalbėjome plačiau – ir apie praeitį, ir apie ateitį – aš čia tik išskiriu tą, kas ką tik įvyko ir apie ką mes taip pat sakėme.

Negaliu pasakyti, kad labai skaitau tinklaraščius. Būtų juodas melas. Bet tų, kurie rašo popo.lt, nors ir ne kasdien, skaitau beveik visus, nebent būtų visiški beraščiai (tokių pasitaiko, bet jie gan greitai dingsta) arba tema man visiškai neįdomi.

Žinoma, kad skaitau Rokiškį. Visi skaito Rokiškį. Ir jo feisbuką paskaitau. Bet su Rokiškiu man jau taip yra, kad karą skaitau, o taiką praleidžiu, t.y. ten visokie niuansai lentelių braižymo ir skaičiavimo mano žvaigždėtai galvai mažiau įdomūs už jo pamąstymus įvairiomis temomis. Man labai įdomu, ką jis galvoja ir jo visokios nuomonės. Galiu retkarčiais nesutikt ir visaip ten vidiniai priešintis, bet man įdomu ir aš skaitau. Tai va.

Skaitau Lijaną Esmi. Ji rašo kitaip nei dauguma dabar. Jos rašymas šiek tiek oldskūlinis, literatūrinis, lyg dienoraščio forma, ir man tai labai patinka. Ji ir galvoja kitaip. Man labai įdomu.

Skaitau ir daktarę Emiliją. Mano diedukas sakydavo, kad rašytojo išsilavinimas yra „nebaigtas aukštasis arba medicina“. Turbūt jis turėjo omeny M. Bulgakovą, A. Čechovą, G. Goriną (geras dramaturgas buvo, labai antitarybinis), A. Miuntę, A. Konan Doilį ir kitus daktarus, krūvą žmonių su medicininiu išsilavinimu, kurie labai gerai rašė. Astrologiškai tai lengva paaiškinti, bet nesiimsiu čia dabar spekuliuot, nes nežinau, kada gimė Emilija. Vienaip ar kitaip, skaitau jos tinklaraštį. Gerai būtų, kad ji nesustotų, tęstų, ką taip gerai pradėjo.

Tokia gera pradžia, man atrodo, buvo ir tinklaraštininkės Urcna, kuri rašė apie Turkiją. Vienu metu ji labai daug rašė, o po to prapuolė. Ar tik man atrodo, kad prapuolė? Ji puikiai rašė, ypač tada, kai nutoldavo nuo to, kas galbūt, jos nuomone, buvo visiems įdomu ir rašydavo apie sudėtingesnius, neva ne tokius įdomius, reiškinius. Labai norėčiau, kad ji ir vėl prisikeltų.

Skirmantas Tumelis yra geriausias Vilniaus švonderis, be konkurencijos. „Kodėl viskas, kas geriausia, yra Šeškinėje?“ – galvoju aš Antakalnyje. Net žodis „švonderis“, kuriuo vadindavau visus savo namo prievaizdus, jam netinka. „Švonderis“ – nors terminas ir tikslus, bet juk su šiokia tokia neigiama gaida. Ir tai yra normalu, nes jų be neigiamos gaidos nebūna, bent jau aš iki šiol taip galvojau. Bet Skirmanto Tumelio blogas apie jo prižiūrimą namą Šeškinėje man atvėrė akis ir davė viltį, kad štai jis – ne švonderis. Jis prižiūri savo namą ir namas, ir jame gyvenantys, gali jaustis ramūs ir saugūs. Tumelis rašo ir daugiau – jo interesų ratas platus, bet man labiausiai įsiminė namas.

Būtinai skaitau ir Justino Žilinsko blogą. Justinas Žilinskas įdomus tuo, kad yra Justinas Žilinskas. Nors jis daugiausia rašo apie knygas, bet ir pats yra kaip knygos personažas. Kitoks ir tuo įdomus. Aš net jo gimimo brėžinį panagrinėjau.

Skaitau ir Andrių Užkalnį, bet ne viską, nes jis rašo greičiau nei aš skaitau. Andrius Užkalnis yra fenomenalus žmogus – kuo jam blogiau, tuo jam geriau. Reikalas tas, kad sėkmingiausi (t.y. daugiausiai komentuoti) jo straipsniai būna tokiu metu, kai bet kuris astrologas patars nepublikuoti, nes didžiausia neigiamos reakcijos tikimybė.

Aplamai, visi, kurie rašo, kurie turi ką pasakyti, dirba visai ar beveik be jokio atlygio – šaunuoliai. Gerai, kad tokių idealistų yra. Ir Užkalnis šaunuolis, nors jis ir už atlygį idealistas. Čia toli gražu ne visus šaunuolius paminėjau iš popo.lt.

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

Jeigu kas neskaitė Šarlio De Costero (1827 – 1879) „Legendos apie Ulenšpygelį ir Lamę Gudzaką“, tai aš papasakosiu. Veiksmas vyksta juodžiausiais, kruviniausiais laikais – XVI a. Flandrijoje, kurioje velniškai karštai siautėja inkvizicija ir Ispanijos karalius Pilypas II. Pagrindinis veikėjas – jaunas flamandas Tilis Ulenšpygelis, juokdarys, nes, kai aplinkui vien kartuvės ir dūmai nuo laužų trenkia žmogiena, rimtai neįmanoma. O taip pat jis ir valkata (ne savo noru), mergišius (savo noru), girtuoklis (irgi savo), karys, Flandrijos žemės vaduotojas, kankinys, ištikimas draugas, mylinti, drąsi, laisva širdis – na, žodžiu, herojus. Kūrinys sodrus, nenuobodus ir ne XIX a. davatkos ausims, bet pagrindinė mintis, visų tų nuotykių šerdis, yra neišsemiamai graudi: tautos laisvė, žmogaus teisė ir žmogaus laisvė. Tauta bus laisva, kai išsivaduos nuo sutanotų nelabųjų ir niekšų iš Ispanijos, o žmogus turi teisę galvoti, kalbėti ir turėti turto, bet ar laisvas gyvenimas laisvoje šalyje ir yra žmogaus laisvė? Tiksliau, ar tai jau laisvės riba, paskutinė pakopa, ar daugiau nėra nei ko norėti, nei apie ką svajoti?

Ulenšpygelis ieško atsakymo, bet tyli ir žmonės, ir Dievas. Tada jis, visokių magiškų žolių nuoviro užgėręs, traukia pas požemio dvasias, į patį velnyno centrą, ir ten jos, po teatrališko reginio, prabyla:

Kare ir ugnyje,

Kur siautėja mirtis –

Ieškok Septyneto.

Mirty ir kraujyje,

Griuvėsiuos ir kančioj –

Surask Septynetą.

Kai šiaurė pabučiuos

Priglaudus vakarus –

Griuvėsiams galas bus,

Surask Septynetą

Ir Juostą.

Klausyk, matyk ir lauk.

Mylėk Septynetą

Ir Juostą.

Šarlis De Costeras nebuvo nei pirmas, nei paskutinis, kurio kūryba knibžda ženklų ir užuominų iš Jakobo Boehme. Juo apsirgę jautėsi ir Viljamas Blake, ir Džonas Miltonas, ir Novalis, ir daugelis kitų. G. Hegelis labai jį vertino (kaip ir A. Schopenhaueris, F. Schellingas, G. Leibnizas), bet tvirtino, kad nesupranta. Gal dėl to pavadino jį filosofu – vietoje teosophus teutonicus, užrašė philosophus teutonicus – nors Boehme griežtąja termino prasme niekaip netelpa į filosofo rėmus.

Tos septynios jėgos arba dvasios, arba savybės, kurios veikia dieviškajame saliteryje ir kurių sąveiką Boehme aprašo smulkiai ir nuodugniai, ko gero, taip perduodamas koduotą žinią tiems, kurie ieško (alchemikams ir astrologams), sunkiai suvokiamos be astrologinių simbolių išmanymo. Štai Boehme rašo, kad kartumo savybę atitinka Marso simbolis, saldumo – Jupiterio, šalčio – Saturno simbolis ir t.t. Jei žinome planetų simbolių reikšmes, tai tos, iš pirmo žvilgsnio, labai abstrakčios dvasios įgauna konkretesnę prasmę ir ta prasmė, dėl reikšmių gausos, plečiasi gilyn ir platyn.

Septynios dvasios veikia visame dieviškajame saliteryje, kuris, pagal Boehme, yra sluoksniuotas, susideda iš sluoksnių. Kaip pavyzdį Boehme siūlo įsivaizduoti medį, medžio rieves. Išorinis sluoksnis, t.y. žievė, yra mūsų – materialus, matomas, apčiuopiamas – pasaulis. Kai žiūrime į žvaigždėtą dangų, stebime saulės laidą, ar sklindančią jų šviesą, neturėtume galvoti, kad štai Jis – Dievas. Visa, ką mes matome, tai uždegtas, pažeistas išorinis dieviškumo sluoksnis, kuriame verda gėrio ir blogio (arba meilės ir pykčio) kova. Tokios kovos nėra vidiniuose (paraleliniuose) pasauliuose arba Dievo gimtyse.

Būtent vidiniuose, o ne išoriniame saliterio sluoksnyje, egzistuoja taip vadinami angelai, kurie, kaip griežtai pabrėžia Jakobas Boehme, neturi nieko bendro su bažnytiniu vaizdiniu. Pamirškite sparnus, pamirškite tuos ilgus naktinius marškinius, plaukus iki pečių ir panašią atributiką. Jie neturi tokio kūno, kokį mes suprantame. Jie gali keisti savo kūno formą ir dydį, tačiau natūralus (ar dažniausias) jų būvis – šviesos kamuolys, šviesos telkinys. Angelai gimė iš Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios ir juose veikia tos pačios septynios jėgos. Nors jie turi pradžią, bet neturi pabaigos, nes vidiniuose sluoksniuose mirties nėra. Angelai mintimis kuria vaizdinius – tokia, anot Boehme, yra jų pagrindinė veikla, nors pateisinimas egzistencijai nereikalingas, kaip nereikalingas jis ir Dievui. Angelai yra dieviškajame saliteryje ir iš jo, tačiau turi laisvą valią. Jie kuria vaizdinius, t.y. realybę, lygiai taip pat kaip ir Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir toji kūryba plečia dieviškąjį saliterį, visus jo sluoksnius. Saliterio plėtra yra begalinė ir nenutrūkstanti.

Ir štai Jakobas Boehme pasakoja alegoriją, parabolę. Ar bent jau man atrodo, jog pasakojimas yra parabolė. Vienaip ar kitaip, ko gero, šiuolaikiniam žmogui bus lengviau tą pasakojimą suvokti kaip parabolę, kaip simbolį, kaip koduotą žinią. Tik jau nereikėtų pulti kikenti it mokinukams, kuriuos pirmą kartą nuvedė į muziejų ir ten jie pamatė moters aktą. Nereikėtų ir paviršutiniškai suprasti. Tokio – paviršutiniško, primityvaus, pernelyg tiesmuko – supratimo pilnas šiuolaikinis mokslas, o jau ypač to paveikti yra mokslo populiarintojai. Taigi, Boehme pasakoja, kad Dievas pagimdė angelą (kartu su kitais angelais, nes juos savo judėjimu kūrė vienu metu visus iš karto) ir tas angelas išėjo tobulas – septynios dvasios veikė jame preciziškai ir prilygo pačiam Dievui. Sukurtasis angelas, kaip ir visi kiti angelai, gavo ir savo locus – t.y. vietą savo veiklai, sritį dieviškajame saliteryje, nors nemanau, kad locus šiuo atveju yra visiškai ar vien tik erdvės atitikmuo. Ir štai, kai tasai angelas, kuris buvo puikiausias iš puikiausių, tobulas Dievo tvarinys, pamatė ir suvokė, koks jis nuostabus, pajuto savo vidinę gimtį ir savo didžiulę galybę, tai jo dvasia, kurią jis pagimdė savo kūne ir kuri yra jo širdis arba sūnus, sukilo, apimta puikybės, kad nugalėtų dieviškąją gimtį ir pakiltų virš Dievo širdies. Kitaip tariant, įvyko grandiozinė anomalija. Angelas, kurį Boehme vadina Liuciferiu, pabrėždamas, kad iš tiesų vardo reikšmė „išmestas iš Dievo šviesos“ ir prasitardamas, kad anuomet vardo būta kitokio, užsigeidė pranokti Dievo Sūnų, kad meilė jame būtų galingesnė už dieviškąją. Tai va – ne Dievas kaltas dėl Liuciferio nuopuolio, Liuciferis pats kaltas.

Pagal Boehme, pati savaime Dievo rūstybė neegzistuoja. Giliausioje arba pirmapradėje Dievo gimtyje, savo branduolyje Jis yra aštrus ir geliantis, todėl, kad aitrioji savybė yra siaubingas, šiurkštus, žiaurus, niūrus ir šaltas susitraukimas, panašus į žiemą, kai speigas spaudžia nepakeliamai, kai vanduo virsta į ledą, panašus į būvį Žemėje, jei išnyktų Saulė, aiškina Boehme. Tačiau pati savaime tokia būsena egzistuoja tik Dievo šerdyje, giliausioje jo esmėje, pati savyje ir pačiai sau, ten, kur jos neliečia kitos savybės.

Karčioji savybė yra prasiskverbiantis, persmelkiantis, pjaunantis šaltinis. Jis atskiria ir išsklaido aitriąją, tvirtąją savybę ir sukuria judėjimą, ir tarp dviejų šitų savybių, sako Boehme, nuo jų tvirto, niršaus trynimosi, šėlsmo ir siautėjimo, atsiranda karštis. Jis kyla iš karčiosios ir aitriosios savybių (arba dvasių), kaip niršus užsiliepsnojimas ir persmelkia jas, kaip žiaurus ugninis trenksmas. Iš to trenksmo kyla nuožmus garsas ir štai tokiame pakilime arba toks Jo pakilimas būna užtvirtintas aitriojoje savybėje taip, kad tampa tvariu kūnu.

Jeigu tame kūne nebūtų jokios kitos savybės, kuri galėtų nuslopinti pirmapradžių savybių niršumą, tai jame būtų amžinas priešiškumas. Tačiau yra Dievo Sūnus – galingas meilės srautas, kuris nuolat ir be pertrūkių srūva tarp aukščiau išvardintų savybių, slopindamas jų niršumą. Ir todėl, dieviškoji sąveika yra švelni ir romi, pilna dieviškosios džiaugsmingos šviesos.

Angelai, kurie sukurti pagal Dievo paveikslą, nors ir būdami laisvą valią turinčiais kūnais, yra dieviškojo saliterio dalis, todėl negali savo savybėmis pakilti aukščiau jo. Tačiau savybės Liuciferio kūne, jam puikybėje panorėjus pranokti Dievą, užsidegė beprotiška liepsna, pakilo iki širdies centro ir užgesino savyje Dievo Sūnų. T.y. norėjo tik pakilti aukščiau, bet liepsna, pasiekusi aukščiausią tašką, savo galimybių ribą, ėmė ir užgeso. Ten nebeliko Dievo Sūnaus. Nebeliko jo ir dieviškajame saliteryje, kuris buvo Liuciferio locus, o taip pat ir žemesniuosiuose angeluose, kurie pavaldūs, priklausomi nuo Liuciferio.

Tai kaip čia visagalis Dievas neužkirto kelio tokiam baisiam įvykiui, paklausite jūs. Boehme atsako, kad Dievas yra meilė. Kad užkirstų kelią, jis pats turėjo tapti niršiąja, baudžiančia dievybe, bet to būti negalėjo, nes jame cirkuliavo Dievo Sūnaus jėga. Tačiau Dievo meilė ir romumas nenorėjo palikti pažeistojo saliterio (kuris ir yra Jis Pats, tik uždegtas, pažeistas), bet vietoj to, kad susikautų, sukūrė kitą angelą, kuris turėjo laikyti pusiausvyrą, kad Dievo Sūnus jame pilnai nebūtų užgesęs, iki to momento, kai ateis laikas amžiams atskirti dvi realybes – dieviškąją ir pragaro. Tokia yra gėrio ir blogio kovos pradžia.

Mūsų Visata, tokia, kokią šiandien ją matome, ir Žemė taip pat, atsirado po Liuciferio nuopuolio, t.y. jau po to, kai dieviškasis saliteris iš švarios, pirmykštės substancijos virto tamsos ir mirties namais. Tačiau Boehme rašo, kad Liuciferio užsiliepsnojimo metu jam pavyko pažeisti tik patį išorinį dieviškumo sluoksnį. Žmogus taip pat atsirado po užsiliepsnojimo (pagal Boehme, buvo sukurtas), tačiau jo pirmapradė prigimtis yra angeliška. Žmogaus nuopuolio nebuvo, nėra jokios prigimtinės nuodėmės. Žmogus apskritai Žemėje yra ne visiškai, ne pilnai. Kadangi žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir iš nepažeisto dieviškojo saliterio, jo kūnas turi keletą sluoksnių ir mirtingas yra tik jo apvalkalas. Žmogus būdamas ir angeliškos, ir taip pat liuciferiškos, pažeistosios prigimties, turi savyje dualizmą, kuris jį pasmerkia nuolatinei vidinei kovai, nuolatiniam budrumui, kad Dievo Sūnus jame, t.y. širdis, meilė, neužgestų, tačiau taip bus ne visada, o tik iki to laiko ar, tiksliau laiko pabaigos, kai išoriniame dieviškumo saliteryje galutinai išsiskirs dvi realybės, kai atsiskirs meilė ir pyktis. Jakobo Boehme Paskutiniojo Teismo dienos versija gerokai artimesnė hinduistinei, o ne krikščioniškajai.

Bandau sukišti milžinišką kiekį informacijos (vien „Aurora“, priklausomai nuo leidimo, yra apie 700 psl.), ištisą kosmogoniją į kelis niekingus puslapius ir labiausiai bijau vulgarizavimo, kaip kartais nutinka, norint kuo trumpiau ir paprasčiau atpasakoti. Čia reikėtų tęsinio – Boehme pateikia ir labai įdomią astrologijos veikimo mechanizmo hipotezę, ir aiškina kiek kitokią nei bažnytinė Jėzaus Kristaus prasmę. Ką ten kitokią – šventvagiškai aiškina, aukštyn kojomis verčia Bažnyčios mokymą. Be to, visa tai, ką taip trumpai ir paviršutiniškai čia išdėsčiau, narplioja su smulkiausiomis detalėmis. Būtent per detales atsiskleidžia ryšys su Kabala, sufizmu (Ibn Arabio koncentrinės sferos ir Boehme dieviškojo saliterio sluoksniai, kurie kaip medžio rievės) bei Rytų mokymais, o taip pat tam tikri palyginimai su šiuolaikiniu mokslu, pvz.: dėl mūsų realybės, kuri galbūt yra iliuzinė bei dėl galbūt egzistuojančios paralelinės Visatos ar net jų daugiskaitos. Aplamai, mano pasakojimas yra tik trumpa ištrauka iš galingo Jakobo Boehme teosofinio srauto.

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

Jei krikščioniškoje kultūroje brendęs žmogus norėtų suvokti žydų Kabalą, savo studijas turėtų pradėti nuo krikščionių mistiko Jakobo Boehme veikalų. Mintis ne mano, o Gershomo Scholemo (1897-1982) – mokslo apie Kabalą pradininko, vieno pirmųjų žydų mistikos tyrinėtojų. Knygoje „Žydų mistika ir jos pagrindinės srovės“ jis pasakoja, kaip XVIII a. vokiečių teologas Frydrichas Oetingeris teiravęsis Frankfurto prie Maino gete kabalisto Koppelio Hehchto, ko jam iš pradžių griebtis, kad įstengtų teisingai suprasti Kabalą. Hechtas jam prasitarė, jog krikščionys turį knygą, kuri apie Kabalą kalba kur kas aiškiau už Zoharą. „Paklausiau jį, kurią jis turi galvoje. Jis atsakė: Jakobo Boehme, ir iškart papasakojo apie tai, kad jo metaforos sutampa su Kabalos.“

Jei krikščioniškoje aplinkoje gimusiam parūptų sufizmo metafizika ar tam tikros jogos filosofijos kryptys, tai jis taip pat pasielgtų išmintingai, jei, užuot karštligiškai ir godžiai puolęs ryt kitoje kultūroje brandintą išmintį, iš pradžių susipažintų su Jakobu Boehme.

Jakobas Boehme (arba Böhme), po mirties pramintas ir iki šių dienų didingai vadinamas theosophus teutonicus, gimė 1575 metų balandžio 24 (?) dieną dabartinėje Žemutinėje Silezijoje, kaime netoli Giorlico miesto. Tuomet tai buvo Šventosios Romos imperijos rytinis pakraštys, dabar – Lenkijos teritorija, visai prie pat Vokietijos ir Čekijos sienų. Vieni rašo, esą buvo kilęs iš visiškų vargšų, kiti, kad ne iš tokių jau ir vargšų, kad tėvas buvo gan pasiturintis. Na, gal ir pasiturintis, bet juk tik valstietis. Vaikystėje Jakobas piemenavo, o keturiolikos metų buvo išsiųstas mokytis batsiuvio amato: šeimoje buvo ketvirtas iš penkių vaikų, o ir žemės ūkio darbams, sako, buvo netinkamas. Per silpnas fiziškai, jei tikėtume oficialia biografija.

Šiaip jau, Jakobas buvo keistas vaikas. Nors jo tėvas išpažino liuteronybę, o tai XVI a. lyg ir turėjo reikšti, jog laikėsi progresyvių pažiūrų, sūnaus kitoniškumas galėjo būti nesuprantamas, gal net ir gąsdino. Reikalas tas, kad vaikas matė vizijas. Štai pasakojama, kad vienąsyk, ganydamas karves, nutolo nuo savo bendraamžių ir pasileido kopti aukštyn į kalną. Užkopęs pamatė olą, o joje – milžinišką indą pilną aukso. Reginys jį esą taip išgąsdinęs, kad bėgęs, kiek kojos neša. Vėliau, kai įsidrąsinęs sugrįžo, įėjimo į olą neberado.

Jau būdamas batsiuvio pameistriu, kartą maldos metu pasiekė pakitusios sąmonės būseną – septynias paras išbuvo aukščiausioje dieviškoje kontempliacijoje, begalinio lengvumo būvyje, apgaubtas dangiškos šviesos ir džiaugsmo. Aišku, batų meistras jį iškart išvijo lauk, sakė, eik tu velniop, apsaugok mane Viešpatie nuo pranašo siuvykloj!

Bet vaikystės regėjimai buvo tik blyksniai palyginus su tuo nušvitimu, kuris žiebė, kai sulaukė 25 – erių. Tada jau tvirtai stovėjo ant žemės: siuvo batus Giorlice, kur buvo meistras ir turėjo savo dirbtuvę, vedė Katariną, mėsininko dukrą, o laisvalaikiu jau niekas, išskyrus Katariną ir ką tik gimusį sūnų, nebetrukdė atsidėti tam, kam jautė didžiausią pašaukimą – Biblijos studijoms, vokiečių mistikų (įskaitant ir Teofrastą Bombastą Paracelsą) veikalų skaitymui ir kitokiai dievoieškai. Vieną 1600 – ųjų metų dieną Jakobui pasirodė regėjimas. Kai kas sako, kad staiga išvydęs ryškiai saulės nutviekstą alavo indą ir tas vaizdas akimirksniu jo sąmonę nušvietė giliausios būties pažinimu, kiti tvirtina, kad jokio indo nebuvo, kad tai vertimo klaida – iš tiesų tekstas kalba apie kontempliaciją, gilią meditaciją, kurios metu jį aplankė dieviškasis apreiškimas, atsivėrė Visybės širdis.

Iš kur žinoti, kad tikrai atsivėrė? O gal tai buvo haliucinacija, sakysite jūs, gal grybai ir uogos, gal eilinis nesveikos psichikos, kokios pilna ligoninė Naujojoje Vilnioje, pavyzdys, gal primityvus kaimo raganavimas, o gal iš kiaulės akių trykštantis, visuomet savimi pasitikintis, šarlatanizmas? Iš tiesų tokių, kuriems atsivėrė ir kurie būtų visuotinai pripažinti, rašytinėje istorijoje užfiksuota vos keletas, pvz.: XIII a. persų sufijus Rumi, Ibn Arabis, Emanuelis Swedenborgas. Logiška, be dirbtinės egzaltacijos, pribloškianti minties gelmė – štai kas juos visus vienija. Vienija ir minčių panašumas, lyg būtų atėjusios iš vieno šaltinio, nors ir apipintos kultūrų, laikmečių, skirtingo išsilavinimo, kalbėjimo būdo ir asmeninių žmogaus savybių skirtumų. Kai kurie mano, kad tokią – aukščiausiąją transo – būseną buvo pasiekę ir Platonas bei Plotinas. O štai XVI a. astrologas, karalienės Elžbietos I patarėjas, kartą, beje, konsultavęs ir mūsų Steponą Batorą, Džonas Dee, ko gero, buvo kitokios, nors ne mažiau įdomios ir jokiu būdu ne ligotos, sąmonės būklės, kai kalbėjo su angelais. Bet kas ten supaisys – jo ranka dokumentuoti pokalbiai saugomi Britų bibliotekoje ir didžioji jų dalis plačiajai visuomenei nėra prieinama.

1610 – aisiais Jakobas Boehme išgyveno dar vieną regėjimą, o po dvejų metų, būdamas 37 – erių, parašė pirmąjį savo veikalą „Aurora – filosofijos, astrologijos ir teologijos šaknis arba motina“ (1612). Na, čia ir prasidėjo. Pratrūko ir pasipylė tekstai ištisiniu srautu. Per likusius dvylika metų iki mirties parašė daugiau nei trisdešimt veikalų ir tai nepaisant to, kad buvo persekiojamas, ištremtas, jam buvo uždrausta rašyti, o kur dar būtinybė išlaikyti gausią (turėjo Katariną ir šešis vaikus) šeimą.

Ko gero, svarbiausias Jakobo Boehme metafizinis siekis buvo Švenčiausios Trejybės paslaptis. Jo tekstuose Dievo Tėvo sąvoką keičia (ar papildo) paties sugalvotas terminas dieviškasis saliteris (salitter). Dieviškasis saliteris yra viskas. Ir jūs, ir aš, ir žemė, ir dangus: visa yra saliteris, dieviškoji substancija – iš jo ir jame. Saliteris neturi pradžios, neturi pabaigos ir nekinta. Nėra jokio dievo, kuris danguje, jokios konkrečios jo buvimo vietos, dievas yra visur ir visame kame. Dieviškosios substancijos aukštis, plotis ir gylis neišmatuojami, jos neįmanoma pažinti iki galo. Tačiau mūsų akys mato tik išorinį (ir, ką vėliau stengsiuos išaiškinti, pažeistą) saliterio sluoksnį, nesvarbu, kur bežiūrėtų – ar po kojomis, ar pro galingiausią teleskopą.

Dieviškajame saliteryje veikia septynių jėgų, Boehme vadinamų „dvasių“ arba „kokybių“, samplaika. Rašau žodį „jėga“ turėdama omeny kito garsaus vizionieriaus Nikolos Tesla frazę: „Jeigu norite perprasti visatos paslaptis, mąstykite energijos, dažnio ir vibracijos kalba“. Visos jėgos dievybėje yra lygiavertės, nė viena nėra svarbesnė už kitą. Septynios jėgos sąlyginai (sic!) vadinamos „aitrumo“, „saldumo“, „karščio“, „rūgšties“, „aštrumo“, „šalčio“ ir „kartumo“ savybėmis. Visos kitos jėgos ar savybės, ar dvasios išplaukia iš šių septynių ir nėra saliteryje nieko, kas nebūtų jųjų pagimdyta. Jos sudaro taip vadinamą aštriąją Dievo prigimtį arba jo rūstybę. Jos sąveikauja tarpusavyje ir pačiame giliausiame dieviškumo sluoksnyje, pačioje intymiausioje Jo gelmėje, atomo branduolyje, tame tankiame centre (arba juodame taške – ir pagal Boehme, ir pagal jogos filosofiją) tai yra nuožmi sąveika.

Dievo Sūnus yra Dievo Tėvo širdis. Visos jėgos, kurios yra Tėvo kūne priklauso Tėvui, o Sūnus yra jo širdis arba visų jėgų, esančių Tėvo kūne, branduolys. Sūnus yra neišmatuojamo džiaugsmo, begalinės meilės ir šviesos šaltinis, švytėjimas. Dievo Sūnus nėra atskira dievybė – Dievas Tėvas yra viskas, neegzistuoja tokia jėga ar dievybė, kuri nebūtų iš jo ir jame, jis visa ko pradžia ir pabaiga, kitaip nebūtų Visagalis. Dievo Sūnus nėra ne Tėvo kūne, jis nėra kažkur atskirai. Tačiau jis nėra ir išsisklaidęs po dieviškąjį saliterį, ištirpęs jame – nors Dievas vienas, bet jo veidai skirtingi. Dievo Sūnus yra lygiavertis savo Tėvui, jame veikia tos pačios jėgos. Bet blogio jame nėra.

Dievas Tėvas gimdo savo Sūnų iš amžinybės į amžinybę, tai nuolatinis, periodiškas, niekada nenutrūkęs ir nenutrūksiantis veiksmas. Dievo Sūnus skleidžia meilę, džiaugsmą ir šviesą į Dievo Tėvo kūną, persmelkdamas jį visą – štai kodėl dieviškasis saliteris iš tiesų yra pilnas begalinio džiaugsmo ir romumo, štai kodėl sakome, kad „Dievas yra meilė“. Dieviškosios jėgos tarpusavyje sąveikauja romiai, švelniai ir mylinčiai, ir tokia yra visa Dievo Tėvo kūno terpė. Mūsų juslėmis pažiniame pasaulyje taip nėra ir to priežastis ne Dievo valia, viskas kur kas sudėtingiau.

Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus ir yra kunkuliuojantis džiaugsmo šaltinis visame Dieve, malonus, romus ir tykus dvelksmas iš Tėvo ir Sūnaus jėgų. Tai ne būtybė, tai gyvai bruzdanti dieviškoji jėga, kuri visose Tėvo jėgose sužadina gyvybingą judėjimą, kūrybinį procesą, tai Jo jėgų gyvastis, valia ir dvasia. Tai visagalė, visažinė, visa girdinti, visa matanti, visa užuodžianti, visa jaučianti Dvasia, kurioje ir jėga, ir švytėjimas, ir išmintis kaip Sūnuje ir Tėve.

Posakis, kad žmogus sutvertas pagal Dievo paveikslą, reiškia, kad žmogus turi kūną, širdį ir dvasią. Tačiau pats Dievas, pagal Jakobą Boehme, yra panašus į ratą, sudarytą iš septynių vienas į kitą įtaisytų ratų. Jame nematyti nei pradžios, nei pabaigos. Nors žmogus savo akimis gali matyti tik išorinį Dievo būties sluoksnį, tik iliuzinę realybę (apie kurią vėliau), tačiau savo dvasia ir širdimi gali prasibrauti iki vidinių būties sluoksnių, „patekti į dangų“. Tam nereikia niekur keliauti – dieviškosios realybės pasiekiamos ne erdve, bet širdies jėgos augimu.

(Tęsinys bus)

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

Mįslė man prieš akis. Nagrinėdama LR horoskopą, aptikau įdomų ženklą: pagal jį reikštų, jog 2020 – 2021 m. Lietuvos laukia rimti santykių su kaimynais pokyčiai, neramumai (galbūt ir kariniai) ir išsilaisvinimas. Ką tai galėtų reikšti? Nuo ko vaduosimės? Iš kurios pusės tie pokyčiai – Rytų ar Vakarų?

Panaši astrologinė padėtis buvo 1991 m. Tuomet, pagal 1918 m. vasario 16 d. brėžinį, turėjome išsilaisvinti. Nepriklausomybės horoskope buvo ir papildomų ženklų 1988 – 1989 m., bet esmės tai nekeičia – 1991 m. neramumai ir laisvė. Jei kokiam nors astrologui tada buvo ar būtų šovusi į galvą mintis pažvelgti į okupuotos Lietuvos brėžinį, tai klausimas „laisvė nuo ko?“ neturėjo kilti. O štai dabar padėtis visiškai kitokia. Esame Europos Sąjungos nariai. Pašonėje nedraugai vėl neramūs.

Kalbant apie nedraugus, buvo įdomu astrologiškai stebėti praėjusias V. Putino dienas. Kaip jis jautėsi, kai nužudė B. Nemcovą, ko tikėjosi kovo 1 –ąją, kokios nuotaikos buvo apsėdusios tas dešimt dienų, kai buvo pasislėpęs. Kad nebuvo tai nei mirtis, nei perversmas šio tinklaraščio skaitytojai žinojo jau vasarį. Laukėme tam tikros apgaulės, mulkinimo, gudravimo.

Jei B. Nemcovą būtų nušovę pvz.: vasario pradžioje arba balandį, galėtume iš karto įtarti artimiausią V. Putino aplinką. Dabar tokie įtarimai turėtų būti atsargesni. Reikalas tas, kad V. Putinui vasario antra pusė ir kovo pradžia buvo ganėtinai sėkmingas laikas politinei veiklai – šiek tiek atslūgo įtampa (taip pat ir su artimiausia aplinka), buvo palanku stiprinti savo valdžią. Oponento nužudymas, siekiant pakenkti valstybės vadovui, turėjo kažkaip atsispindėti pastarojo horoskope, bet jokių rimtesnių tą patvirtinančių ženklų man rasti nepavyko. Vasario 26 – 27 d. buvo palankios kūrybiškai spręsti problemas, daryti sumanius politinius manevrus. Tačiau V. Putinas buvo jautrus. Jo paties (galbūt) žengtas žingsnis jam buvo skausmingas. Kažkas įvyko tomis dienomis tokio, kas širdį veriančiai turėjo priminti kadaise išgyventus, nemalonius įvykius. Vasario 28 d. vakare (ir kovo 1 d. rytą) nuotaika tvyrojo ypač pesimistinė ir nervinga. Bet kovo 1 d. reikalai pakrypo teigiama linkme. Nedidelės maskviečių dalies tyli gedėjimo ceremonija buvo V. Putino sėkmė.

Kovo 5 d. nieko baisaus neįvyko. Kovo 4 –ąją taip pat. Galėjo justi šiokią tokią pasitikėjimo savimi krizę (abejones, nerimą) ir vien dėl šitos priežasties laikinai atsitraukti. Pavasario depresija truko iki kovo 9 d. O gal iki kovo 10 d. Kažkas džiaugsmingo įvyko tomis dienomis (kovo 9, 10) – galbūt kokie slapti ir labai teigiami susitikimai, susitarimai, o gal jo paties galvoje užgimė nauja perspektyva, atsirado viltis, pavyko rasti sudėtingos situacijos sprendimą ir akyse tapo šviesiau. Kovo 11 – 12 d. buvo palankios ryžtingai atsisakyti ko nors, reorganizuoti, tačiau per išsiblaškymą ir negebėjimą susikaupti tą turėjo būti labai sunku padaryti. Jam melavo, o galbūt jis pats melavo. Susitikimai, jei tokių būta, buvo įtempti.

Iš visų tų dienų, kai buvo pradingęs, pačios sunkiausios buvo kovo 13 – 15 d. Žodžiu, jei jau mirė (buvo nuverstas, patyrė insultą ir t.t.) – tai mirė kovo 14 d. Jei rimtai, tai tuo metu galėjo kilti nemenkų konfliktų, galėjo atsirasti ypač erzinančių kliūčių.

Balandis V. Putinui labai sunkus mėnuo ir dėl slegiančios dvasinės būsenos (kankina vienatvė, jausmas, jog jį paliko, išdavė, jog nėra kuo pasitikėti), ir dėl nesutarimų su artimiausia aplinka, konfliktų dėl pinigų, dėl kadaise duotų pažadų, prisiimtų įsipareigojimų. Balandžio 4 d. laukia Mėnulio užtemimas, kuris nieko gero V. Putinui nežada – dabar padarytos klaidos kainuos labai brangiai. Itin pavojingas laikas jam bus nuo 2015 m. liepos vidurio iki 2015 m. lapkričio pabaigos: tikėtini dideli negatyvūs pokyčiai arba visiškas krachas. Sveikata taip pat gali smarkiai šlubuoti. Beje, iš praktikos jau aišku, kad kuo prastesni V. Putino popieriai, tuo beprotiškesnis, su sveika logika prasilenkiantis (iš pirmo žvilgsnio) jo elgesys.

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

1934 metais amerikietis Paryžiuje Henris Mileris publikavo romaną „Vėžio atogrąža“. Sakė, jog lyg ir kitaip norėjęs jį pavadinti, bet vėžys jam esą simbolizavo civilizacijos ligą, žmonijos klystkelio pabaigą, būtinybę radikaliai keisti kryptį, vėl pradėti viską iš pradžių. Tą ir norėjęs savo kūriniu pasakyti, tai ir buvo esmė. Knygoje seksas, skurdas, Paryžiaus bohema, pesimizmas, vienatvė, mirties pojūtis, vėl seksas, daug brutalaus sekso, įgavusio krūvą papildomų reikšmių.

1934- aisiais Jungtinėse Valstijose pasirodė Džeimso M. Keino „Laiškanešys skambina du kartus“ – puikus detektyvas, kurio herojai draskosi dėl pinigų ir (sadomazochistinio) sekso, bet kokia kaina siekdami pagaliau pradėti gyventi, išsivadavę nuo to, kas beviltiškai sena ir nebepakeliamai atgyvenę, nuo kliūties, kuri trukdo jų laimei.

Priešingoje, ne geografine, o vertybine prasme, pasaulio pusėje tais pačiais 1934 – aisiais spausdinamas Nikolajaus Ostrovskio socrealistinis grand bestseleris „Kaip grūdinosi plienas“. Joje nedviprasmiški, neatremiami atsakymai ir Milerio, ir Keino herojams: „Jei asmeniška žmogui svarbiau už tą, kas visuomeniška, tai asmeninio gyvenimo griūtis – beveik katastrofa. Tuomet žmogui kyla klausimas – dėl ko gyventi? Toks klausimas kovotojui niekada nekyla.“ Ir dar: „Nesudrebėjo Sergėjaus ranka. Jis žino, kad ir toliau žudys, jis, Sergėjus, mokantis taip švelniai mylėti, taip tvirtai branginti draugystę. Jis ne piktas, jis ne žiaurus, jis tik žino, kad, degdami žvėriška neapykanta, jo gimtąją respubliką užplūdo pasaulio parazitų pasiųsti, apgauti ir pykčiu užnuodyti, kariai. Ir jis, Sergėjus, žudo, kad priartintų tą dieną, kai žemėje vienas kito nebežudys.“ Yra tik dvi žmonių rūšys pasaulyje – arba savo šalies patriotai, arba savo gyvenimo niekšai, tvirtino N. Ostrovskis.

1934 – aisiais, kaip ir šiais 2015 – aisiais, pasaulis gyveno paskutinėmis Urano – Plutono kvadratūros dienomis, kai nesaugumo, beprasmybės jausmas, pesimistinės, fatalistinės nuotaikos, o taip pat išsilaisvinimo nuo „pasaulio parazitų“ ar nuo paties savęs būtinybė itin stipriai buvo apsėdusi kolektyvinę pasąmonę. Ukrainoje siautė Holodomoras, Jungtinėse Valstijose ką tik buvo pasibaigusi Didžioji depresija, Vokietijoje jau iškilo A. Hitleris. Kaip ir šiandien, antisemitinės, nacionalistinės idėjos tada sulaukė vis daugiau palaikymo. Ko gero, ir tuomet atrodė, kad nebėra alternatyvos šiame pasaulyje.

Ne, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad istorija kartojasi. Juk čia kalbame tik apie vieną, nors ir labai svarbų, astrologinį ciklą, tik dviejų planetų* regimąjį judėjimą. Svarstant teoriškai, net jei pilna astrologinė padėtis tiksliai pasikartotų, istorija vis tiek turėtų rutuliotis nevienodai, nes juk vystosi spirale aukštyn. Istorijos kartojimosi pojūtis iš tiesų atsiranda astrologiniams ciklams vėl ir vėl iškeliant tas pačias idėjas, tuos pačius klausimus, kuriuos reikia išgyventi politinėje erdvėje ir asmeniniame žmogaus gyvenime, juos spręsti, iššaukiant panašias kolektyvines nuotaikas, taip gerai iliustruojamas laikmečio kūrybinėje veikloje.

Bet labai jau plačiai užsimojau su savo aiškinimais. O tik norėjau pasižiūrėti, kaip ten toliau eisis V. Putinui. Panagrinėti šiek tiek, kas mums svarbu ir rūpi. Konkrečiai, o ne apie pasaulį.

Gruodžio mėnesį pavyko numatyti, kad vasario antroje pusėje – kovo pirmoje V. Putino laukia „laikinas sužydėjimas“. Atrodė, kad jis gali tikėtis pvz.: naujai užgimusios perspektyvos, palankios progos ar išaugusio populiarumo. Panašu, kad taip ir yra. Iš Minsko vasario 12 d. išvyko jei ir ne laimėtoju būdamas, tai tikrai ne pralaimėtoju. Tiesa, vasario 12 d. susitarimas buvo pasirašytas apie 12 val. – iš to aišku, kad neišeis laikytis to, kas dokumente arba laikymosi pasekmės bus kitokios nei tikėtasi. Vizitas Egipte bei pas V. Orbaną pavyko puikiai – visi matė ant sovietinių karių kapų Vengrijoje dedamą vainiką ir plakatus su jo atvaizdu bei iškalbingu užrašu „welcome“, kuriais buvo nuklijuotas visas Kairas. Žodžiu, yra kuo džiaugtis. Europos Sąjunga nėra vienas kumštis, ten yra priešų, bet, pasirodo, ir draugų taip pat, o ką jau kalbėti apie Artimuosius Rytus. Šia prasme – geresnių santykių su kai kurių užsienio šalių vadovais bei galbūt laimėto laiko ar kokių nuolaidų sau – V. Putinui bus palankus ir kovas (bent jau iki kovo 25 d.). Tačiau jau kovo vidury, o ypač balandį bei gegužės pirmoje pusėje jo laukia sunkus, nors ir vargiai politikos stebėtojams plika akimi pastebimas, periodas. Aukštiems vadovams jis paprastai reiškia rimtas problemas dėl artimiausios aplinkos, artimiausio rato. Niekas ten negerės, nepaisant svaiginančios sėkmės, bendraujant su draugiškų valstybių labai protingais žmonėmis ar mulkinant priešiškas valstybes. Didelį nerimą Putinas turėtų jausti dėl senų įsipareigojimų, kadaise duotų pažadų, dėl turto – savo ir artimiausios aplinkos finansinės padėties. Prasti santykiai su moterimis, taip pat šeima, vaikais, problemos dėl jų. Tikėtinas irzlumas, pesimizmas, o gal net depresinė būsena, kuri ypač kamuos nuo balandžio iki gegužės vidurio (vėliau ji dar pasikartos 2015 m. spalį).

Europoje kovas neramus ne tik dėl tikslaus (ir paskutinio iki 2073 m.) Urano ir Plutono kvadratūros aspekto, bet ir joje matomo Saulės užtemimo kovo 20 d Žuvų ženkle. Tradicinėje astrologijoje priimta, kad jei jau užtemimas matomas, tai jo „galiojimas“, veikimo laikas yra baisiai ilgas – maždaug šeši mėnesiai prieš, ir šeši po. Dėl šito – šeši mėnesiai, o gal trys, o gal du – galima diskutuoti, bet štai jau spėjo kilti rūpesčių dėl Graikijos. Kad yra tokia tikimybė, kalbėjome čia lapkritį ir gruodį.

Urano ir Plutono kvadratūra, kurią trumpai galima pavadinti radikalių permainų laikmečiu, senos tvarkos griovimu, vardan naujos sukūrimo, jau turėtų būti mums pakankamai aiški. Pastaraisiais metais amerikietiškų kalnelių atrakcioną primenantys politiniai įvykiai ne vienam kelia istorinį déjà vu jausmą. Tačiau astrologai atranda ir naujų, 1931 – 1934 metais dėl savaime suprantamų priežasčių dar nepastebėtų, minėto aspekto reikšmių, pvz.: visi matėme, kaip išaugo aviakatastrofų skaičius (Uranas simbolizuoja aviaciją).

Sekantis reikšmingas ciklas, kurį pradėsime justi jau šių metų pabaigoje, bus Saturno – Neptūno kvadratūra**. Paskutinį kartą tokia padėtis buvo ~ 1979 metais, kai prasidėjo karas Afganistane, o taip pat SA – NE kvadratas žymėjo krizę Lenkijoje. Po truputį narpliojant, o kas gi laukia toliau, pravartu dar kartą prisiminti, ką simbolizuoja Saturnas ir Neptūnas.

Saturno simbolio raktiniai žodžiai: socialinės santvarkos siekis, planavimas, reguliavimas, kontrolė, materialinis ir socialinis saugumas, įstatymų priėmimas ir viešosios tvarkos nustatymas bei įgyvendinimas, drausmės siekis. Saturnas gali reikšti netoleranciją, ekstremizmą, protekcionizmą, izoliacionizmą, polinkį statyti „geležines uždangas“.

Neptūno simbolio raktiniai žodžiai: utopinė kryptis, universalios ir utopinės tendencijos, kolektyvinės vertybės, kolektyvizmas, komunizmas, pliuralizmas, kairieji, politiškai nerealistiška, politinė minkštoji galia, konfrontacijos vengimas. Įtampos aspektai gali skatinti užkulisinę, slaptą, nesąžiningą, ardomąją taktiką, entrizmo, penktosios kolonos metodus.

Tai štai nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 spalio, o vėliau dar 2018 – 2019 metais gyvensime šių dviejų planetų įtampos fazėje.

Kalbant konkrečiai apie padėtį Lietuvoje artimiausiu metu, pavojingesnis periodas, mano manymu, bus balandžio vidurys, balandžio antra pusė. Tą pavojų vertinu labai saikingai – jokiu būdu negąsdinu ir netikiu rimta grėsme. Tačiau būtų protinga ruoštis tam tikrai provokacijai, paerzinimui, kiek rimtesnei diplomatinei konfrontacijai. Peržiūrėjusi Dalios Grybauskaitės brėžinius, išskyrus keletą sudėtingesnių dienų (pvz.: 18, 19 d.), balandį ypatingos įtampos ar itin sunkių aplinkybių nerandu. Balandžio 4 d. įvyks Mėnulio užtemimas Svarstyklių ženkle, tačiau Lietuvoje jis nebus matomas.

*Plutonas astrologijoje yra planeta ir taškas.

** Apie Jupiterio – Saturno kvadratūrą, kuri dar kartą pasikartos š.m. liepą – rugpjūtį rašysiu kiek vėliau.

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

Pačioje 1939 – ųjų metų pabaigoje jaunas prancūzų astrologas André Barbault gulėjo lovoje, žiūrėjo į lubas ir nebematė prasmės gyventi. Gulėjo ilgai, iš visų pusių vartydamas mintį, jog tai, ko nuo vaikystės jį mokė tėvai ir penkiolika metų vyresnis brolis, tos žinios, kurios jam buvo įpūtusios tiek jaunatviško pasitikėjimo savimi, kuriomis (kurių patikimumu) nuoširdžiai tikėjo ir daug kartų įsitikino – o vis dėlto tik iliuzija, paklydimas, utopinė svajonė. Kaip jis, kaip jie visi galėjo taip suklysti?

„Kaip mes galėjome taip klysti?“ – be abejo, savęs kláusė ir daug vyresni garsiausi to meto britų astrologai. Juk baigiantis 1938 – iesiems, per savo kasmetinį „urbi et orbi“, jie kone vienbalsiai tvirtino, kad 1939 – ieji bus ramūs ir derlingi. Kažkaip taip, matyt. Ramūs, geri. Laimingų Naujųjų Avinams, Šauliams, Jaučiams ir Skorpionams, ir visiems kitiems. Kažkaip panašiai jie ten sakė.

Taigi, prasidėjo karas. Pasigirdo spekuliacijų, jog prie karo pradžios nagus bus prikišę astrologai. Dar ir šiandien yra tuo tikinčių, nors astrologų bendruomenė jau begalę kartų įrodinėjo, jog tai netiesa. Juk net labai vidutinis astrologas nepatars pradėti karo, kai: a. mėnulis yra be kurso*; b. net kelios planetos retrogradinės. O ir kokių nors tą patvirtinančių dokumentų nėra išlikę. Apskritai ko gero, klaidinga pervertinti politikų gebėjimą suvokti ir pasinaudoti astrologinėmis žiniomis. Tikrai žinoma, kad naciai naudojo astrologiją propagandiniais tikslais, t.y. ištraukę iš konteksto patikusį faktą, demagogiškai pritaikydavo savo reikmėms. Pvz.: nacių ideologas Karlas Haushoferis visiems priminė seną, dar nuo asirų laikų žinomą, postulatą apie pasikartojantį gimimo ir mirties ciklą, kritinius momentus Žemėje, kai pasaulis nebeišlaiko pusiausvyros ir žlunga civilizacija – pakaitomis ji sunaikinama tai ugnimi, tai vandeniu (ledu). Kalbama, jog šita teorija buvo įkvėpusi Hitlerį karo pabaigoje imti ir sunaikinti Vokietiją, tačiau, išskyrus šią idée fixe, daugiau patikimų duomenų apie fiurerio okultinius interesus beveik neišliko. Jei ir domėjosi, tai tik paviršutiniškai, jei ir buvo susipažinęs su savo horoskopu, tai tik iš dalies – kad ūpą pakeltų, kad išgirstų ką nors sau malonaus. Į astrologijos studijas iš aukštų nacių pareigūnų rimtai įnikę, ko gero, buvo tik Heinrichas Himleris ir Rudolfas Hesas. Pastarasis, astrologų patartas, 1941 m. pabėgo į D. Britaniją ir tokiu savo poelgiu iššaukė Vokietijoje masinius astrologų areštus. Dauguma jų vėliau buvo paleisti, tačiau Karlas Ernstas Krafftas, apie kurį sklido melagingas gandas, jog esą jis dirba Hitleriui, mirė koncentracijos stovykloje 1944 m. Britai tuo gandu tiek buvo įtikėję, kad net nusamdė astrologu apsimetusį gražbylį šarlataną Louis de Wohlį, kurio užduotis buvo astrologinėmis priemonėmis išsiaiškinti, ką K. E. Krafftas neva patarinėja A. Hitleriui. Teoriškai tokį, nors ir nelengvą, darbą galima padaryti, bet kai vienoje pusėje astrologo nėra, o kitoje – apsišaukėlis, tai patys suprantat, koks rezultatas. XX a. pradžioje Vokietijoje susiformavo labai rimta astrologijos mokykla (kada nors apie tai vėliau), bet nacių bendradarbiavimas su astrologais nebuvo toks, kad tikrai reikšmingai įtakotų karo eigą.

Tačiau grįžkime prie jauno prancūzų astrologo, nugrimzdusio į juodą nusivylimo liūną. Kas atsitiko, kad jam nepavyko įžvelgti būsimo grandiozinio karo, nors brėžinius nagrinėjo nuodugniai ir dėmesingai? Gal trūko patirties? Juk ne visi pasaulio astrologai tada feilino. Vis dėlto buvo akivaizdu, jog tradicinis astrologinis metodas, kuriuo naudojosi dauguma astrologų, visiškai nepasiteisino.

Lyg pagal budistinę astrologinę traktuotę, kur kiekvienas slogus išgyvenimas, depresinė būsena yra vertinama be galo pozityviai – kaip galimybė pakylėti savo sąmoningumą, žengti žingsnį dvasinės brandos link, André Barbault bukas spoksojimas į lubas davė teigiamų rezultatų. Jis prisiminė savo brolio, tuomet jau nutolusio nuo astrologijos ir panirusio į alcheminius ieškojimus, 1936 m. rašytą straipsnį, kuriame tasai nagrinėjo Prancūzijos leftistinį Populiarųjį Frontą (Front Populaire) pagal tada vykusią Saturno – Neptūno opoziciją (180⁰). Ar Spalio revoliucija 1917 metais nedriokstelėjo kaip tik tuo metu, kai buvo Saturno – Neptūno konjunkcija (0⁰)?

1949 m. André Barbault jau publikuoja pirmus visą gyvenimą trunkančio transsaturninių planetų ciklų tyrimo rezultatus, iš kurių aišku, kad maždaug kas 36 – erius metus vykstanti Saturno – Neptūno konjunkcija visada žymi revoliucinius momentus istorijoje, yra ypač susijusi su komunistinių, socialistinių idėjų išprovokuotais įvykiais (be kita ko, 1847 metais užgimęs marksizmas (Komunistų partijos manifestas publikuojamas 1848 m.) taip pat buvo SA-NE konjunkcijos įtakoje). Toje 1949 m. publikacijoje A. Barbault prognozuoja, jog 1953 ir 1989 m. žymės didelį pokytį komunistinėje erdvėje (t.y. Sovietų Sąjungoje).

Pamažu, į tyrimą įtraukiant vis daugiau Jupiterio, Saturno ir transsaturninių planetų ciklų, aiškėjo, jog didelis karas ar reikšmingas istorinis pokytis vyksta sutapus daugelio ciklų kulminacinių įtampos fazių vyksmo laikui. Reikalas tas, kad žinios apie transsaturnines planetas (kartu su 1930 m. atrastu Plutonu) mundaninėje astrologijoje prieš Antrą pasaulinį karą buvo itin menkos.

Gali kilti pagrįstas klausimas: ar „naujai atrastos“ planetos – Uranas, Neptūnas, Plutonas bei kitos, kurios galbūt dar bus atrastos – reiškia, jog iki tol buvusios astrologinės žinios buvo nepakankamos ir dėl to neteisingos? Be abejo, nė vienas astrologijos šalininkas su tuo nesutiktų. Tačiau kaip ten iš tiesų yra su tomis naujomis planetomis – nėra vieno atsakymo. Štai senovės Indijoje buvo gajus įsitikinimas, kad žmogaus kūne yra septynios pagrindinės čakros, tačiau iš viso jų priskaičiuojama 49. Lygiai taip pat, tvirtino jie, yra ir danguje – žinome septynias planetas, bet iš tiesų Saulės sistemoje jų yra net 49. Tradicinėje Vakarų astrologinėje sistemoje nesvarstoma, kiek iš viso galėtų būti planetų, tačiau atmetamas atsitiktinumas. Naujai atrasta planeta „pasirodė“ ne atsitiktinai, ne šiaip sau – tam atėjo laikas. Jos poveikis imamas justi tik jai „atsiradus“. Sunku pasakyti, kaip yra iš tiesų – ciklinės astrologijos tyrinėtojai sėkmingai naršo istoriją, brėždami 492 metus trunkantį Neptūno – Plutono, 172 metų Urano – Neptūno, 127 metų Urano – Plutono ir t.t. ciklus. Tačiau negalima nepastebėti ir gigantiško žmonijos kolektyvinės sąmonės šuolio atsitiktinai (?) sutampančio su transsaturninių planetų atradimais.

Žvelgdama į Gouchon/Barbault ciklinį indeksą, o taip pat papildomai ir į C. Ganeau indeksą, nematau nieko, kas galėtų išmušti iš vėžių, apie ką nebūtume anksčiau kalbėję. Abiejų indeksų kreivės drastiškai smunka žemyn (Gouchon/Barbault nuosmukis žymimas nuo 2010 m., C. Ganeau – 2013, ypač smarkus kritimas nuo 2015 m. pabaigos), visišką dugną pasiekdamos 2020 metais (Goushon/Barbault dugną „užlaiko“ iki 2023 m.), vėliau staigus augimas, 2024-2026 m. teigiama transformacija. XX a. tokių kreivės nuosmukių buvo keletas – Pirmas ir Antras pasauliniai karai, ~ 1960 – ieji (Karibų krizė, Vietnamas), ~ 1980 – ieji (Afganistanas).

Ką toliau daryti astrologui, turinčiam štai tokią įvadinę informaciją? Ko gero, skersai išilgai naršyti po potencialių agresorių bei savo krašto brėžinius. Bet apie tai vėliau ir dar ne kartą.

*Mėnulis be kurso (Moon void of course) – padėtis, kai Mėnulis, prieš pereidamas į kitą Zodiako ženklą, nebesudaro jokio aspekto su kitais šviesuliais. Pvz.: sausio 17 d. Mėnulis, esantis Šaulio ženkle, paskutinį aspektą (triną su Jupiteriu) sudarė 21:26 val.; nuo tada iki sausio 18 d. 14:04 val., kai perėjo į Ožiaragį, jis buvo „be kurso“. Tokia Mėnulio padėtis labai dažna, gali trukti nuo poros minučių iki daugiau nei dviejų parų (priklauso nuo kitų šviesulių esamos padėties). Niekada nesiimkite nieko svarbaus, kai Mėnulis be kurso, nebent norite, kad nepavyktų ar pavyktų ne taip, kaip tikėjotės. Štai Adolfas Hitleris pasirašė įsakymą įsiveržti į Lenkiją 1939 m. rugpjūčio 31 d. 12:30 val. Berlyne – galutinis šitos lemtingos pradžios rezultatas pasirodė tikrai ne toks, kokio jis nuoširdžiai tikėjosi.

© 2013 – 2015 U. M. Lizdeikaitė

Šiais metais ne kartą apėmė jausmas, kad sukamės kone manichėjiškos* kovos tarp šviesos ir tamsos sūkury – išskirtinis jausmas trumpame eilinio žmogaus gyvenime ir kartu toks įprastas, toks natūralus reiškinys Žemėje. Kol kas atrodo, kad gyvename dienomis, kai mūsų likimo svarstyklių lėkštė dar galutinai nenusverta į kurią nors pusę. Ar kaip kolektyvinis vienetas galime kaip nors paveikti svarstykles? Amžinas klausimas – kiek laisva valia gali įtakoti fatumą?

Apie V. Putiną ir Rusiją kalbėjome čia balandį. Prognozėje, regis, klaidos nėra, ji tvarkingai pildosi. Rusija įžengė į eilinį savo karingo nacionalizmo laikotarpį 2005 – 2006 m. ir turėtų išlikti jame gyva užsūdyta iki 2015 m. lapkričio pabaigos. Tai reiškia, kad kol kas ekonominė tragedija masių psichikai nėra jau tokia skausminga. Mesianistinis šovinizmas, išrinktosios tautos Rusijos – dievnešės klejonė, nors niekada nepaliekanti paprasto ruso sielos gelmių, šiuo metu tokia stipri, kad pajėgi išlaikyti patenkinamą caro reitingą, pernelyg nenugrimzti į sielvartą dėl materialinių sunkumų (o ir tie sunkumai dar gali būti labai sąlyginiai tiems ištvermingiems žmonėms). Bet jau 2015 m. pabaigoje nuotaikos po truputį keisis. Menks ruso bravūra, vis labiau rūpės išsekę plačiosios šalies aruodai. Tautos karingą pasiryžimą reikalauti sau pagarbos topoliais ir iskanderais keis begalinis noras kaupti vertybes, turtėti. Karinė technika, žinoma, ir čia gali praversti. Tačiau tautos nuotaikos jau turėtų būti daug atsargesnės, kolektyvinis vienetas – rusai – bus linkę pagalvoti, elgtis pragmatiškai, nerizikuoti, išsaugoti tą, ką turi.

Apie V. Putino (o per jį ir visos Rusijos) vargus žinojome iš anksto. Šis gruodis ir 2015 m. sausis, vasario pirma pusė – ypač sunkūs. Vasario pabaigoje, kovo pradžioje jo laukia laikinas palengvėjimas – gal vėl pakils populiarumas, gal užgims kokia nauja perspektyva, gal palanki proga pasitaikys, vėliau, nuo kovo vidurio, vėl užslėgs sunkumai. Tačiau dabartiniai (gruodžio – vasario) rūpesčiai tokie dideli, kad mes negalime tvirtai pasakyti, kiek realiai V. Putinas dar yra valstybės vadovas, ar jo valdžia – tikra, o ne išorinė, ne parodomoji – dar tokia pat tvirta, kokia buvo iki 2014 m.

Jeigu V. Putinui pavyks atsilaikyti iki 2015 m. kovo, tai kitas išbandymų periodas bus nuo 2015 m. liepos vidurio iki 2015 m. lapkričio pabaigos.

Mums nereikėtų labai norėti V. Putino nuvertimo. Nėra ženklų, kad tos valstybės valdžios viršūnėje kažkas iš esmės keisis iki 2041 m. Jei vieną vadą pakeis kitas – tai bus tik išoriniai, paviršutiniški pokyčiai.

Lietuvoje didesnė įtampa, ko gero, tvyros balandį. Reikalas tas, kad laukia neramus kovas (tiksli Plutono – Urano kvadratūra, Saulės užtemimas kovo 20 d.) Europoje – gali vėl užaštrėti ekonominiai klausimai, o taip pat tikėtinos provokacijos, neramumų kurstymas. Lietuvoje tokių provokacijų tikimybė išaugs balandžio viduryje. Jokiu būdu nenoriu nieko gąsdinti, tiesiog dabar toks laikas – stengiesi atkreipti dėmesį net į menkiausius galimo pavojaus ženklus.

2015 m. liepą – rugpjūtį vėl pasikartos Jupiterio – Saturno kvadratūra, o tai reiškia, kad ir vėl galima tikėtis prasidėjusio tarptautinio ekonominio nuosmukio. Iš pradžių jis nebus akivaizdus. Tačiau jei į tuos, iš pirmo žvilgsnio, menkus ženklus nebus tinkamai sureaguota, tai 2016 m. kovą ženklai jau bus pakankamai dideli, kad ir aklas matytų.

Amerikiečių astrologai jau vis drąsiau užsimena apie tai, kad Jungtinėms Valstijoms reikia ruoštis ypač sudėtingam 2016 – 2020 m. laikotarpiui. Tas sudėtingumas visų pirma turėtų būti ekonominis. Antra priežastis, jie pabrėžia, yra auganti Islamo valstybės karinė grėsmė, o taip pat apskritai karinės nuotaikos pasaulyje, kurios laikysis neišsisklaidydamos iki 2020 m.

Mes būtume išmintingi, jei savo valstybės finansinę perspektyvą prognozuotumėm pesimistiškai. Net jei stebuklingai atrodo, kad visi rodikliai patikimai žada šviesią ateitį, neturėtumėm pasiduoti optimizmui. Tranzitinis Saturnas Lietuvos Respublikos horoskope 2015 m. lapkritį įžengia į taip vadinamą antrą namą ir išbus jame iki 2019 m. sausio vidurio, o tai net pradedantiesiems astrologams yra aiškus ženklas, kad be didesnių nuostolių pragyvensime tą laiką tik tuo atveju, jei mūsų ekonominis protas bus nukreiptas į apdairų ir taupų finansų valdymą. 2017 – 2019 m. Lietuvai neramūs, gali būti staigių ir rimtų pasikeitimų santykiuose su kaimynais.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad prognozė ateičiai liūdna. Tačiau, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, tai kas dabar dedasi ir dėsis iki 2020 m. yra eilinė pasaulio pertvarka – ardome tą, kas atgyveno, griauname senąją tvarką ir ant griuvėsių statome kažką naujo. Teigiamų reformų galimybė – štai taip trumpai galima būtų pavadinti ateinančius metus.

* Kas nežino, tai manicheizmas buvo tokia religija, užgimusi Sasanidų imperijoje III m. e. amžiuje. Manichėjai tikėjo pasaulio dualizmu, amžina kova tarp šviesos ir tamsos hierarchijų. Gyvavo maždaug tūkstantmetį, pasekėjai buvo baisiai persekiojami. Išliko duomenų, kad tarp jų būta gerų astrologų.

@ 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Jeigu kam ir buvo neaišku, kodėl Prezidentės gimimo brėžinio akylesnis nagrinėjimas galėtų būti įdomus, tyrinėjant esamą valstybės situaciją, tai dabar jau tokio neaiškumo turėtų būti mažiau. Štai 2014 m. birželį, prognozuodama šių metų spalio – lapkričio politinius įvykius Lietuvoje, pamačiau ženklus Jos brėžinyje, kuriuos tuomet traktavau kaip „kovą dėl valdžios“, „rimtus konfliktus su įtakingais žmonėmis“, „kliūtis plečiant savo įtakos sferą“. Tos kliūtys turėjo būti sėkmingai įveiktos ir maždaug nuo lapkričio 16 d. atrodė, jog vėl augs Prezidentės populiarumas, neliks abejonių dėl jos valdžios tvirtumo. 2014 m. liepą, kai nagrinėjau būsimą reikalų padėtį rugpjūtį, – lyg ir nebuvo jokios sensacijos, tačiau pastebėjau, kad laukia „esminiai Jos ir aplinkinių žmonių pasaulėžiūros skirtumai, nesutarimas dėl ateities vizijos, planų.“ Rašiau, jog gali pristigti bendraminčių, jog gali išsiskirti požiūris į kažką svarbaus. O gal tai turėjo būti vidinių išgyvenimų laikas, lyg ir tikėjimo krizė, nes pvz.: galėjo nutikti kas nors, kas iš esmės vertė iš naujo apmąstyti savo įsitikinimus. Ir štai rugpjūtį Prezidentė buvo vienintelė, kuri susilaikė per balsavimą dėl F. Mogherini (ir Donaldo Tusko), t.y. vienintelė, kuri nepritarė vieningai pozicijai, viena prieš visus, vienui viena, kas anksčiau Jos veikloje Europos Sąjungoje Jai nebuvo būdinga. Astrologiškai tai buvo teisingas žingsnis – šiuo atveju naudingiau buvo užimti atskalūno poziciją nei aklai sekti kuo nors, kas akivaizdžiai prieštarauja interesams.

Be abejo, nagrinėjant valstybės vadovo brėžinį*, reikia suprasti, jog prisilieti ir prie žmogaus kasdienybės – jo prastesnės ar geresnės savijautos, jo vidinių išgyvenimų, asmeninių įvykių, kurių niekada nenušvies žiniasklaida. Tačiau kai valstybėje dedasi kokie nors ne visai aiškūs įvykiai, prezidento brėžinio traktuotė gali padėti giliau suvokti situaciją, gal net įžvelgti paslėptus motyvus, tikrąsias priežastis. Dar kartą metant akį į ką tik praūžusius įvykius Vyriausybėje – dabar jau kaip į praeitį, o ne ateitį – galima pakankamai tvirtai konstatuoti, jog visgi lūžis buvo rimtas (koalicija galutinai „paimta už gerklės“) ir Prezidentės valdžia tikrai sustiprėjo. Gal dar niekada prezidentinis valdymas Lietuvoje nebuvo toks realus, kaip dabar. Akivaizdu, Prezidentei šis laikotarpis buvo sunkus dar ir tuo, kad taip jau sutapo (aha, taip keistai ir netikėtai), jog pertvarkos metu taip pat tęsėsi ir D. Ulbinaitės teismas.

Skaitytojui gali kilti pagrįstas klausimas – bet juk prognozėse apie laukiančius įvykius buvo svarstomos kelios jų galimybės, bent pora variantų, kaip galėtų pasisukti reikalai (pvz.: galbūt kova dėl valdžios namie, o galbūt nemalonumai susiję su užsieniu). Turėčiau dar kartą paaiškinti, jog astrologai nagrinėja simbolius. Vieno simbolio reikšmių daugybė, lengva tuo įsitikinti užmetus akį į astrologinių simbolių žodynus. Pakitęs simbolis (konkrečiame ženkle, brėžinio dalyje, laipsnyje) sąveikaudamas su kitais (per taip vadinamus „aspektus“) sumažina savo reikšmių gausą ir atveria kelią prognozei, tačiau retai prognozė yra absoliučiai vienareikšmė. Kartais iš kelių svarstytų variantų teisingas būna vienas, kartais visi (gyvenimas dažnai taip pat ne vienareikšmis), todėl šiokia tokia astrologo paklaida (paklaida, bet ne klaida) nėra jo nemokšiškumo ar visos astrologijos klaidingumo įrodymas.

Tai kas gi dedasi dabar ir dėsis toliau? Dabar, kai rašau šį tekstą, Prezidentei nelengvos dienos. Apskritai laikas iki Kalėdų puikus reitingams auginti (pastarieji griežti pasisakymai Jai šia prasme naudingi), kurti ilgalaikius planus, tolimesnę veiksmų strategiją, bet tik tuo atveju, jei, kiek leidžia sveikas protas ir apdairumas, bus atsisakyta konservatyvaus požiūrio, tradicinių, pramintų kelių. Geras laikas bendrauti su užsienio partneriais (nors neįtikėtina, bet astrologiškai tai akivaizdu), toliau spręsti su teisėsauga susijusius reikalus. Gruodį turėtų sustiprėti ištvermė, griežtumas, tvirtumas ir tai padės įveikti sunkesnę pirmą gruodžio pusę. Tačiau iki gruodžio 7 d. tvyros pavojaus, grėsmės, galbūt net šantažo nuojauta, nesaugumo jausmas, prastesnė fizinė savijauta.

Lapkričio 25 – 26 d. pesimistinės, depresyvios. Nemalonių žinių gali būti (pvz.: kokia nors slapta informacija), nerimas dėl to. Gali būti nuostolių, praradimų. Dienos geros koncentracijos, ištvermės reikalaujantiems darbams, organizuoti ką nors, apginti savo požiūrį, jei kiltų būtinybė. Reikia atsargumo, santūrumo, išlaukti, nespręsti nieko svarbaus.

Lapkričio 27 – 30 d. Lapkričio 27 d. puiki kūrybiškai ieškoti išeities iš padėties. Tikėtini naudingi susitikimai, reikalingos informacijos gavimas, galbūt net geros naujienos. Tačiau labai svarbu vengti per didelio pasitikėjimo savimi, agresyvaus tono. Reikia eiti į kompromisą. Lapkričio 28 – 30 d. depresyvios mintys, nepasitikėjimas savimi. Apskritai lapkričio 29 – 30 d. gal ir būtų visai produktyvios, jei Ji mažiau nerimautų, žinotų, koks tai geras laikas rimtam protiniam darbui, sprendimams, svarbiems pasitarimams su įtakingais ir pagyvenusiais žmonėmis. Dienos nuo lapkričio 25 iki 30 yra didelės atsakomybės laikas.

Gruodžio 1 – 4 d. konfliktinės, įtemptos ir pavojingos. Priešai, oponentai, nedraugai aktyvūs. Rizikuoti negalima. Sunku valdyti impulsyvumą, norą veržtis į priekį aktyviai ir nepriklausomai, pyktį. Gali nepalankiai klostytis aplinkybės, konfliktai kilti staiga, netikėtai, išplaukti kokie nors nauji negatyvūs faktai, kritikos gali smarkiai padaugėti. Gruodžio 3 – 6 d. ypač atsargiai reiktų elgtis su informacija – neskubėti nieko spręsti (tyčinė arba netyčinė apgaulė gali būti).

Gruodžio 5 – 6 d. vis dar sudėtingos psichologiškai, nervingos, vis dar išlieka ta būsena, kai sunku įvykius vertinti objektyviai, kai išauga tikimybė suklysti. Tačiau gruodžio 5 d., o ypač gruodžio 6 d. geros populiarumui didinti, viešam kalbėjimui, bendrauti su užsienio partneriais, įtakingais žmonėmis, teisėsaugos atstovais. Geros dienos išvykai į užsienį.

Gruodžio 7 – 9 d. geros kloti pamatą ateičiai – organizuoti ką nors, pradėti įgyvendinti idėjas praktiškai ir konservatyviai. Puikus laikas įvairiems susitikimams, deryboms, svarbiems sprendimams, kalbėti viešai – sulauktų pritarimo savo idėjoms. Ir vėl labai geros dienos populiarumui auginti. Saugotis reiktų iškraipytos informacijos, suklaidinimo pavojus didesnis, o taip pat ir atviro melo. Ir šitomis dienomis išlieka bandymų sukompromituoti, šmeižto tikimybė.

Gruodžio 10 – 12 d. Gruodžio 10 – 11 d. gerumas ar blogumas priklauso nuo to, ką Prezidentė bus suplanavusi. Jei tai bus darbas daugiau vienumoje arba jei tektų bendrauti su užsienio partneriais, o gal tvarkyti kokius užkulisinius reikalus – geras laikas. Jei tektų dalyvauti kultūriniuose renginiuose – taip pat gerai. Stipresnė intuicija šitomis dienomis, galėtų ja kliautis. Geros dienos viešam kalbėjimui – tačiau kalba turėtų būti labiau idėjinė, uždeganti, vienijanti, praktinius reikalus geriau atidėti vėlesniam laikui. Taip pat reiktų žinoti, kad nesnaus piktaliežuviai. Gruodžio 12 d. antra pusė bjauri dvasiškai, emociškai. Pesimizmas.

Gruodžio 13 – 15 d. Gruodžio 13 – 14 d. gali būti gerų naujienų, puikus laikas kalbėti viešai, bendrauti su užsieniečiais, įtakingais žmonėmis, spręsti teisinius reikalus, keliauti į užsienį, kurti naujus planus ateičiai, naujoms idėjoms. Tai dienos, kai gali užgimti nauja perspektyva. Tačiau gruodžio 13 – 16 d. didesnis nervingumas (pvz.: dėl daugybės vienu metu užgriuvusių darbų, dėl įvairių smulkių nesusipratimų, nemalonumų), irzlumas, impulsyvumas, su moterimis sunkiau bendrauti, tikėtini konfliktai.

Gruodžio 16 – 17 d. Gruodžio 15 – 16 d. net gali būti tam tikras pripažinimas. Autoriteto augimas. Galimybė kažką sėkmingai pradėti ar užbaigti, taip pat kokiai nors veiklos plėtrai ar reorganizacijai. Geras laikas deryboms, atsakingam viešam kalbėjimui, reikalams, susijusiems su užsieniu. Lengviau padaryti gerą įspūdį. Gruodžio 17 d. taip pat puiki visiems anksčiau išvardintiems dalykams, bet yra nedidelė nemalonaus netikėtumo tikimybė. Vienaip ar kitaip, šitomis dienomis pakaks jėgų ir užsispyrimo įveikti bet kokias kliūtis.

Gruodžio 18 – 20 d. jėgos, stiprybės, lyderystės laikas. Žmogus valdingesnis, valingesnis ir tai yra gerai. Galima sėkmingai spręsti problemas, duoti atkirtį, jei to reikia, ką nors keisti iš esmės. Progresyvių pokyčių laikas. Gruodžio 19 – 20 d. gali būti įvairių netikėtumų, planų pasikeitimų, nebūtinai tai bus geros savijautos ar nuotaikos laikas, tačiau galų gale Jai viskas turėtų klostytis palankiai.

Štai maždaug toks šis Prezidentės mėnuo.

Kalbant apskritai apie dabartines aplinkybes pasaulyje iš astrologinės pusės – gyvename dramatišku Urano ir Plutono kvadratūros (2011 – 2016 m.) metu. Paskutinį kartą Uranas ir Plutonas sudarė tokį aspektą 1931 – 1934 m. ir štai dabar vėl. Šį gruodį, o vėliau dar 2015 m. kovą, įvyks tikslūs kvadratūros aspektai. Nuo 2011 m. tokių jau buvo penki, dabar laukia du paskutiniai iki 2016 m.

Narpliodama, kas ten laukia ateity, ypač didelį dėmesį atkreipiau į 2015 m. kovą. Urano ir Plutono kvadratūra, Saulės užtemimas, kuris bus matomas (o tai reiškia, kad reikšmingas) Europoje… Iš pradžių, savaime suprantama, pagalvojau, kad ir vėl tai bus rusai, tačiau peržvelgus Europos valstybių brėžinius pastebėjau, kad labiausiai užtemimas turėtų paveikti Maltą, Graikiją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, tą Norvegijos valstybės brėžinio sektorių, kuris žymi bankus bei finansus apskritai, Europos Sąjungos kaip vieneto santykį su kaimynais, o taip pat jos finansus ir visuomenę. Būsimas užtemimas pagal Raphaelį turėtų reikšti kurstymą maištauti, antivyriausybinę veiklą. Lietuvoje šių galbūt laukiančių įvykių padarinius, ko gero, pradėsime jausti nuo 2015 m. balandžio. Tačiau apie tai vėliau.

*Kodėl vis droviuosi tikslaus termino „horoskopas“? Diskredituotas žodis, iškreipta prasmė – štai kas. Popkultūroje žodis „horoskopas“ tapo lyg ir „burtų lazdelės“ ar „krištolinio rutulio“ sinonimu – vaikiško žaidimo atitikmeniu, pasakos žanro atmaina. O juk reiškia net ne tekstą, o tik laiko momentui braižomą brėžinį.

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Kai pasaulį paliko paskutinė didžiųjų astrologų plejada – Galilėjo Galilėjus, Johanas Kepleris, Tycho Brahė ir Džonas Partridžas – mokslas, kuris, pagal to meto supratimą, dar buvo mokslas, pamažu silpo ir XVIII – XIX a. išgyveno tą, ką sąlyginai būtų galima pavadinti priešmirtine būsena. Tokio nuosmukio per visą savo gyvavimo laikotarpį Vakarų astrologija nebuvo patyrusi. Vatikanas astrologams dar nuožmiau grūmojo raktais nuo pragaro vartų, naujai sukurto mokslo mokslininkai, apsvaiginti pozityvizmo filosofijos žavesio, paniekinamai šaipėsi, tačiau tai nebuvo blogiausia – tragedija buvo ta, kad pats astrologijos mokslas prarado kryptį, užsižaidė, besistengdamas sudėtingus dalykus priartinti prie paprasto žmogaus, nesąmoningai nutraukė paskutines sąsajas su graikiškuoju dvasingumu. XVIII – XIX a. sandūroje astrologija didžiąja dalimi gyvavo palaikoma tik rozenkreicerių brolijos narių bei pavienių entuziastų. Nereikia nė sakyti, kaip gausiai tuo metu klestėjo šarlatanizmas.

Pirmi astrologijos atgimimo daigai pasirodė XIX a. antroje pusėje. Buvo pasėtos dvi naujos kryptys, kurias simboliškai galima įvardinti kaip menininkų ir mokslininkų. Naujosios mokslinės astrologijos atmaina, kurios pradininkas buvo anglas Alfred John Pearce`as (1840 – 1923), tęsė tą darbą, kurio nepavyko nuveikti XVII a., t.y. bandė priartinti astrologiją prie šiuolaikinio mokslo. Nepavyko tai ir XIX a. Ko gero, pagrindinė klaida buvo užsispyrimas atitikti ir įtikti mokslo reikalavimams, bet kokia kaina tapti „mokslininkais“, vietoj to, kad, atsiribojus nuo pozityvistinio vajaus, aiškintis, o kas gi ta astrologija iš tiesų yra. Bet kokiu atveju, tarp astrologų iki šiol gajus įsitikinimas, kad didžiausia astrologijos problema ne jos tariamas „nemoksliškumas“, o religinė ir ideologinė priešprieša.

Astrologijos menininkų krypties pradžia buvo teosofinis sąjūdis, siejamas su J. Blavatskajos 1875 m. Niujorke įkurta Teosofų draugija. Teosofija kaip dvasinis kelias, dvasinis mokymas vertinama prieštaringai, tačiau teosofai, pasitelkdami skolinius iš Rytų religijų, padarė gerą darbą – iš dalies atgaivino, perteikė vėlyvojo neoplatonizmo idėjas, nutiesė kelią tolimesnei dvasinės astrologijos evoliucijai. Reikalas tas, kad Viduramžių astrologija* buvo tokia praktiška, taip nukreipta į rezultatą, kad galėjai pagalvoti, jog astrologija, jos esmė – prognozė ir tik prognozė. Toks ribotas ir primityvus dalyko suvokimas pasiekė apogėjų XVIII – XIX a., kai graikiškosios simbolikos prasmė buvo galutinai užmiršta.

Garsiausias iš teosofų – astrologų, vienas garsiausių XX a. astrologų buvo Dane Rudhyar (tikr. Daniel Chennevière), gimęs 1895 m. kovo 23 d. Paryžiuje, jo paties žodžiais, 00:42 val. Žinote, pasitaiko žmonių, kurie taip gamtos apdovanoti, kad gyvenime sugeba nuveikti labai daug ir, svarbiausia, labai kokybiškai. Deiną Rudhyar`ą, tuomet dar tik Danielį iš Paryžiaus, žvaigždės pažymėjo nuo gimimo – buvo itin talentingas. Šešiolikos metų Sorbonos universitete įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo Paryžiaus konservatorijoje. Anksti pradėjo kurti muziką ir, kaip pats vėliau sakė, maždaug šešiolikos metų intuityviai pažino ir suformulavo idėjas, kurias vėliau teliko tik įgyvendinti. Būtent tada, anot Rudhyar`o, jis suprato, kad laikas yra cikliškas, ciklai valdo civilizacijas bei egzistenciją. Kad Vakarų civilizacija artėja prie to, ką simboliškai būtų galima pavadinti jos gyvavimo rudens faze. Abejoju, ar tokios mintys tikrai buvo savarankiškos ir nepriklausomos. Gal tai labiau laikmečio, amžių sandūros, kolektyvinės Europos atmosferos, intelektualios aplinkos Paryžiuje bei F. Nyčės įtakos natūrali išdava. Vienaip ar kitaip, jau 1913 m. Rudhyar`o nusivylimas Europa buvo toks didelis, kad tvirtai apsisprendė emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas. Nieko keisto, žinant, kad gimė po drąsiu Avino ženklu, Mėnulis buvo Vandenyje (revoliucionierių, reformatorių, humanistų, idealistų, o ir šiaip originalų ženkle), Ascendentas naujų horizontų amžinai ištroškusiame Šaulyje. Užsidegęs palikti mirštančią, sugedusią Europą ir pasėti save (būtent pasėti, „žmogus – sėkla“ – taip save vadino) Naujajame Pasaulyje, aštuoniolikmetis dar spėjo išleisti knygą apie Claude`ą Debussy**, padirbėti Auguste`o Rodin`o sekretoriumi, sukurti La Métachorie – „visiškos menų sintezės“ projektą, kartu su Paryžiaus salonų žvaigždėmis, garsiais to meto menininkais (nors tas žodis čia per siauras) Valentine de Saint – Point ir Vivian Postel Du Mas. Išvažiavo tik 1916 m., išvengęs šaukimo į karą (buvo silpnos sveikatos, trylikos metų jam išoperavo inkstą).

Norint trumpai parašyti apie Rudhyar`ą, tenka rinktis, apie ką kalbėti – muziką, literatūrą, filosofiją, dailę ar astrologiją? Jis buvo pakankamai reikšmingas amerikietiškojo modernizmo muzikoje (1920 – 1930 m.) atstovas, daugiau nei 40 knygų ir krūvos straipsnių autorius (astrologijos, filosofijos, muzikologijos veikalai, poezija, romanai), neblogas tapytojas abstrakcionistas. Tačiau, ko gero, didžiausias jo gyvenimo nuopelnas buvo milžiniškas indėlis į XX a. astrologiją.

Tuo metu, kai Rudhyar`as prisijungė prie teosofų draugijos***, astrologai ten jau aktyviai darbavosi. Maždaug dešimt metų jis studijavo astrologiją, kalbama, kad ir praktikavo, bet tik draugų ir artimųjų rate. Didysis proveržis, nušvitimas, giluminės prasmės atsivėrimas įvyko sutikus savęs vertą mokytoją – Marc`ą Edmund`ą Jones`ą (1888 – 1980), vieną pirmųjų astrologijos reformatorių, kurio paskaitos buvo kur kas gilesnės, kur kas labiau filosofinės nei visa tai, ką anksčiau buvo girdėjęs. Vėliau, studijuodamas prancūzų filosofą A. Bergsoną jau kitomis akimis (su jo kūryba buvo susipažinęs dar Paryžiuje), K. G. Jungo veikalus, Rudhyar`as svarstė galimybę apjungti astrologiją ir analitinę psichologiją. 1936 m. pasirodė jį išgarsinusi knyga „Asmenybės astrologija“, kurią P. Clancy (garsus to meto amerikiečių astrologas) pavadino „didžiausiu šuoliu į priekį nuo Ptolemėjaus laikų“.

Rudhyar`as buvo naujos krypties, kurią iš pradžių pavadino harmonine astrologija, vėliau praplėtė iki humanistinės ir transpersonalinės astrologijos, pradininkas. Jis atmetė įsigalėjusį suvokimą, kad astrologija yra vien tik prognozės įrankis, teigė, kad tai yra simbolinė kalba, kuri gali padėti suvokti psichologines jėgas, veikiančias žmogaus asmenybę. Jo dėmesys buvo nukreiptas į vidinius žmogaus išgyvenimus, jo dvasinį augimą, savęs pažinimą, į laisvos valios problemą.

Yra nuomonė, kad Rudhyar`o požiūris, nors ir neabejotinai savarankiškas jo paties nuopelnas, nebuvo naujas astrologijoje. Gimimo horoskopas kaip mandala, o pats „transpersonalinis procesas“ – kaip žmogaus sąmonės laipsniškas nušvitimas, transcendentinės jėgos perėjimas į žmogų turėjo būti užkoduotas senojoje astrologijoje, tačiau dėl konkrečios, praktinės naudos nebuvimo toks orientyras amžių glūdumoje degradavo ir nunyko.

1969 m. Rudhyar`as įsteigė Tarptautinės humanistinės astrologijos komitetą, kurio tikslas buvo populiarinti kitokią gimimo brėžinių traktuotę, atsietą nuo primityvaus pranašavimo  bei plintančių pastangų paversti astrologiją „garbinga“ ir dėstoma universitetuose. 1969 – 1979 m. buvo be galo produktyvus metas, kai pavyko pakloti pamatus naujai astrologijos šakai – „transpersonalinei astrologijai“. Nors žodį „transpersonalinis“ Rudhyar`as vartojo nuo 1930 – ųjų, tačiau tik septyniasdešimtaisiais transpersonalinė astrologija galutinai susikristalizavo kaip pakitusių ir pakylėtų sąmonės būsenų tyrimas.

Deinas Rudhyar`as išgyveno 90 metų, mirė savo namuose San Fransiske 1985 m. rugsėjo 13 d.

1972 m. Rudhyar`as prognozavo, kad Vandenio era prasidės 2062 m.

*Rašydama „Viduramžių astrologija“, turiu omeny labai ilgą laikotarpį, aprėpiantį ir Renesansą – esmė ta, kad Viduramžiais susiformavę principai skyrėsi nuo graikiškosios, helenistinės astrologijos.

** Originalus knygos pavadinimas buvo „Claude Debussy ir muzikinės civilizacijos ciklas“, bet leidėjas – senas, nesupratingas krienas – išbraukė visą filosofinę dalį ir paliko tik Debussy.

***Apie 1920 m., nors gal ir dar anksčiau. Kai kuriuose biografiniuose šaltiniuose, kaip lūžio taškas, minimi 1917 m. – tuo metu aktyviai studijavo Rytų filosofiją ir religijas, keitė vardą („Rudhyar“ iš sansk. Rudra – naikinimo ir griovimo, audrų, vėjų ir medžioklės dievas).

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Kai pradėjau nagrinėti LR natalinį* brėžinį, svarbiausia man buvo įsitikinti, ar jis iš tiesų veikia. Ar jame atsispindi įvykiai, ar pagal jį galima prognozuoti valstybės ateitį? Kaip žinia, valstybės gimimo brėžinys arba net brėžiniai (daugiskaita, sic!) yra nepalyginamai sudėtingesnis reikalas nei žmogaus horoskopas. Ar patikimas yra 1990 m. kovo 11 d. horoskopas, o gal reiktų atsigręžti ir tikslinti 1918 m. vasario 16 d. brėžinį, o gal dar įtraukti ir 2004 m. gegužės 1 d., kai prisijungėme prie Europos Sąjungos?

Tuo noru įsitikinti, surasti teisingą variantą, ir toliau degu, puikiai suprasdama, kokia tai bravūra, kokia didelė klaidos tikimybė beieškant. Iki šiol tas, ką prognozavau ir kas jau spėjo išsipildyti, nebuvo klaidinga, bet to dar smarkiai per mažai, kad galėtume daryti kokias nors išvadas. Iš 1990 m. brėžinio tiksliai pavyko nustatyti, kad „karo grėsmės nuotaikos“, kaip jas tada, š.m. kovo 11 d., pavadinau, vėl sustiprės nuo š.m. liepos vidurio (taip ir atsitiko, kai liepos 17 d. buvo numuštas „Malaysia Airlines“ lėktuvas), be to, aiškiai matėsi (rašiau apie tai kovą), jog „šiokia tokia valdžios krizė“ bus birželio ir rugpjūčio mėnesiais. Dėl birželio buvo akivaizdu ir be brėžinio, mat rinkimai, bet kad rugpjūtį laukia peripetijos dėl lenkų – jau šioks toks įrodymas, kad brėžinys nėra iš piršto laužtas. Tiesą sakant, kaip astrologei, man reikšminga ir tai, jog brėžinyje matėsi birželio mėnuo, jog buvo ženklas, kad laukia (nedidelė) krizė. Paprastam žmogui tai joks ne atradimas, bet astrologui – aha, matosi, veikia!

Tai kas gi bus toliau? Dabar spalis, laikas tarp dviejų užtemimų. Vienas ką tik buvo – spalio 8 d. visiškas Mėnulio. Spalio 24 d. dar laukia dalinis Saulės. Abu užtemimai Lietuvoje nematomi, todėl, pagal seną astrologų įsitikinimą, nebus mūsų valstybei labai reikšmingi. Vis dėlto tokia išvada pernelyg paviršutiniška. Paprastai užtemimo jaunaties ar pilnaties momentui (Saulės užtemimai vyksta visada per jaunatį, Mėnulio per pilnatį) dar brėžiamas brėžinys, žiūrima, į kokį Zodiako ženklą ir laipsnį jis papuola. Tačiau, nors braižo, ko gero, visi astrologai visame pasaulyje, bet rimtesniems mundaninės astrologijos tyrimams trūksta motyvacijos. Kas iš to, kad ką nors atrasi svarbaus? Kur neši tą savo atradimą ir kam jis rūpės? Štai, pavyzdžiui, labai įdomus vaizdas buvo per 2013 m. lapkričio 3 d. Saulės užtemimą. Visai šalia Saulės ir Mėnulio jungties, nutolęs per pusantro laipsnio, buvo Saturnas. Saturnas tradicinėje viduramžių astrologijoje, trumpai tariant, yra „didysis kenkėjas“, mirties simbolis. Savaime suprantama, tuo metu greita išvada buvo tokia, kad pasaulyje reikia laukti Saturno energijos (jei tą galima taip pavadinti, gal tiksliau būtų – Saturno simbolio) proveržio – didelio mirtingumo, didelės bėdos. Bet tąkart konkrečiau niekas nieko, ko gero, nesiaiškino. O ir jokių fatališkų pokyčių, visų nuostabai, nei lapkritį, nei gruodį neįvyko. Tačiau kiek vėliau (2014 m. kovo pabaigoje), prasidėjus kalboms apie Ebolos protrūkį, kažkam iš astrologų bendruomenės dašuto pažiūrėti įdėmiau, panagrinėti žemėlapį, o kurgi vis dėlto, kuriai pasaulio vietai, valstybei, tas lapkričio užtemimas buvo pragaištingas. Koks buvo bingo! jausmas, kai Gvinėjos Respublikos sostinės Konakrio brėžinyje, braižytame 2013 m. lapkričio 3 d. jaunaties momentui, Saulės/Mėnulio/Saturno jungtis tiksliai sutapo su Medium Coeli (X namo viršūne). Užtemimas toje Afrikos dalyje buvo matomas. Labai tikėtina, kad pirmi faktiniai, nors ir nefiksuoti, neskelbti, vėl pasirodžiusios ligos protrūkio atvejai buvo 2013 m. lapkritį – gruodį. Po rimtesnės analizės (ne tik užtemimo fakto) 2014 m. balandžio pradžioje amerikiečių astrologai jau šaukė, kad virusas plis, kad pasieks JAV. Toliau tyrinėjant paaiškėjo, kad Dalase (JAV), kuriame buvo užfiksuotas pirmas ligos atvejis Amerikoje, užtemimo maksimumo metu (jis buvo matomas toje pasaulio dalyje) Saulės/Mėnulio/Saturno jungtis tiksliai sutapo su Ascendentu. Užtemimo brėžiniai niekada nėra vieninteliai prognozės šaltiniai, jie nenupiešia pilno vaizdo, tačiau gali užvesti ant kelio, lyg pirmas ženklas, ką ir kur reikėtų kapstyti giliau.

Šis spalio 8 d. Mėnulio užtemimas vyko 15 – ame Avino laipsnyje, tikslioje Mėnulio konjunkcijoje su Uranu. Užtenka atsiversti Rafaelį** ir bus aišku, kad Mėnulio užtemimai, vykstantys antrame Avino dekanate***, žymi epidemiją. Jei dar konjunkcija su Uranu – neišvengiamas staigus plitimas. Užtemimas buvo matomas Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Tolimuosiuose Rytuose. Mėnulio jungtis su Uranu taip pat žada padidėjusią agresiją, masinius neramumus, tautos kolektyvinės pasąmonės revoliucinį nusiteikimą. Urano simbolis taip pat siejamas su technika (pvz.: kompiuteriais).

Kitas užtemimas bus Saulės, spalio 24 d. (maksimumas 00:56 val. Vilniaus laiku) pirmame Skorpiono laipsnyje, tiksli konjunkcija su Venera. Pagal Rafaelį, Saulės užtemimas pirmame Skorpiono dekanate gali reikšti karą, neramumus, riaušes, skerdynes, nelaisvę, išdavystę. Užtemimas bus matomas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Amerikoje. Kas yra tiksliai su Mėnuliu/Saule susijungsianti Venera Skorpiono ženkle? Visų pirma Venera mundaninėje sferoje simbolizuoja beveik viską, kas susiję su pinigais, pinigų cirkuliacija, jų kontrole. Tai ir kaina, ir uždarbis, ir skola. Bankai ir įvairios finansinės machinacijos. Taip pat Venera reiškia visuomenę. Venera Skorpione – visuomenės smurtas, žiaurumas arba smurtas prieš visuomenę. Venera yra ir moterys kaip visuma, kaip visuomenės dalis. Užtemimo metu (spalį, lapkritį, o dar ir gruodį) gali užaštrėti, nešti nesantaiką su Veneros simboliu siejami klausimai. Kaip ir su Ebolos virusu, nebūtinai tai bus akivaizdu iš karto.

Lietuvoje Saulės užtemimas gali užaštrinti ir taip jau, ko gero, sudėtingą situaciją lapkritį. Jau kažkada užsiminiau, kad spalio pabaigoje, lapkritį realu tikėtis problemų Vyriausybėje,  šalies politinėje erdvėje. Reikalas tas, kad lapkritį tranzitinis Marsas Ožiaragyje jungsis su brėžinyje esančiu Uranu (lapkričio 5 – 9 d.), vėliau su Neptūnu (lapkričio 13 – 16 d.), o taip pat šalia viso to labai arti bus Plutonas (tranzitinių Marso ir Plutono konjunkcija lapkričio 10 – 13 d.), taip pat lapkričio pabaigoje laukia Marso jungtis su Saturnu. Panaši padėtis jau buvo, ji kartojasi maždaug kas dvejus metus. 2012 m. lapkričio pabaigoje – gruodžio pradžioje aktyviai formavosi valdančioji koalicija ir vyriausybė (prisiekė gruodžio 13 d.), 2010 m. gruodį pasikeitė Vilniaus meras, nežmoniškai užkilo degalų kainos bei buvo pranešta, kad Lietuvai nepavyko išrinkti strateginio investuotojo atominei elektrinei statyti. Žodžiu iš to, kas buvo, matyti, jog, ko gero, tai bus metas, kai gali staiga, netikėtai kilti karštų diskusijų, yra pavojus žengti klaidingą žingsnį, priimti netikusį sprendimą, sulaukti liūdnų žinių iš užsienio arba, atvirkščiai, išardžius seną struktūrą, formuoti naują, valstybės ateičiai  reikšmingą, darinį. Tačiau šį kartą, iš esamų papildomų ženklų, aišku, jog ateinančio lapkričio įvykiai turėtų kirsti stipresne jėga nei anksčiau, jų pasekmės bus svarbesnės, nors tas svarbumas ir ne iš karto gali būti suvoktas.

*Natalinis (iš lotynų k. nātālis – gimimo) brėžinys yra žmogaus ar valstybės gimimo momentui brėžiamas astrologinis brėžinys, t.p. „horoskopas“, „radiksas“, „kosmograma“, „vitasfera“ ar tiesiog „brėžinys“.

**Apie tai anglų astrologo Robert Thomas Cross (1850 – 1923 m., slapyvardis „Raphael“) knygoje „Raphael`s mundane astrology or the effects of the planets and signs upon the nations and countries of the world“. XIX a. astrologai buvo pamišę dėl mandrų slapyvardžių – Raphael, Zadkiel, Sepharial…

***Dekanatas – astrologinis terminas, reiškiantis Zodiako ženklo dalinimą į tris lygias dalis, po dešimt laipsnių.

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Ilgai galvojau, kaip toliau pasakoti apie Ibn Arabio metafiziką. Po pirmos dalies sulaukiau maždaug tokių atsiliepimų: „Lizdeikaite, apie koncentrines sferas tai jau geriau paukšteliams paporink – jie tave išklausys ir gal net supras.“ Žodžiu, nieko nesukramtyto šiais laikais negali parašyt. O geriau išvis nerašyt, geriau paišyt komiksus. Kad aišku ir suprantama būtų.

Nors, tiesą sakant, astrologai dėl to, kad jų šnekos neva pernelyg sudėtingos, neturėtų kaltinti šių laikų. Jau rašiau, jog astrologija visais laikais buvo elitinis, negausiam išrinktųjų ratui prieinamas, užsiėmimas, astrologo paslaugos paprastam žmogui buvo nepasiekiamos, o jei pasiekiamos, tai dažniausiai jos buvo ne astrologo, o šarlatano. Tačiau XVIII a. pradžioje pseudo-racionalizmo vardan pačiame astrologijos moksle įvyko lūžis – nevykusiai, o kartais ir tragiškai nesėkmingai, imta siekti supaprastinti tą, kas sudėtinga. Tas siekis truko iki ~ 1950 m. ir vos nepribaigė mokslo galutinai, ir negrįžtamai. Reikalas tas, kad astrologija šiaip jau yra savotiška kalba, lingvistinė sistema. Visi, kurie bent paviršutiniškai susipažinę su tradicine viduramžių Europos bei islamo, helenistine, indų astrologija, puikiai žino, kad tai nelengvai suvokiamos lingvistinių ženklų sistemos, bet jos daug tikslesnės už šiuolaikinę „kalbą“, jos duoda konkretų atsakymą. Moderniosios astrologijos kalba (supaprastinta, aiški visiems) labai nuklydo nuo tikslumo, tapo apytikslė („Ar šis žmogus nusižudys? Na, yra ženklų, kad galbūt jis yra linkęs į savižudybę, bet mes negalime tiksliai pasakyti, viskas priklauso nuo jo paties.“ ir t.t.). Pasidarė beveik neįmanoma sukurti hipotezę (pvz.: savižudybės „mechanizmo“ gimimo brėžinyje) ir ją patikrinti.*

Štai jums ir dilema: kaip kalbėti – aiškiai, suprantamai, paprastais žodžiais, bet pametant mintį ir nuklystant į lankas ar tiksliai perduodant mintį, nors ją perskaitys ir supras pusantro žmogaus? Ne viską pasaulyje galima supaprastinti.

Ibn Arabis, kaip ir kiti šviesiausi islamo aukso amžiaus žmonės (pvz.: Avicena, Al Gazali), taip pat negalvojo, kad sudėtingi dalykai turi būti prieinami visiems. Pvz.: jie buvo eretiškai įsitikinę, kad neišprusėliams, paprastiems žmonėms yra skirtas Koranas. Panašia pažiūra apie Naująjį Testamentą labai atsargiai bendraminčių rate dalijosi ir krikščionių mistikai. Ibn Arabis, priešiškas religiniam fanatizmui, manė, kad mokytiems skirtas kitoks – intelektualus, gerokai tobulesnis – dievoieškos kelias, per tiesioginį epifanijos potyrį. Sufijai tvirtino, kad toks kelias, t.y. sufizmas, kaip visybės bei anapusybės pažinimo būdas, egzistavo visais laikais, tik, priklausomai nuo laiko, vietos ir praktikuojančio žmogaus, vis įgaudavo skirtingą formą.

Ibn Arabio kosmologinė teorija, o taip pat ir jo mokymas apskritai, įtakota persiškosios neoplatonizmo modifikacijos, hermetizmo, jo paties vizijų, žinių, gautų iš įšventintųjų į slaptuosius mokslus, dėl savo sudėtingumo tapo prieinama tik intelektualiniam elitui. Juk vien tam, kad sugertų esminę Ibn Arabio misticizmo tezę, jog kiekvienoje būtybėje yra Dievas, amžininkams (XII – XIII a.) reikėjo kruopštaus filosofinio pasirengimo:

Dievo esybė persmelkia kūrinio kūną. Todėl kūrinys yra dieviškas, o Dievas yra tai, kas pastebima įsivaizduojamame pasaulyje. Dievas yra juslėse, o pasaulis yra tai, iš ko galima daryti išvadas. Tikintys ir nušvitę mato Dievą tokiu būdu, likusiems Dievas yra pažinus, o pasaulis tai, ką galima regėti akimis ir atpažinti.

Toliau kalbant apie koncentrines sferas (net jei tos kalbos tik paukšteliams), mano manymu, vienas svarbiausių Ibn Arabio teiginių yra užakcentuotas glaudus ir, be jokios abejonės, realus ryšys tarp regimos (astronominės) ir neregimos (transcendentinės, metafizinės) realybės. Matomo ir nematomo dangaus sąsaja egzistuoja, net jei toks pareiškimas tėra tik orientalistinės simbolikos sąvoka. Metafizinės apraiškos sferos – dieviškosios papėdės bei dieviškojo sosto – vadinamos „nematomuoju pasauliu“ (‘âlam al – ghaϊb**) ir simbolizuoja analogiją tarp žodžių „nematomas“ ir „transcendentinis“.

Dangus be žvaigždžių (al-falak al-atlas) taip pat yra dvylikos Zodiako „bokštų‘ (burûj) arba „ženklų“ dangus – dangus, kuris yra protu pažinaus pasaulio pati pabaiga, kuriame reziduoja archetipai. Šie bokštai nėra tapatūs dvylikai Zodiako žvaigždynų, esančių fiksuotų žvaigždžių danguje (falak al-manâzil), o tik simbolizuoja pagrindines dangaus erdvės kryptis, kurios nėra kaip nors išskirtos, išskyrus per jų ryšį su fiksuotų žvaigždžių danguje*** esančių planetinių „namų“ (manâzil) projekcija. Planetų judėjimas, pagal Ibn Arabį, yra fiksuotų žvaigždžių dangaus projekcija. Septynios planetos, kurios šiuo atveju reprezentuoja kosminę tarpinę grandį tarp nekintamo archetipų pasaulio ir žemiškojo centro, vaizduoja kosminius ryšius ,faktiškai esančius begalinėje riboto dangaus sferoje, sferoje, kuri yra ne kas kita, o erdvės krypčių visuma, visatos (orbis universum) atvaizdas.

Erdvės krypčių visuma puikiai iliustruoja dieviškųjų savybių prigimtį. Kaip ir šių savybių, kurios yra pirmosios gyvosios būtybės apraiškos, erdvės krypčių yra nesuskaičiuojama daugybė, jų visumos neįmanoma apibrėžti, o beribė sfera – loginė jų spinduliavimo forma – yra tik protui primestas simbolis, kurį nežinia kaip įrodyti. Tačiau, kai tik viena iš dieviškųjų savybių ar erdvės krypčių yra „įvardinama“, kitos gali būti nustatytos pagal jų santykį su ja – tai ir yra Būties Unikalumo išraiška.

Dieviškųjų savybių centras yra žmogus, visi Žemėje gyvenantys žmonės. T.y. centrų yra gausybė – atvirkštinė analogija dangaus kryptims. Dvasia esanti žmoguje yra ir dieviškasis centras, kuris spinduliuoja dangiškąsias savybes ir ribota sfera, kurioje pastarosios sintetinamos. Tačiau dvasią, pagal Ibn Arabį, atakuoja ir konvergenciniai dangaus skliauto spinduliai, kadangi žmogus, tiesą sakant, netapatinamas su jame esančiu nesukurtu (amžinu) centru, o paklūsta Dvasios visybei kaip realybei arba savo išoriniam likimui. Tokiu būdu dangus veikia santykinį individo prigimties išskirtinumą, kuris simboliškai išreikštas „subjektyviomis“ erdvės kryptimis gimimo metu.

Pasaulis, Mokytojo (Muhyiidin) akimis, susideda iš Suvienyto Vienybės (ahadiyad-al-majmû), o Dieviškoji Nepriklausomybė yra Unikumo Vienybėje (ahadiyad-al-wâhid). Tačiau Unikalumas atsispindi suvienytos daugybės paviršiuje, kiekvieno gautojo vienaskaitoje, lygiai taip, kaip vyksta erdvės krypčių sintezė: vaikas yra savo motinos ir tėvo charakterių sintezė, bet tuo pačiu jis yra unikali ir nauja būtybė, kurios unikalumas yra tikroji jos egzistencijos priežastis.

*Mintis ne mano, o vieno garsiausių nūdienos astrologų – Robert Hand.

**Žodis ghaϊb reiškia viską, kas yra nematoma, už regimybės ribų.

***Visi tie „namai“ arba „būstai“, visos tos „fiksuotos žvaigždės“ yra astrologiniai terminai – aiškūs ar bent jau pažįstami visiems pradedantiesiems astrologams. Jei netyčia tekstą skaitytų nesusipažinę su astrologijos pradmenimis, tai Vikipedijoje – house (astrology), fixed stars.

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Pasaulyje egzistuoja indiškoji, Vakarų, kinų, budistinė ir etc. astrologija, daugybė įvairių mokyklų bei pačios astrologijos šakų. Iš pirmo žvilgsnio, regis, daugiau skirtumų nei vienybės, nors ir guodžiamasi, jog nesvarbu, kokiu metodu pasiektas, rezultatas privalo būti teisingas, t.y. daugiau ar mažiau vienodas, vieningas, nes teisybė yra viena, o visa kita – tik detalės. Šiai minčiai galima pritarti, galima ir ginčytis, bet šioje maišatyje ir raizgalynėje iš tiesų egzistuoja vienas objektas, o gal greičiau idėja, forsuota mintis, kuri apjungia visas astrologijos kryptis, šakas ir pažiūras, o būtent: iki šių dienų mus pasiekė tik autentiškos astrologijos fragmentai, astrologijos ištakų, jos esmės nuotrupos, negausi kadaise buvusio, tobulai įvaldyto mokslo dalis. Nepaisant daugelį šimtmečių kaupiamos patirties ir ypač spartaus progreso XX a., astrologija nuolat gręžiojasi atgal, tikėdamasi, jog štai dar viena iš amžių glūdumos atkapstyta ir kruopščiai nuo dulkių išvalyta astrologinė šukė papildys pustuštę mozaiką.

Vakarų astrologijos, tokios, kokią mes ją šiandien pažįstame, ištakos buvo helenistiniame hermetizme, kurio užuominas jau randame ir Platono mąstyme bei negausiame pitagorininkų palikime. Hermetizmo veikalų beveik neišliko ne tik dėl supleškėjusios Aleksandrijos bibliotekos, bet ir pačių hermetikų ypač kruopščiai puoselėjamos minties, kaip vienos iš savo egzistavimo sąlygų, jog tikrovės branduolys, esmė, giliausi būties apmatai, tikrasis žinojimas, kuris buvo perimtas iš legendinio Hermio Trismegisto, gali būti pasiekiamas, pažinus tik vienetams – adeptams, išrinktiesiems, per įšventinimą ir su priesaika netaukšti į kairę ir į dešinę, nemėtyti gautų žinių miniai, kuri visada tamsi, visais laikais neteisi, neišprususi ir nebrandi.

Be abejo, hermetikų mokymas buvo metafizinis. Vadinasi, ko gero, jo neįmanoma pagrįsti empiriškai, pažinti per logiką. Šiais laikais sakytume, jog tai yra hipotezė – nei griežtai įrodoma, nei griežtai paneigiama. Tačiau ji skiriasi nuo nepagrįstų metafizinių schemų, kurias taip sudirbinėjo I. Kantas, jau vien tuo, jog sugebėjo giliai įsišaknyti Vakarų mąstyme, tapti jo integralia dalimi, užimti ypač svarbią vietą neoplatonizme bei suteikti teorinį pagrindą gnostikų, teosofų ir kt. mokymams. Pražuvę autentiški hermetizmo tekstai, o tarp jų ir astrologinis pasaulėvaizdis, kažkokiu, galbūt žodinės tradicijos, būdu fragmentiškai atgijo krikščionių bei islamo mąstytojų veikaluose. Tačiau reiktų pabrėžti, kad astrologija savo esme nėra nei krikščioniška, nei islamiška.

Arabas iš Andalūzijos, t.y. mauras Muhamadas Ibn al – Aly Ibn al – Arabi, gimęs 1165 m. birželio 28 d.(?), buvo ir yra vienas žymiausių sufizmo teoretikų, „didysis Mokytojas“ (aš – šaikh al- akbar), padaręs milžinišką įtaką ir musulmonų, ir krikščionių metafizikai. Jo veikaluose esti šiokių tokių astrologinės metafizikos samprotavimų, kurie neabejotinai turi sąsajų su helenizmo bei antikos laikų mąstymu.

Hermetinės astrologijos bruožai iš dalies užkoduoti Ibn Arabio kosmologinėje sistemoje, kurią jis apibendrina naudodamasis koncentrinių sferų planu. Kaip atskaitos taškas imama geocentrinė pasaulio sistema. Ko gero, jau anksčiau minėjau, kad heliocentrinės sistemos įsigalėjimas iš esmės vulgarizavo geocentrinės sistemos simboliką bei simboliką apskritai. Juk geocentrinė sistema – niekas kitas, tik subjektyvi poliarizacija, reliatyvus palyginimas, simbolinė perspektyva: „tarkime, kad… žmogus (Žemė, gyva žemės būtybė) yra centras…tuomet, iš to išplaukia…“. Tokia perspektyva niekada nebuvo laikoma fizine ar erdvine realybe. Ji tiesiog apmąsto žmogų kaip fiksuotą tašką, kaip traukos centrą, kaip Visybės tikslą sąlygine prasme, leidžia konstruoti žinių sistemą. Heliocentrinė sistema pati savaime nepaneigia geocentrinės, t.y. paties žmogaus kontempliacijos apie save, jog jis, žvelgdamas iš savo žmogiškosios pozicijos, per savo sąmonę, savo empirinį patyrimą, dvasinę pasaulėjautą yra centras Visybėje.

Įžvelgti ir perprasti, suvokti simbolį astrologijoje ypač svarbu ne tik dėl to, kad viskas yra simbolis, bet ir dėl per amžius vartojamos šydu apgaubtos kalbos, kurią taip mėgo tie, kurie turėjo, ką pasakyti. Ibn Arabio įprasta maniera mąstyti simboliais, jo paties žodžiais, rėmėsi tuo, jog trauką neregimojo pasaulio dalykams jis esą jautęs nepalyginamai stipresnę nei faktiniam, realiam gyvenimui.

Tam tikra prasme, heliocentrinės sistemos esmę Ibn Arabis užčiuopia dėstydamas teoriją apie koncentrines sferas. Kaip ir Klaudijas Ptolemajas bei dauguma Viduramžių autorių, jis priskiria Saulei centrinę vietą dangaus sferų hierarchijoje, lygina ją su Poliumi ir „pasaulio širdimi“. Tačiau Ibn Arabio kosmologinė sistema sudėtingesnė nei Ptolemajo: Saulė tradiciškai yra šešių žinomų planetų – Marso, Jupiterio, Saturno, kurios toliau už Žemę nei Saulė bei Veneros, Merkurijaus ir Mėnulio, kurios arčiau – centre, tačiau už Saturno sferos jis brėžia fiksuotų žvaigždžių dangaus slėnį, kuris yra dangus be žvaigždžių, ir dar dvi aukštesniąsias sferas. Dvi aukštosios sferos, vadinamos „dieviškąja papėde“ bei „dieviškuoju sostu“, simetriškai atitinka keturias žemiškąsias eterio, oro, vandens ir žemės sferas. Tokiu būdu, abiejose Saulės sferos pusėse įkurdinami septyni laiptai:

Žemė

Vanduo

Oras

Eteris

Mėnulio dangus

Merkurijaus dangus

Veneros dangus

Saulės dangus

Marso dangus

Jupiterio dangus

Saturno dangus

Fiksuotų žvaigždžių dangus

Dangus be žvaigždžių arba Zodiako bokštai

Dieviškosios papėdės sfera

Dieviškojo sosto sfera

Dieviškojo sosto sfera simbolizuoja viso kosmoso sintezę, o žemės centras – ir žemiausioji baigtis, ir fiksacijos centras.

Be jokios abejonės, Ibn Arabio hierarchinė Visybės struktūra nėra erdvinė realybė, jos negalima suprasti tiesmukai. Net ir žemiškosios eterio (kuris šiuo atveju ne kvintesencija, bet kosminis centras, kuriame ugnis reabsorbuojama), oro ir vandens sferos, ko gero, pasak šveicarų autoriaus Titus Burckhardt`o, simbolizuoja teorinę hierarchiją pagal tankumo laipsnį, o ne erdvines sferas. Taip pat ir aukštosios dieviškosios papėdės ir dieviškojo sosto sferos bei jų sferinė forma yra visiškai simbolinė ir reiškia perėjimą iš astronomijos į metafiziką. Tarp fiksuotų žvaigždžių dangaus ir dangaus be žvaigždžių glūdi trukmė arba konkretus laikas (pgl. H. Bergsoną), o tai, kas yra žemiau fiksuotų žvaigždžių, linkę atsirasti ir išnykti. Dangus be žvaigždžių yra „tuštuma“ ir todėl jį reikėtų suvokti ne kaip erdvės matą, o kaip erdvės „pabaigą“, kuri kartu žymi ir atotrūkį tarp įforminto bei neįforminto. Iš esmės, žvelgiant iš formos pozicijos, tai yra niekis, lygiai taip pat, žvelgiant iš įkūnyto pozicijos, niekis yra būtis prieš įkūnijimą, jo pirmapradis principas.

Pagal Ibn Arabį, astrologinis simbolizmas gyvuoja fundamentinių juslinio pasaulio sąlygų – ypač laiko, erdvės ir skaičių – „susikirtimo taškuose“. Dangaus sfera neišmatuojama, kalbėdami apie dangaus dalis, iš esmės, tik apibrėžiame, nustatome kryptis. Krypčių visuma, spinduliuojanti iš vieno centro, talpina savyje visas galimas erdvės ašis. Tolimiausia ir begalinė šių krypčių siekiamybė yra dangaus be žvaigždžių skliautas, o jų centras yra kiekviena gyva būtybė žemėje. Nėra grėsmės, jog tos kryptys kaip nors persikels nuo vieno individo į kitą, juk mūsų regėjimo ašys, kai nukreipiame akis į vieną ir tą patį tašką, gali sutapti nesusipainiojusios. Tiesą sakant, reiktų skirti šias „objektyvias“ kryptis, kurios vienodos visiems, tą pačią laiko akimirką žvelgiantiems į dangų, ir kryptis, kurias galima pavadinti „subjektyviomis“, nes jas apibrėžia individualus zenitas ir nadyras. Bet apie tai vėliau.

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

.

Rugpjūtis tradiciškai ramesnis mėnuo valdžios koridoriuose. Bet, kol visai netoli mūsų krenta numušti lėktuvai, gal ir ne laikas nutraukti ženklų skaitymą. Toliau bandysiu įžvelgti, kas laukia Prezidentės*, bendrais bruožais apibūdinsiu ateinančio mėnesio Jos stiprias ir silpnas puses.

Nuo rugpjūčio ~ 12 d. laukia šioks toks subjektyvumo pavojus – reikėtų labai stengtis nepervertinti savo galimybių, nepasikliauti sėkme. Per didelis optimizmas gali sukliudyti tinkamai įvertinti perspektyvą. Nors ir nelengva, bet reikėtų stengtis atsiriboti nuo impulsyvumo, padidinto emocionalumo – jausmingumas, jausminis įvykių vertinimas vėliau pasirodytų klaidingas. Būtina valdyti „apetitą“ – užgimę grandioziniai planai, dideli tikslai neduos ekspansijos, laikui bėgant, pasirodys nuostolingi. Apdairumo reikia su užsieniu susijusiuose reikaluose – įvairios sutartys, žodiniai susitarimai įvykę rugpjūčio 12 – 28 d. nebus sėkmingi ir tvarūs.

Yra dar vienas momentas, gal labiau susijęs su artimiausia Prezidentės aplinka ar Jos pačios asmeniniais išgyvenimais, mat nuo rugpjūčio ~ 16 d. Ji gali pristigti bendraminčių. Galbūt išsiskirs nuomonės, požiūris į kažką svarbaus, gal net esminiai Jos ir aplinkinių žmonių pasaulėžiūros skirtumai, nesutarimas dėl ateities vizijos, planų. Kita vertus, tai gali būti ir vidinių išgyvenimų laikas, lyg ir tikėjimo krizė, nes pvz.: gali nutikti kas nors, kas iš esmės vers iš naujo apmąstyti savo įsitikinimus. Jai gali atrodyti, jog kažkada buvo suklaidinta kokios nors idėjos, kadaise priimti sprendimai buvo neišmintingi. Bet kokiu atveju, rugpjūčio 16 – 30 d. bus svarbu apgalvoti ir suvokti, ko iš tiesų reikia, kuo tikėti, vietoj to, kad aklai sektum kuo nors, kas nepateisina lūkesčių, nepriartina prie tikslo.

Tai pakankamai reikšmingas, bet jokiu būdu ne slogus ir slegiantis laikotarpis. Visa, ką aukščiau išvardinau, vyks subtiliai, pustoniais. Nors svarbus, bet ne tragiškos įtampos tai laikas. Rugpjūtį ir toliau tęsiasi itin geras metas protiniam aktyvumui, intelektualinei veiklai. Geras jis ir naujų idėjų, originalių kelių paieškai, tačiau reikia turėti omeny, kad bet kokią šiuo metu šovusią naują mintį reiktų tikrinti – ar ne per optimistiška, ar neatrodo geriau, nei yra iš tiesų.

Sunkesnė pirma mėnesio pusė, reikės daugiau kantrybės. Ar aplinkybės klosis taip, kad, ko gero, bus sunku judėti į priekį – galbūt daug visokio plauko problemų, per kurias nelieka laiko planuotam darbui, o gal kažkoks pasipriešinimas, negalėjimas dėl objektyvių priežasčių normaliai dirbti. Iki rugpjūčio vidurio vis dar išlieka tas gal net nesąmoningas polinkis atsiriboti, išlaikyti didelį atstumą tarp savęs ir kitų, giluminis nenoras bendradarbiauti. Tai pakankamai negatyvi tendencija, nes, jai pasidavus, yra pavojus atstumti tuos žmones, kurie iki šiol rėmė ir palaikė. Kita vertus, dabar yra geras laikas blaiviai, objektyviai įvertinti, kurie santykiai išsisėmė nebepataisomai, veda į niekur, ir juos nutraukti.

Kalbant smulkiau, apie konkrečias dienas:

Liepos 31 – rugpjūčio 1 d. Nervingas laikas, gali būti nemalonių žinių. Apgaulės reikia saugotis, tikrinti informaciją. Vengti derybų, sutarčių.

Rugpjūčio 2 d. Nepaisant šiokios tokios įtampos, labai gera diena konstruktyviai, racionaliai, į prakticizmą nukreiptai protinei veiklai. Gera diena tartis, derėtis, planuoti, bendrauti su įtakingais žmonėmis. Vėlai vakare – saugotis apgaulės, jei būtų su kuo nors bendraujama.

Rugpjūčio 4 – 5 d. Nervingumas (ko gero, ypač nervins moterys). Labai svarbu ką nors sprendžiant nesivadovauti emocijomis. Didesnį dėmesį reiktų atkreipti į detales, smulkmenas. Geriau vengti viešo kalbėjimo.

Rugpjūčio 6 – 9 d. Jei liepa buvo palankesnė užkulisiniam darbui, tai nuo rugpjūčio 6 d. jau tinkamas laikas viešumui. Tačiau rugpjūčio 6 – 9 d. padidinto emocionalumo, gan konfliktinės, svarbu valdyti impulsyvumą, atidėti viešą kalbėjimą, nežadėti. Gali būti nemalonių žinių – nereikėtų reaguoti skubotai.

Rugpjūčio 10 – 11 d. Rugpjūčio 11 d. vakaras slogus ir pesimistiškas, tačiau tai trumpalaikė jausena, kurios nereikia sureikšminti. Rugpjūčio 10 – 11 d. palankios visuomeninei veiklai, bendravimui, planavimui, tačiau reikėtų susilaikyti nuo pažadų ir nuo noro pasielgti ekscentriškai, originaliai.

Rugpjūčio 12 – 13 d. Racionalumo, praktiškumo, puikių idėjų dienos. Galima planuoti, kalbėti viešai, vykti į komandiruotę. Geras laikas sutartims, konsultuotis, savireklamai, bendrauti su užsieniečiais, o taip pat, teisėtvarkos atstovais, spręsti teisinius reikalus. Galima pradėti ką nors naujo. Negalima žadėti, reikia atkreipti didesnį dėmesį į smulkmenas.

Rugpjūčio 14 – 15 d. Taip pat puikios savireklamai, kalbėti viešai, įtikinti kitus savo teisumu (ypač 14 d.). Rugpjūčio 15 d. (antroje dienos pusėje) didesnė apgaulės tikimybė. Rugpjūčio 14 – 15 d. aktyvesni bus piktaliežuviai.

Rugpjūčio 16 – 18 d. Geros dienos viešumui, viešam kalbėjimui, savireklamai, komandiruotei, bendrauti su užsieniečiais, teisininkais, įtakingais žmonėmis, tačiau reikia labai atsargiai žadėti ir nekurti grandiozinių planų, vengti pernelyg didelio optimizmo. Nors gal tokio ir nebus, nes rugpjūčio 17 d. didesnis nerimas, pesimizmas, gali būti nemalonių žinių. Gali neįvykti planuoti susitikimai.

Rugpjūčio 19 – 21 d. Valdingumo, lyderystės, jėgos laikas. Tikėtini konfliktai, galbūt net rimti pokyčiai, tačiau šiuo atveju nusileisti nereikia – jei bus koks puolimas, reiktų duoti aiškų ir nedviprasmišką atkirtį.

Rugpjūčio 22 – 23 d. Galima pasikliauti savo nuojauta, apmąstant tolesnę perspektyvą, kuriant ateities planus. Šiomis dienomis tikėtinos staigmenos, tačiau jos neturėtų išvesti iš pusiausvyros.

Rugpjūčio 24 – 27 d. Pesimistinis, depresyvus laikas. Reiktų stengtis neplanuoti nieko svarbaus. Nekalbėti viešai, atidėti svarbius susitikimus, nespręsti svarbių reikalų. Gali būti tam tikrų nuostolių ar konfliktų su įtakingais asmenimis. Šitomis dienomis patartina stiprinti sveikatą.

Rugpjūčio 28 – 31 d. Rugpjūčio 30 d. didesnė apgaulės tikimybė arba piktaliežuvių suaktyvėjimas, tačiau iš esmės rugpjūčio 30 – 31 d. puikios savireklamai, bendrauti su publika, populiarumo didinimui.

*Neseniai viename dienraštyje perskaičiau žurnalistinę nesąmonę: „Prezidentės asmeninio horoskopo nėra.“ Net nežinau, ką ir bepridurt. Nejau aiškinti, jog jei jau žmogus gimė, tai ir horoskopą jis turi. Jei gimimas buvo, tai yra ir horoskopas. Kitas dalykas, jog ne visi žino, o kada gi gimė, kiek buvo valandų ir kiek minučių. Profesionaliam astrologui tokiu atveju yra du keliai – ieškoti pažinčių, kad kas tą laiką pasakytų, arba tirti empiriniu būdu, rektifikuoti. Viešo asmens, kuris jau penkerius metus yra valdžioje, gimimo laiko rektifikacija nėra jau tokia sudėtinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

© 2013 – 2014 U. M. Lizdeikaitė

Ką veikia profesionalus astrologas pasaulio futbolo, ar kitokio sporto, čempionato, ir nebūtinai pasaulinio, metu? Kokiu būdu prognozuojama rungtynių baigtis? Iš ko kai kurie gyvena ir vargo nemato („aišku iš ko!“ – pasakytų tūlas skeptikas. – „Pelnosi iš lengvatikių žmonių naivumo tie šarlatanai!“) ?

Be abejo, būna visaip. Kai kurie astrologai (ne šarlatanai) iš tiesų vien tik konsultuoja. Yra astrologų bendruomenėje ir ypač gerbiamų idealistų, kurie, spjovę į pasaulietinius džiaugsmus, altruistiškai pasišventė senosios astrologinės tradicijos atkūrimui – verčia tekstus iš senovės graikų, lotynų, arabų kalbų, tiesia tiltą tarp praeities ir ateities. Tačiau futbolo čempionatas, nori nenori, verčia prisiminti vieną astrologijos šaką, kuri nei labai gerbiama, nei ką, bet itin pelninga tiems, kurių meistriškumas išlavintas, o būtent – horarinę astrologiją. Horarinė (lot. hōra – valanda) astrologija bei jos artimiausia giminaitė – elektorinė astrologija (elective astrology) – yra seniausios iš iki šiol naudojamų astrologinių metodų. Ankstyviausi horarinės bei elektorinės astrologijos fragmentai versti iš senovės graikų kalbos (Arhat Publications), rastos nuotrupos iš chaldėjų bei egiptiečių horarinės bei rinkiminės astrologijos apraiškų datuojamos III a. pr. m. e. Nors gyvuoja mitas, jog astrologijos ištakos siekia pražuvusių civilizacijų (Atlantidos) laikus, ezoterikai kalba apie nežemišką šio sacred mokslo kilmę, tačiau kol kas senesnių pavyzdžių nei III a. pr. m. e. nerasta, o natalinės astrologijos jie dar jaunesni.

Horarinės astrologijos principas paprastas. Užduodamas klausimas – paties astrologo ar jo kliento – fiksuojamas klausimo uždavimo laikas, po to braižomas ir, pagal griežtą sistemą, gausų taisyklių kiekį, analizuojamas brėžinys. Tačiau gan neseniai atgaivinta tradicinės dvasios horarinė astrologija ilgą laiką buvo laikoma lyg ir ne visai teisėta, antrarūše natalinės astrologijos seserimi. Natalinė (gimimo) bei mundaninė (politinė) astrologija buvo suprantamos kaip elitinės sritys, o horarinė liko vulgarios būrėjos vietoje. Juk dar patsai didysis Ptolemėjas visaip jos privengė, net teigė, jog jam pavyko visiškai be jos apsieiti (nors pagrindiniai elektorinės astrologijos momentai jam liko svarbūs).

Iš kur tokia panieka ir nemeilė, jei veiksmingumas neabejotinas? Juk akivaizdus faktas, kad horarinė ir natalinė astrologija šimtmečiais ėjo koja kojon, keitėsi ir vystėsi viena kitos įtakoje. Tai kur slypi problema? Viena iš priežasčių, matyt, buvo aklas pasitikėjimas autoritetu. Ne tik oficialaus mokslo pasaulyje egzistuoja žmogiška yda – mirtinai tikėti, jog jei didis žmogus kartą pasakė, tai pasakė tiesą visiems laikams ir amen. Jei Ptolemėjas nemylėjo horarinės astrologijos, tai ir krūva jo pasekėjų jautė tokius pačius jausmus. Guru žodis – įstatymas.

Kita priežastis įdomesnė. Reikalas tas, kad jei horarinė astrologija veikia (o ji veikia!), tai, ko gero, išsenka paskutinė viltis paaiškinti astrologijos veikimo mechanizmą taip, kad jis bent iš dalies sutaptų su visuotinai priimtomis nūdienos mokslo pažiūromis. Natalinės ir mundaninės veikimą dar galima interpretuoti, tačiau horarinė yra tas paskutinis lašas, kuris visą materialistinę pasaulėžiūrą verčia aukštyn kojomis. Kaip gali klausimo uždavimo akimirką nubrėžtame brėžinyje užsifiksuoti visi priežasties – pasekmės ryšiai? Kaip čia išeina? Horarinė astrologija plečia pažinimą, leidžia suprasti, kad pasaulyje galioja dar sudėtingesni dėsniai nei iki šiol manyta, kad priežasties – pasekmės principas yra kitoks. Astrologija tiems, kurie sukasi jos pasaulio vaizdo lauke, kaskart nepalieka abejonių, jog žmogaus ryšys su Visata esti itin glaudus, gerokai glaudesnis nei mano tie, kurių tas laukas nepalietė.

Vienas garsiausių klasikinių veikalų, skirtų horarinei astrologijai, yra William`o Lilly „Krikščioniškoji astrologija“ (1647). Iš esmės, nors šiais laikais viskas modernizuota, gerokai patobulinta, tačiau pats principas, pati mąstysena, išdėstyta „Krikščioniškoje astrologijoje“, išliko nepakitusi, todėl veikalas toli gražu nėra vien dulkėta muziejinė vertybė. Anglas William`as Lilly (1602 – 1681) buvo vienas žymiausių XVII – to amžiaus astrologų, gyveno Londone ir išprognozavo garsųjį 1666 m. Londono gaisrą (per tą savo prognozę net pateko tarp įtariamųjų ir turėjo aiškintis teisme).

Kitas didis klasikinis kūrinys yra italo Guido Bonatti traktatas „Liber Astronomiae“ (1277). Horarinės astrologijos technikai ten skirtas tik vienas skyrius, jis trumpesnis nei tas, kuris apie natalinę. Bet vis tiek – „Liber Astronomiae“ laikomas viduramžių astrologijos apogėjumi. Guido Bonatti dėstė Paryžiaus, Bolonijos universitetuose, ko gero (nėra visai patikimai žinoma), buvo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Fridrycho II astrologu, gyvenimo saulėlydyje įstojo į pranciškonų ordiną. Dantė Aligjeris „Dieviškojoje komedijoje“ jį nugrūdo į aštuntą pragaro ratą, o N. Makiavelis minėjo „Florencijos istorijoje“. „Liber Astronomiae“ astrologijos istorijai svarbus tuo, kad Bonatti, nemenkinant jo paties indėlio, daugiausia remiasi arabais, o jie, kaip žinia, buvo tiesioginiai senovės graikų palikimo perėmėjai.

Atsakymai gauti horariniu būdu yra vienareikšmiai. Nors visada matyti platesnis, išsamesnis su klausimu susijęs vaizdas, bet vis tiek – galutinis atsakymas turi būti tikslus, pvz.: laimės, praloš ar bus lygiosios. Niekur čia nepasislėpsi, akių migla neužsipilsi. Italų astrologas Gerolamo Cardano (1501 – 1576) dėjo tokią frazę, kuri ir po penkių šimtų metų astrologijos studentams taip pat naudinga sveikatai kaip ekologiškai užauginta daržovė: „Tas, kuris per daug savimi pasitiki, bus linkęs daryti daug klaidų; kita vertus, nepasitikintys ir abejojantys netinkami šiam Mokslui“. Štai čia ir pakasti visi kiškiai. Studijuojant reikia savotiško nuolankumo, ypač tiems, kurie jau mokėsi natalinės ar kitokių astrologinių technikų. Nereikia norėti pakeisti ką nors pagal savo supratimą, pagal tą, kas anksčiau išmokta. Šiaip jau, astrologai be galo nemėgsta, kai kam nors kyla pagunda šnabždėti apie horarinę it apie Vasiukų kaimo perspektyvas. Pvz.: nė viename rimtame vadovėlyje nerasite, kaip prognozuoti sporto varžybų rezultatą. Jei esate sirgalius, jei Jūs ar Jūsų klientas palaiko tą vieną, konkrečią komandą – tada taip, sprendimas yra. Bet kaip prognozuoti varžybas apskritai, kaip užčiuopti tą galbūt aukso gyslą bei kitas gyslas, turėsite susigaudyti pats. Jei Jums pavyks. Gal Jums pasufleruos Jūsų mokytojas, tačiau labai tuo abejoju. Jie apskritai nemato prasmės ir neturi jokio noro Jus tuo įtikinti, įrodyti. Astrologijos studijų stiklo karoliukų žaidimą – puolant ant žemės (klystant) ir vėl keliantis, ir taip daug kartų – turite žaisti patys. Ir vargas tam, kurio tikslas bus vien merkantilinis. Astrologijos, net ir horarinės, matematika tarnauja visų pirma pasaulio suvokimui per dvasios prizmę.

Jus mokys, kaip surasti pradingusius daiktus ir žmones, mokys, ką patarti klientui, norinčiam investuoti į konkretų reikalą, kaip prognozuoti, ar Jūsų klientas laimės rinkimus, nustatyti, kaip atrodo, kuo užsiima žmogus, anonimiškai kalbinantis Jus internete. Tačiau tikra meistrystė išaušta tada, kai sausos teorinės žinios lieka kažkur praeity, kai jau nebeskaičiuoji, kur čia antiskija ir ką čia reiškia, jei kvesitas yra kazimi IX būste, o Mėnulis be kurso. Legenda byloja, kad Viljamui Lily gyvenimo pabaigoje nebereikėjo nieko braižyti – užteko tik pažiūrėti į laikrodį.

© 2013 – 2014 Uma Lizdeikaitė

Prezidentė ir toliau dirba, Vyriausybėje šiokia tokia pertvarka – kad tą numatytum, nereikėjo nei išskirtinės įžvalgos dovanos, nei trečiosios akies atsivėrimo, nei ypatingos pogumburio liaukos funkcijos. Visi, kurie bent šiek tiek sveiko proto, tą žinojome. O štai kas bus toliau, manau, numatyti jau nebe taip lengva.

Turbūt retas kuris nesutiktų, jog svarbiausia prognozuojant – teisingas rezultatas, o ne prognozavimo metodas. Štai, juk ką tik matėme, kaip tiksliai gali prašauti pro šalį sociologai. Net norėtųsi juos ta proga kaip nors paguosti. Kad ir naiviai optimistine fraze iš astrologinių prognozavimo vadovėlių: „Nepamirškite, kad jūs taip pat turite teisę klysti!“ Taip juose dažnai rašoma, matyt, turint omeny, jog paprastai astrologas – žmogus labai sąžiningas ir linkęs į saviplaką.

Dar viena išmintingai surašytose praktinės astrologijos knygose paplitusi frazė: „There is always an answer in there somewhere“. Net kai žiūri į brėžinį ir, nepaisant krūvos metų patirties, matai tik riebią špygą, tai, pagal garsiausius visų laikų astrologus, jokiu būdu negalima pasiduoti – medituok, astrologe, nuramink protą, pažvelk naujomis akimis ir atsakymas ateis, nes jis ten yra, turi būti. Kaip rankraščiai nedega, taip ir tuščių horoskopų nebūna.

Kur link suku? Mūsų valstybei dvidešimt ketveri metai – ypač jauna. Beveik jokios rimtesnės astrologinės konfigūracijos per tokį laiką nespėjo pasikartoti, jokių svarbesnių ciklų neišgyvenome po kelis kartus, t.y. negalime patikrinti istoriškai, negalime atsakymo apie ateitį ieškoti praeityje. Prognozei neužtenka vien valstybės brėžinio, reikia kažkokio papildomo šaltinio. Manau, nebus klaida paraleliai nagrinėti ir pirmo pagal svarbą valstybės asmens, t.y. Prezidentės horoskopą. Jau lyg ir sutarėme, kad atsitiktinumų čia nebūna: prezidentu tampa žmogus, atspindintis tautos kolektyvinę valią. Iš to seka išvada, kad jo horoskope turi matytis ir įvykių valstybėje kontūrai. Žinoma, tie kontūrai turi būti vertinami apdairiai. Nebūtinai tas, kas teigiama prezidentui, bus teigiama ir valstybei. Pvz.: nors astrologiškai Prezidentei ypač geras laikas buvo 2014 m. vasario 17 d. – kovo 25 d. (smarkiai augo reitingai), apie kokį čia gerumą valstybėje buvo galima kalbėti?

Metus akį į šių metų Lietuvos Respublikos brėžinį (tranzitai ir progresijos), nori nenori, pirmiausia atkreipi dėmesį į rudenį – spalio, lapkričio mėnesius. Spalio 8 d. – visiškas Mėnulio, spalio 24 d. – dalinis Saulės užtemimas. Nors šie užtemimai Lietuvoje nebus matomi, o tai reiškia, kad pats savaime jų poveikis šaliai bus menkas, tačiau bendra šviesulių padėtis spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje tokia, kad galima tikėtis pakankamai reikšmingų įvykių (užtemimai – kaip paskutinis lašas vandens pilnoje stiklinėje). Kažkokiu būdu tie įvykiai turėtų būti susiję su užsieniu. Jau buvau ėmusi manyti, kad tai dujų terminalo reikalai, tačiau nesu tikra: tokios konfigūracijos iki šiol pas mus nebuvo, o pasaulinėje praktikoje ji žymėjo ir karus, ir dideles reformas, ir tarptautinius susitarimus bei jų nutraukimą, ir prekybos sėkmes bei nesėkmes – nelygu valstybės horoskopas. Iš LR brėžinio, panašu, jog vis dėlto laukiančių įvykių galimos kryptys yra dvi – arba užsienis, arba tam tikri pokyčiai valdžioje, susiję su tautos valia.

Tam, kad vaizdas būtų bent aiškesnis, žiūriu, kas dedasi Prezidentės „popieriuose“. Rašysiu apie tuos popierius plačiai, nesismulkindama, apie bendrą tendenciją. Jei prognozuočiau išsamiai, tai tektų dėstyti apie kiekvieną dieną – išeitų nemenka ir nuobodi brošiūra, kuri būtų įdomi tik vienam žmogui. Gal net nelabai etiška būtų taip skersai išilgai naršyti, tačiau bendras vaizdas, kas laukia Prezidentės – tautai turi būti žinomas, kaip ir duomenys apie jos sveikatos būklę, dėl jau anksčiau išsakytos priežasties. Tokia jau dalia žmogaus, kuris pasišventė tarnauti antasmeniniam reikalui.

Taigi žvelgiu į Prezidentės brėžinius ir kol kas nieko itin blogo nematau.

Nuo 2014 m. gegužės vidurio iki spalio vidurio (o vėliau dar nuo 2015 m. vasario vidurio iki balandžio vidurio) Jai – didesnės veikimo laisvės ir išsilaisvinimo iš sustabarėjimo laikotarpis. Tai toks polėkio periodas, kai atsiranda galimybė atsikratyti nebegyvų, pasenusių, senamadiškų veikimo būdų, praeities reliktų, kai tas, kas įprasta, kelia nuobodulį, kai traukia viskas, kas nauja. Vieniems Ji šiuo metu atrodys pilna gyvasties, sukaupusi pakankamai jėgų, kad mestų iššūkį, imtųsi pokyčių, kitus erzins jos regimas ar tikras impulsyvumas, nervingumas. Netikėtai gali užsimegzti reikšmingos pažintys, kurios galbūt prisidės prie intelektualinio, idėjinio posūkio, prie naujovių. Dabar toks laikas, kai Ji gali bandyti pasukti nauja kryptimi, įgyvendinti naujas idėjas, plėsti savo veiklą, nuveikti ką nors, ko anksčiau neturėjo galimybės. Bet nuo 2014 m. gegužės 7 d. (t.y. šiandien) iki liepos 2 d. Merkurijaus judėjimas bus retrogradinis, o tai reiškia, jog ne tik Prezidentei, bet ir aplamai visiems: ten kur ryšiai, komunikacija, informacijos perdavimas, įvairios sutartys, susitarimai, komandiruotės – vilkinimas, trukdžiai, painiava. Šis mėnuo geras taisyti, tikrinti, koreguoti tą, kas anksčiau buvo padaryta, nereikėtų pradėti nieko labai svarbaus (didelė klaidų tikimybė), pasirašinėti svarbių sutarčių.

Liepą didesnė konfliktų grėsmė. Jau neturėtų būti tokios įtampos, kokia buvo 2013 m. lapkritį, bet vis tiek reiktų sąmoningai stengtis neatbaidyti nuo savęs pavaldinių ir bendražygių, nes vienatvės jausmas, palaikymo stygius neigiamai atsilieps ir sveikatai, ir darbui. Kita vertus, liepa yra geras laikas nutraukti tuos santykius, kurie išsisėmė, kurie veda į niekur ar priešinga kryptimi, nei reikia. Birželis geras apmąstyti kas ir kaip, o liepa – realiems (santykių nutraukimo, žmonių paslaugų atsisakymo) veiksmams. Išskirčiau liepos 6 – 15 d. Valstybės diena, inauguracija – žinoma, tai reikšmingos, iškilmių dienos ir, ko gero, didžiausias dėmesys bus nukreiptas į tai, tačiau šitas intervalas labai palankus planuoti tolimesnius žingsnius, ateitį ir būdus, kaip tą ateitį pasiekti. Bet kokias liepos 6 – 15 d. kilusias problemas geriausia spręsti greitai ir kuo originaliau. Liepos 12 – 20 d. gali būti nemalonių žinių susijusių su užsieniu, o taip pat, nors laikas geras planuoti, yra pavojus prikurti per daug nuo realybės atitrūkusių idées fixes. Aplamai, liepa geriausia užkulisiniam darbui.

Praleidžiu įdomų rugpjūtį ir iškart žiūriu rugsėjį, o tiksliau, matau, jog rugsėjo pabaiga – spalio pradžia bus puikus metas reitingams auginti, didinti populiarumą, plėsti įtakos sferą. Tačiau nuo rugsėjo 24 d. iki spalio 8 d. reiktų ypač atkreipti dėmesį į detales, nekurti grandiozinių planų, nepervertinti savo padėties, galių, neprižadėti ir netikėti kitų pažadais, kelis kartus patikrinti gaunamą informaciją ir ką tik gimusias idėjas. Per didelis optimizmas atsirūgtų vėliau, pvz.: kad ir spalio 25 – gruodžio 7 d., kai gali nukentėti reputacija arba interesai užsienyje (iki lapkričio 16 d.). O gal tai bus kliūtys plečiant savo įtakos sferą, rimti konfliktai su įtakingais žmonėmis, kova dėl valdžios. Bet kokiu atveju, nuo lapkričio ~ 15 d. iki gruodžio pabaigos vėl tikėtinas populiarumo augimas, geri santykiai užsienyje.

Ar tik sutapimas, kad ir LR, ir Prezidentės brėžiniuose spalio pabaiga – lapkritis yra turtingai įsodrinti simbolių?

Tęsinys bus. Kada nors.